Psichologas: įamžinti save – tuščias reikalas?

Žmonės vis dažniau atsigręžia į savo šaknis, ieško protėvių, kuria genealogijos medį, rašo giminės istoriją. Ar tai nėra laiko švaistymas arba pomėgis leisti laisvalaikį archyvuose?

 T.Lagūnavičius.
 T.Lagūnavičius.
Daugiau nuotraukų (1)

„Lietuvos rytas“

Feb 5, 2018, 3:29 PM

Ar žvilgsnis į praeitį rodo, kad mums kai ko trūksta? Psichologas Tomas Lagūnavičius mano, kad toks noras kyla iš nerimo ir vienatvės jausmo. Trokšdami jaustis saugiai norime turėti giminės tęstinumą.

„Gyvename pasaulyje, kur niekas nebesidomi asmenybėmis, o esame įdomūs tik kaip daiktų ar paslaugų vartotojai, kaip žmonės, atliekantys tam tikras funkcijas. Todėl ilgimės praeities.

– Ar anksčiau žmonėms didelė šeima daug reiškė?

– Dar XX amžiaus pradžioje didelė šeima turėjo didelę vertę, nes ji galėdavo sukaupti didesnį turtą. Tik patys geriausi giminės atstovai galėjo paveldėti tą turtą. Buvo svarbu, kuriam luomui priklauso šeima, ar jos atstovai gali padaryti karjerą – pereiti iš vieno luomo į kitą.

Bet maždaug nuo 6-ojo dešimtmečio atsirado vadinamoji dviejų žmonių šeima ir išnyko didelės šeimos. Dabar niekas nekalba apie tai, kad šeima daro kokią nors karjerą. Įdomu tik tai, kaip vienas žmogus prasimuša į gyvenimą.

– Kodėl kyla noras parašyti knygą ar sukurti filmą?

– Žmogus įsiamžina dviem būdais – palieka pasaulyje savo genus arba palieka nematerialias žymes – memus. Memas – tai kultūrinės informacijos vienetas, vieno proto perduodamas kitam.

Tokią sąvoką 1976 metais sukūręs biologas evoliucionistas Ričardas Dokinsas yra pasakęs: „Memų pavyzdžiai yra melodijos, lengvai pagaunamos frazės, drabužių mados, net būdas žiesti puodus.“

Šios teorijos šalininkai teigia, kad memai vystosi natūralios atrankos būdu. Pavyzdžiui, viena idėja išnyksta, kita išlieka, sklinda ir mutuoja, kai ją perima kiti žmonės.

Noras išleisti giminės istoriją – tai siekis įvardyti savo genetinį kodą kaip labai reikšmingą. Tačiau visuomenei tai gali būti neįdomu.

Jei mes iš savo giminės istorijos kuriame naują pasakojimą, galime tapti knygos autoriais. Bet tai tik noras sureikšminti save.

Verta prisiminti, kad yra dar vienas būdas įsiamžinti. Tai – būdas palikti ženklą ne tikrovėje, o virtualioje erdvėje, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose.

Virtualus ženklas gali būti asmenukė. Internete asmenukių galima rasti net su popiežiumi Pranciškumi. Kita vertus, kai žmonės pasakoja, kur buvo, ką matė, ką valgė, tai rodo, kad jie neturi idėjų.

Tai – tik kūrybiškumo mėgdžiojimas, nes kai žmonės neturi gebėjimų apibendrinti ir sugalvoti naujų idėjų, jie pasakoja apie save.

Kadangi vartotojiškai visuomenei svarbu, kaip žmogus jaučiasi įsigijęs naują daiktą, gebantieji reikšti emocijas tampa virtualios erdvės įžymybėmis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.