Atsakymas paprastas: niekas taip nežeidžia kaip tiesa, ypač ta, kurią bandome nuo savęs nuslėpti.
Kodėl evangelikų liuteronų bažnyčios pastorius netikėtai parašė knygą apie meilę, moters ir vyro partnerystę bei seksą? „Kodėl staiga? Tai – dėsninga. Juk nėra nieko svarbiau už meilę, kuri suteikia gyvenimui prasmę. Sutuokiau daugiau nei tūkstantį porų, padėjau spręsti šeimos krizes.
Ir visada mąsčiau apie tai, kodėl žmonėms, kurie stengiasi nuoširdžiai mylėti, nepavyksta sukurti laimingos partnerystės ir jie taip atkakliai viską griauna. Kodėl taip stipriai nori išsaugoti meilę ir negali to padaryti? Kodėl subyra gražios santuokos, kurias kurdami žmonės įdėjo tiek daug darbo?“ – retoriškai klausė latvių pastorius.
Remdamasis savo patirtimi J.Rubenis nusprendė pasidalyti savo mintimis, įžvalgomis ir mėginti rasti atsakymus.
Bet juk Bažnyčia amžių amžiais pateikdavo atsakymus būtent į tuos klausimus, kurie rūpi pastoriui.
J.Rubenis teigė, kad ankstesni atsakymai prarado savo reikšmę, nes gyvenimas tapo kitoks.
Prieš šimtą metų gimęs žmogus vaikystėje mokėsi, jaunystėje įgydavo profesiją. 21-erių tapdavo pilnamečiu ir gyvendavo su gautomis žiniomis ir pažiūromis visą jam skirtą laiką. Taip gyveno jo tėvai, seneliai ir močiutės.
Dabar žmogus keičiasi ir tobulėja nuolat. Būdamas 30-ies, 40-ies, sulaukęs 60 ir 70 metų. Jis gauna vis naujų žinių ir mokosi visko, kas nauja.
Tradicinė patriarchalinė šeima nueina į praeitį kartu su fiziniu darbu. Juk anksčiau vyras, aprūpindavęs šeimą, privalėjo nuo pernelyg didelio krūvio saugoti moterį, kurios paskirtis buvo gimdyti vaikus.
Ir dėl to šeimos lyderiu tapęs vyras iš žmonos reikalavo sekso ir paklusnumo. Dabar viskas pasikeitė.
„Ateitis priklauso įvairioms naujoms santuokos formoms, kurios tenkina abu vienas kitą mylinčius partnerius.
Ir jie neprivalo niekam duoti ataskaitos. Vyras ir žmona kartu jau ne tik gyvena, bet ir tobulėja, kuria“, – sakė latvių pastorius.
J.Rubenis mano, kad seniai laikas reabilituoti seksualumą. Tai jis meilei suteikia energijos, sujungia partnerius į vieną kūną. Seksualumas iš įpročio vis dar neigiamas ir slepiamas.
„Seksualinis potraukis – svarbiausia meilės dalis. Jos šauksmas verčia žmogų ieškoti kito žmogaus. Tai – raktas į artumą, į tokį, kuris galbūt yra svarbiausia meilės dalis.
Dėl seksualumo gebame fiziškai pasinerti vienas į kitą. Ir tik po to įsileisti partnerį į savo sielos gelmes. Artumas daro vyrą emocingesnį ir jautresnį.
Moteris tampa stipresnė, ji įgyja gebėjimą plėsti savo akiratį, veikti išoriniame pasaulyje. Per artumą pasitikime, jaučiame ir suprantame vienas kitą“, – įsitikinęs pastorius.
Bet ar tai nėra panašu į priklausomumą? Jei poros santykiai nuspalvinti tokiu artumu, kuris neturi ribų ir partneriai tampa viena nedaloma visuma, ar tai gerai? J.Rubenis priklausomumą vadina aklaviete.
„Artumas suteikia laimės, nes žmogus priimtinas toks, koks yra, ir vertinamas jo išskirtinumas.
Artumo procesas be ribų – tai susijungimas, kad pažintum ir suprastum kitą, pasikeistum tuo, ką vienas turi, o kitas – ne. Artumas padeda kartu žengti į priekį“, – sakė latvių pastorius.
Savo knygoje „Jis ir ji. Meilė. Santykiai. Seksas“ J.Rubenis pateikė prielaidą, kad Jėzus Kristus buvo vedęs. Ar tokia mintis pastoriui neatrodo šventvagystė?
„Ji man atrodo logiška. Jėzus buvo judėjas. Judėjai pagarbiai žiūrėjo į viską, kas susiję su šeima.
Judėjos karalystėje (istorinė valstybė pietinėje Palestinos dalyje, egzistavusi 928–586 m. pr. Kr.) vyriškis niekada nebūtų tapęs mokytoju ir rabinu, jei iki 30 metų nebūtų vedęs. Jis būtų laikomas nesubrendusiu ir nevisaverčiu. Jei Jėzus mokė, vadinasi, jis turėjo šeimą, buvo vedęs“, – tikino J.Rubenis.
Bet Evangelijoje nieko nerašoma apie Jėzaus žmoną. Kodėl? Ir ką šiuo klausimu mano latvių pastorius?
„Galbūt dėl to, kad Evangelija ne apie tai. Evangelija pasakoja ne apie šeiminį Jėzaus gyvenimą, o apie jo mokymą. Visa kita tiesiog nebuvo verta paminėjimo“, – sakė J.Rubenis.
Kas gi tuomet buvo Jėzaus žmona? Evangelijoje dažnai minima Marija Magdalietė. Prie kalno papėdėje stovinčio kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, atėjo dvi moterys: Jėzaus motina ir Marija Magdalietė. Tik jos nepabijojo savo meilę parodyti Romos imperijos priešui, kuris buvo nuteistas.
„Kam pasirodė iš mirusiųjų prisikėlęs Jėzus ir su kuo pasiuntė šią žinią mokiniams? Ne savo motinai, o Marijai Magdalietei. Ar tai nieko nesako?
Jėzus buvo tikras Dievas ir tikras žmogus. Seksualumas – neatskiriamas žmogaus bruožas. Santykiai su priešinga lytimi – natūralus žmogaus esmės atsiskleidimas.
Ir šis faktas turi padėti žmogui džiaugsmingai ir laisvai suvokti savo seksualumą, o ne kovoti su juo“, – knygoje teigia latvių pastorius.
Bet išsirinkti į žmonas visų atstumtą nusidėjėlę, prostitutę Mariją Magdalietę reiškia mesti iššūkį visiems pagrindiniams principams!
„Ką gi, toks Jėzaus poelgis galėjo būti pripažinimas ir išgydymas meile to seksualinio moteriškumo aspekto, kurį labiausiai žemino ir niekino.
Tai visiškai suderinama su pasaulio išgelbėjimo nuo pražūties idėja“, – mano latvių pastorius.
J.Rubenio nuomone, meilė įžūliai įsiveržia į žmogaus gyvenimą, pažeidžia jo įprastinę tėkmę, kad pastūmėtų tobulėjimo link. Ir kaip pavyzdį pamini savo mokytojus Niklausą Brantscheną ir Pią Gyger iš „Lassalle Kontemplationsschule „Via Integralis“ – ekumeninės ir tarpreliginį dialogą puoselėjančios kontempliacijos mokyklos Šveicarijoje
Būdama 25-erių P.Gyger tapo vienuole. Ne dėl to, jog neigė seksą ir šeimą, o todėl, kad turėjo visai kitą pašaukimą.
Ji dirbo su nepilnamečiais narkomanais ir prostitutėmis, pažinojo gyvenimą iš visų jo pusių. Kai P.Gyger buvo per 30 metų, ji per dvasininkų susirinkimą išgirdo jėzuito N.Brantscheno pareiškimą.
Pasibaigus susitikimui įsikalbėjo prie kavos puodelio. Kai P.Gyger pasakė, jog tikėjosi iš jo išgirsti daugiau apie Jėzų, o ne psichologiją, jie susiginčijo, nes vienuolė – tiesi ir ryžtinga.
Abu išvažiavo namo supratę, kad įsimylėjo vienas kitą. Pia ir Niklausas galėjo atsisakyti vienuolystės ir susituokti, užgniaužti savo jausmus ir užrakinti širdis.
Jie pasirinko trečią kelią: pripažino savo meilę ir santykius sukūrė be sekso. Jie tapo pora, kuri laikosi celibato.
Pia ir Niklausui pakako nuoširdumo ir drąsos, kad sau ir kitiems prisipažintų meilę ir neatsisakytų vienuolystės.
Savo mokytojų patirtį J.Rubenis laiko išskirtine, nes įprastai vienas kitą mylinčių žmonių santykiai pasibaigia seksu.
Pia ir Niklausas savo santykius iškart pradėjo nuo „antrojo aukšto“. Jie daugelį metų gyveno meilėje ir santaikoje. To liudininku tapo J.Rubenis.
„Neraginu atsisakyti seksualumo. Noriu pabrėžti, kad ant aukštų santykių pakopų stovinčių porų seksas visada virsta kuo nors daugiau nei fizinis įsiskverbimas. O santuokos formos gali būti labai įvairios“, – sakė latvių pastorius.
Santykių lygmenys
J.Rubenis išskiria įvairius vienas kitą mylinčių žmonių santykių etapus. Pačioje pradžioje meilės santykiai būna negilūs. Jų grožis, gilumas ateina bėgant laikui.
Jaunystėje žmogus sutelkia dėmesį į save ir savo troškimus, reikalauja daug ir mažai kam pritaria. Per pirmąjį santykių etapą – nesvarbu, vyrui ar moteriai – partneris reikalingas jo poreikiams patenkinti. Šis santykių etapas – tai konkurencija ir kova. Kas svarbiausias, kas šeimininkas, kaip pagriebti sau daugiau ir kitą apvynioti aplink pirštą.
Vyras ieško laisvo kelio į seksą, moteriai reikalingas stiprus ir materialiai apsirūpinęs partneris. Jai draugės artimesnės nei vyras. Su jomis leidžia vakarus, sako, kokie visi vyrai kvailiai ir chuliganai.
Į neištikimybę žiūri pro pirštus, nors ir kelia skandalus – vis tiek grįš.
O jis bendraudamas su draugais sako: „Na, čia gi bobos! Jūs gi žinote!“
Seksualumas ir pinigai – pirmojo lygmens santykių pagrindas. Kai kurias poras visą gyvenimą tik tai ir sieja.
Kitas santykių lygmuo – tradicinis. Tuomet ji ir jis stengiasi santuoką įsprausti į tam tikrus visuomenėje egzistuojančius rėmus. Poros svarsto, kokia turi būti šeima, kaip turi elgtis vyras, žmona.
Kitaip tariant, vyksta santuokos kopijavimo pavyzdžių paieškos. Tokių porų elgesio taisyklės aprašytos knygelėje „Vyrai iš Marso, moterys – iš Veneros“.
Šių santykių vertybė – įsipareigojimų vykdymas ir fizinė ištikimybė vienas kitam. Paskui ji ir jis pradeda savo santykius tobulinti. Skaito storas psichologines knygas ir savo meilę aiškina galvos smegenyse vykstančiais procesais.
Santuoka, ištikimybė jiems neatrodo būtini. Tokios poros ieško partnerių, kurie sugeba garantuoti reikiamą gyvenimo stilių, bendravimą, gebėjimą tartis.
Svarbu statusas, išsilavinimas, interesų bendrumas, partnerio intelektas, jo gebėjimas suprasti ir prisitaikyti.
Ketvirtasis porų santykių lygmuo – svarbiausia dvasinis sutarimas. Partnerius sieja tikras artumas. Vyras ir moteris kuria savo santuoką, santykius, kaip jie nori, nepaisydami visuotinai pripažintų stereotipų.
Partneriai atranda sutarimą dėl kiekvieno teisių ir pareigų. Pora vertina intelektinį ir emocinį artumą.
Penktasis santykių lygmuo – partneriai nieko nereikalauja vienas iš kito. Tuomet porų vertybe tampa dvasinis bendrumas. Šį lygmenį pasiekia nedaugelis porų.
Pastaruoju metu partnerystės ekspertams daugelis ištekėjusių moterų skundžiasi, kad partneris santuokoje netobulėja, nesikeičia. Ji pasikeitė, o jis liko ankstesnis.
Ar konfliktas dėl to, kad partneris netobulėja, gali tapti skyrybų priežastimi?
Pastorius J.Rubenis neslėpė, kad į jį dažnai kreipiasi poros, santuokoje susidūrusios su nesutaikomais prieštaravimais ir nusprendusios išsiskirti.
Ir tuomet jis paklausia: ar jie anksčiau mylėjo vienas kitą? Kartais tenka išgirsti atsakymą – ne.
Tuomet, J.Rubenio nuomone, santykiai veikiausiai baigsis skyrybomis. Jei meilės nebuvo, ji ir neatsiras.
Bet jei poros sako, kad buvo, visai nesvarbu, kaip seniai – prieš penkiolika, dvidešimt metų, pastorius stengiasi joms padėti išsaugoti santuoką.
„Esu įsitikinęs, kad meilė niekada visiškai neišblėsta. Ir jei kada nors buvo, iš jos kibirkštėlių pavyks įžiebti ugnį“, – sakė Latvijos evangelikų liuteronų pastorius, knygos „Ji ir jis. Meilė. Santykiai. Seksas“ autorius J.Rubenis.
Parengė Monika Jakaitytė
