Keletą kartų per metus Leonora iš Ispanijos salos Ibisos grįžta į gimtinę, čia rengia mokymus arba moko tautiečius medituoti.
Ji sako nemokanti žmonių gyventi, tiesiog primenanti, kaip sugrįžti į santykį su savimi ir visišką pasitikėjimą visata. Sako, kad tai – jos pašaukimas. Bet kad tai suprastų, jai reikėjo patirti daugybę pragariškų kančių.
Teisininko išsilavinimą turinti lietuvė anksčiau buvo įkūrusi šokėjų agentūrą „Be You“, kuri veikė Lietuvoje ir užsienyje, vėliau kurį laiką gyveno Niujorke.
Iš Birštono kilusi mergina dabar sėkmingai dirba, keliauja po įvairias pasaulio šalis ir mokosi.
Gvatemaloje ji susipažino su asmenybę išlaisvinančia kakavos ceremonija, kurią neseniai pademonstravo ir vilniečiams.
Leonora tikina, kad meditacija žmogui suteikia vidinės stiprybės.
– Ar dažnai pati medituojate? Kodėl tai naudinga?
– Kai turiu daug veiklos, būtinai medituoju. Kai atvažiuoju į Lietuvą, reikia tiek daug nuveikti – ir susitikti su žmonėmis, ir renginius organizuoti. Meditacijai skiriu bent 30 minučių, kad viduje būdama visiškai rami galėčiau padaryti labai daug darbų.
Jeigu manote, kad nemokate medituoti, labai klystate. Mes pernelyg išaukštiname meditaciją, esą tai kažkoks stebuklas. Nieko panašaus. Pažiūrėkite į vaikus, kai jie užsiima patinkančia veikla, – jie tiesiog atsipalaiduoja, taip panyra į save, kad aplinka jiems nustoja egzistavusi.
Meditacinė būsena – kai žmogus atsipalaiduoja ir patenka tarp sąmonės ir miego būsenos. Meditaciją rekomenduoju prisiminti kiekvienam žmogui. Ne išmokti, o tiesiog prisiminti. Esant šios būsenos galima ilsėtis, pasitikrinti kūno sveikatą, lavinti intuiciją, rasti atsakymą į rūpimą klausimą ir suplanuoti dienos darbus, kai atrodo, kad visko niekaip nespėsime nuveikti. Be to, medituojant galima įžiebti saulę viduje.
– Daug kam Lietuvoje būtent tos saulės ir trūksta. O koks jūsų gyvenimas Ibisoje?
– Kaip kataloge. (Juokiasi.) Šiandien einu, vėjas drasko skėtį, o viduje – saulė. Žmonės man dažnai sako, kad lengva kalbėti apie pozityvų gyvenimą, kai apelsinai ant galvos krinta.
O aš jiems atsakau: Lietuvoje patyriau daugybę pragariškų išbandymų ne tam, kad visiems pasakyčiau, kokia aš nelaiminga, o tam, kad pasakyčiau, jog viskas yra įmanoma.
Lietuvoje dirbau, klupau, kėliausi, verkiau, džiaugiausi – ko tik nebuvo. Esu dėkinga šioms šaknims, dėl to visada tiesiu tiltus į gimtinę.
– Kokias didžiausias klaidas, jūsų manymu, daro žmonės?
– Pirmasis dalykas – daugelis nepaiso savęs. Jiems svarbu, ką kaimynas pasakys ar ką per žinias parodys. Mes visi esame užaugę sistemoje, kur negalima pralaimėti, kur reikia visko bijoti, nes, neduok Dieve, apsijuoksime prieš kitus. Ir turime atrodyti kaip feisbuko profilių nuotraukose – fantastiškiausi, gražiausi.
Nieko nėra blogiau, kai žmogus užsidaro tokiame kalėjime. Tai didžiausia klaida – sureikšminti išorinius dalykus, nekreipti dėmesio į vidų. Taip pat didelė klaida – nesvajoti.
– Kokių klaidų esate pridariusi?
– Dariau visas klaidas, kokias tik daro žmogus. Bijojau pralaimėti, bandyti, svarsčiau, ką žmonės pasakys. Man buvo aktualus ir nevaisingumo, ir seksualumo klausimas – viską pati perėjau. Supratau, kad ne tik vaistai gali pagydyti.
Sąmonės jėga be galo didelė. Tai suvokusi turėjau du pasirinkimus – arba sergu ir lieku nelaiminga mergaitė, arba keliuosi.
Man teko patirti ne vieną ligą, pralaimėjimų, bankrotą, žmonių netektį ir išdavystę. Bet dabar atsigręžusi atgal suprantu, kad tie išbandymai mane ne sutraiškė, o sutvirtino.
– Dėl ko į jus kreipiasi moterys?
– Dažnai į mane kreipiasi moterys, kurios atsidūrė kryžkelėje dėl skyrybų. Jos abejoja, ar yra geros mamos, nekreipia dėmesio į savo sveikatą ir seksualumą, nejaučia jokios meilės sau. Ką kalbėti apie grožį, kai reikia bėgti, lėkti, arti, o dar neaišku, kaip bus dėl vyro.
Po savaitės mano mokymų moteris grįžta įsikrovusi meilės sau, seksualinės energijos. Ji pradeda žydėti iš vidaus, visai kitaip ima matyti pasaulį, tampa geresnė mama, žmona ir, aišku, visai kitaip sprendžia verslo ir santykių klausimus. Man didžiausias atlyginimas – matyti švytinčias moterų akis.
Be to, sulaukiu padėkų iš jų vyrų, jie sako: „Nežinau, ką jūs tą savaitę darėte, bet tai, kas įvyko šeimoje, suteikė viltį.“
Seksualumas ir moteriška išmintis šiandien labai svarbu. Niekas mūsų mokykloje neišmoko, kaip būti sąmoninga moterimi, kaip puoselėti santykius.
– O dėl ko kreipiasi vyrai?
– Verslininkai, ypač tie, kurie dirba informacinių technologijų srityje, dažnai susitelkia tik į savo mintis. Jiems reikia išmokti pajusti kūną, atsisukti į šeimą. Yra daug genijų, kurie gauna didelius atlyginimus, bet nežino, kaip bendrauti su žmona, vaikais. Kai jie įgyja išminties, išmoksta būti sąmoningi, kartu išmoksta elgtis ir su tais, kurie juos supa.
– Kaip tapote asmeninių pokyčių konsultante?
– Meditaciją atradau gyvendama Niujorke. Ten prieš aštuonerius metus susipažinau su pripažintais mieste verslininkais. Turėdami tik 45 minutes pietų pertraukai jie 30 minučių skiria meditacijai. Jų galvose pilna naujų idėjų, o ant pečių – didžiulė atsakomybė, tad medituodami jie atpalaiduoja sąmonę, taip padidindami savo veiklos galimybes.
Nors mano verslas buvo sėkmingas, Niujorke ir aš pati ėmiau keisti gyvenimo kryptį – supratau, kad nebenoriu vien bėgti ir ieškoti laimės versle. Nuo mažens ieškojau prasmės, norėjau pripildyti savo vidų, domėjausi sąmoningumu. Nors ir labai skaudėjo, supratau, kad savo batus išaugau, – įmonę, kurią sukūriau, pati ir uždariau.
Tuo metu Niujorke man pasisekė – gavau galimybę pradėti skaityti paskaitas apie sąmoningumą kompanijų vedliams, nes tuo metu dar negalėjau tikėtis parduoti savo paslaugas Lietuvoje.
Bet pasitvirtino mano intuicija, kad meditacija yra svarbi pirmiausia man ir nieko kito aš neturiu įtikinėti.
Ir kai kiekvieną dieną pradėjau pati taip gyventi nereklamuodama, nepardavinėdama savo patirties ir mokymų, mano gyvenimas pradėjo keistis iš esmės. Susitvarkė santykiai su artimais žmonėmis, atsirado daugiau darbo galimybių, pagerėjo sveikata, sustiprėjo santykis su pasauliu.
Tiesa, daug įtakos turėjo ir tragiška patirtis – mane buvo ištikusi klinikinė mirtis. Trumpam buvo sustojusi širdis, ir net gydytojai nesitikėjo, jog po to mano atmintis sugrįš. Toks mano išėjimas ir grįžimas padėjo suvokti, ką reiškia kūnas ir siela, – pradėjau dar labiau suprasti, kokia svarbi yra gyvenimo kokybė kiekvieną dieną, o ne rytoj.
Tuo metu supratau, kad tai yra mano gyvenimo linija. Ir jeigu kas nors išgirs, kam nors to norėsis, mielai pasidalinsiu.
– Ar apie tokį gyvenimą svajojote, kokį esate susikūrusi dabar?
– Gyvendama sostinės Šiaurės miestelyje, mažyčiame draugės butelyje, žiūrėdavau į Vilnių ir sakydavau: čia mano mažasis Niujorkas. Netrukus atsidūriau Niujorke. Tas miestas nebuvo svetingas – vos neatsidūriau gatvėje. Bet visada sunkiausiomis akimirkomis matydavau viziją – baltas besiplaikstančias užuolaidas, jūrą ir dangų. Tai būdavo kaip atgaiva, atspirties taškas. Dabar šį vaizdą ir turiu.
– Daug kas turbūt dabar pasakytų: lengva jums taip kalbėti, kai sėdite saulėtoje saloje.
– Kiekvieną dieną su kiekvienu pasakytu žodžiu ar kiekviena mintimi mes kuriame realybę. Jeigu žmogus nori kritikuoti kitus, jeigu nori pavydėti kaimynui, kad jo žolė žalesnė ir obuoliai saldesni, jis tiesiog praranda norą ir galią keisti gyvenimą į tokį, kokio nori.
Jis gali likti toje realybėje, kurioje jam patinka ar nepatinka. Bet gali ir atkreipti dėmesį, kad gali būti kitaip.
– Taip, kaip šiandien atrodo jūsų kasdienybė? Kokia ji?
– Kadangi gyvenu ant jūros kranto, pirmas dalykas, ką darau, – šoku į jūrą ir plaukioju. Tada medituoju. Taip pat sportuoju, nes dirbu Ispanijoje ir vedu sąmoningo kūno treniruotes pilateso centre, kurį atidarėme su kolegomis iš Danijos. Ką dar? Skaitau, atsakinėju į klausimus, rengiu vaizdo siužetus, bendrauju su žmonėmis, būnu su savimi gamtoje.
Kai ateina laikas, keliauju dirbti į kitas šalis. Esu išleidusi knygą „Sielos aritmetika“, tiesiog rašau – man tai patinka.
– O šeima, vyras? Ar esate ištekėjusi?
– Nesu ištekėjusi – esu įsiliejusi į savo darbą ir juo labai džiaugiuosi. Esu atviros širdies ir laukiu savo žmogaus. Jaučiu, kad jis artėja, nes mes viską pritraukiame savo mintimis ir norais.
Turėjau antrąją pusę ir tuo metu jaučiau spaudimą: o kur vestuvės, vaikai, namai, šunys, kur ta idilė?
Mes dažnai pasiduodame tam spaudimui. Bet jaučiau, jog nesu paruošusi savo namų darbų iki galo, – kad nebūsiu sąmoninga mama, o tas žmogus šalia manęs nebus sąmoningas tėvas, sąmoningas karalius šalia karalienės.
Esu atvira vaikams, šeimai. Tikiu, kad niekada negyvensiu standartinio gyvenimo. Bet taip pat tikiu, kad ateis žmogus, kuris pasiryš priimti moterį, turinčią tiek daug gyvenimų. Galbūt kitąkart jau galėsime pakalbėti apie darnią šeimą.
– Kai ieškojau informacijos apie jus internete, akis užkliuvo už jūsų senų nuotraukų, kuriose pozuojate jachtose, vakarėliuose su įžymybėmis. Šios nuotraukos mena laikus, kai vadovavote šokėjų agentūrai. Ar jaučiatės smarkiai pasikeitusi?
– Mano sąmoningumas auga, daugėja meilės ir supratingumo sau ir kitiems. Ir vis lengvesnė reakcija į bet kokius gyvenimo iššūkius. Dėl to žiūrėdama atgal niekada nesigėdinu to, kas buvo. Taip priimu ir sakau – kiekvienas perėjome tam tikrus gyvenimo etapus. Tad galvojant apie tai, kas dar bus, smagu kaskart save nustebinti. Mes turime daug galimybių.
