Sovietinė istoriografija (įskaitant ir lietuvių) vaizdavo bajorus – teisiškai privilegijuotą kilmingųjų luomą – kaip nuožmius išnaudotojus, kurie visokeriopai engė valstiečius, lėbavo, kuriems nerūpėjo tautos reikalai. Tikrovėje to nebuvo – štai dauguma Abiejų Tautų Respublikos bajorų neturėjo ne tik baudžiauninkų, bet ir žemės. Genealoginiai tyrimai parodė, kad tarp didikų ir bajorų buvo daug garbių žmonių: politikų, karių, mokslininkų, kultūros puoselėtojų, mecenatų. Bajorams finansuojant buvo pastatyta didžioji dalis Lietuvos bažnyčių ir vienuolynų.
Po Spalio revoliucijos aristokratai, nesuspėję pasitraukti į užsienį, prarado viską, ką turėjo, ir jų palikuonys dažnai nė nenutuokia apie savo bajorišką kilmę. Kaip sužinoti, ar jūs priklausote aukštos kilmės giminei? Portalas „uznayvse.ru“ siūlo išeitį: atkreipkite dėmesį į penkis požymius, kurie gali netiesiogiai patvirtinti jūsų bajorišką kilmę.
Blyški oda ir „mėlynas“ kraujas
Kol valstiečiai nuo ankstaus ryto iki išnaktų dirbdavo laukuose, kad galėtų išmaitinti šeimą ir vieną kitą gyvulį, bajorai rengdavo pokylius ir kviestinius pietus. Valstiečių oda palaipsniui tamsėdavo saulėje, tapdavo grubi ir raukšlėta. Bajorų oda buvo šviesaus atspalvio ištisus metus – per karštymetį jie slėpdavosi tarpių sodo medžių šešėlyje, pokylius rengdavo vakare. Didikai, kurių oda nuo gimimo buvo tamsi, griebdavosi drastiškų priemonių: balindavo ją miltais ir kitais pabarstais, kurie tapo šiuolaikinės pudros prototipais.
Nuo blyškios odos sklandžiai pereiname prie „mėlyno“ kraujo. Kodėl paplito išsireiškimas „mėlyno kraujo“ žmogus? Viskas labai paprasta: kuo plonesnė ir šviesesnė oda, tuo ryškesnės būna mėlynos venos. Taigi, jei pastebėjote, kad jūsų oda visą laiką būna blyški ir ant veido ir kaklo matosi plonyčių venų, pats laikas susimąstyti apie tai, kad jūs, gal būt, priklausote bajorų giminei.
Ploni ilgi pirštai
Kiekvienuose bajorų namuose būtinai stovėjo pianinas, o kai kada ir du. Nuo ankstyvos vaikystės pas kilmingas mergaites ir berniukus ateidavo muzikos mokytojai. Kartu jie mokydavosi naujų etiudų, kuriuos vėliau paklusnūs vaikai, tėvų paprašyti, grodavo baliuose ir kviestiniuose vakaruose. Grojant pianinu susiformuodavo ilgi dailūs vaikų pirštai. Valstiečiai dėl alinančio darbo negalėjo pasigirti gražioms rankomis: jie nuolat dirbo žemės ūkio darbus, dėl to jų pirštai buvo trumpi, o pirštų oda – grubi ir suskirdusi.
Ištieskite rankas į priekį ir pažiūrėkite, ar proporcingai atrodo delnas pirštų atžvilgiu. Jei pirštai yra ilgi ir ploni, tuomet didelė tikimybė, kad jūsų proprosenelė buvo bajorė.
Tiesus stotas
Kasdienis darbas laukuose padarė valstiečius susimetusiais į kuprą, netaisyklingos kūno laikysenos žmonėmis su nuolat nutirpusia nugara. Bajorai, atvirkščiai, nuo vaikystės buvo mokomi vaikščioti gražiai ir teisingai. Ypač stengtasi dėl mergaičių: etiketo pamokose jos mokėsi teisingos eisenos ir dažnai treniruodavosi, iki išsekimo vaikščiodamos po salę su knygomis ant galvos. Mergina iš kilmingos šeimos tiesiog privalėjo mokėti gražiai prisistatyti: nepriekaištinga eisena, šiek tiek į viršų užriesta nosis ir pakeltas smakras. Bajorę nuo valstietės dar skyrė vadinamasis gulbės kaklas.
Jei norite nustatyti, ar jūs priklausote bajorams pagal šiuos požymius, atsistokite priešais veidrodį ir gerai apžiūrėkite save iš profilio. Svarbu, ar lygiai laikote nugarą natūralioje pozoje, kokią galvos padėtį pasirenkate eidami ir su kuo nors kalbėdami.
Maža koja
Merginos bajorės dažniausiai turėdavo mažas dailias pėdas. Prisimenate pasaką apie daug vargo patyrusią Pelenę? Bajorų laikais labai daug tokių „pelenių“ buvo tarp bajorių. Jas išduodavo trapumas ir elegancija, ir tą patį buvo galima pasakyti apie absoliučiai viską – nuo veido ir rankų iki figūros ir pėdos formos. Laimei, iki 1–2 dydžiais mažesnės avalynės nešiojimo ir pėdų bintavimo, kaip tai darydavo Kinijoje, nebuvo prieita, o pėdos ilgio skirtumas greičiau buvo aiškinamas gyvenimo būdu. Valstiečiai nevažinėjo žirgais kinkytomis karietomis, bet visą dieną praleisdavo ant kojų. Jų pėdos išplatėdavo, o kojos ilgis kito – didėjo. Taip ir gaudavosi, kad būdamos vienodo ūgio, bajorės turėjo mažesnę koją nei valstietės.
Jei turite mažą koją (nešiojate 35–37 numerio avalynę), tikėtina, kad tarp jūsų giminaičių moterų buvo ta, kuri prieš keletą šimtmečių galėjo sau leisti nešioti elegantišką avalynę su kulnais.
Plepumas
Bajoriškos kilmės žmonės visada pasižymėjo plepumu. Vaikystėje jie gaudavo didelį žinių bagažą, daug skaitydavo, ir todėl buvo laikomi įdomiais pašnekovais. O reguliariai vykstantys pokyliai ir kviestinės vakarienės tarnavo kaip unikali proga sublizgėti intelektu, parodyti šį apsiskaitymą kitiems. Ypač tai pademonstruoti stengdavosi ištekėti norinčios merginos. Tais laikais puikūs jaunikiai būsimoms žmonoms kėlė didelius reikalavimus, ir, be išorinio grožio, jie vertino ir gebėjimą palaikyti rafinuotą pokalbį aukštuomenės susibūrime. Tiesa, buvo ir kita medalio pusė: pernelyg didelis plepumas išduodavo žmogaus ribotumą ir neišprusimą. Ginčai, intrigos ir apkalbos dažnai gimdavo tokiose situacijose, kai merginos nemokėdavo „laikyti liežuvio už dantų“.
Pagalvokite, ar jus galima vadinti plepiu žmogumi, ir kritiškai įvertinkite, ar labai jums patinka liežuvauti už draugų ir giminių nugaros.
Žinoma, spėlioti apie protėvius pagal išorinius požymius nėra visiškai teisinga – kas žino, kokią šunybę galėjo iškrėsti genetika, kai jūs buvote motinos įsčiose. O aristokratui, vis dėlto, svarbiausias dalykas yra ne išvaizda, o manieros.
Galima pridurti, kad „šunybes krečia“ ne tik genetika. Prisiminkime kad ir Michailo Bulgakovo Margaritą... Na, o tiems, kam šie patarimai pasirodė niekiniai ir informacija nuvylė, galima pasiūlyti pasidaryti šeimos genealogijos schemą – giminės medį. Kas žino, gal paaiškės kad jūs esate ilgiausiai valdžiusios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastijos – Gediminaičių – palikuonis.
Parengė Leonas Grybauskas
