Psichiatras – svarbiausia grandis
Neseniai pasirodžiusiame Enciklopediniame psichiatrijos terminų žodyne apibrėžiama: „Psichiatras – tai gydytojas specialistas, teikiantis pagalbą sutrikusios psichikos žmonėms ir turintis tam išduotą valstybinės institucijos licenciją“. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, dar vadinamo Vasaros ligonine, direktorius Martynas Marcinkevičius sako, kad įgyti psichiatro diplomą užtrunka: šešerius metus tenka mokytis bendrosios medicinos, po to dar mažiausiai ketverius – psichiatrijos rezidentūroje: „Gydytojas psichiatras atsakingas už ligos diagnozavimą, gydymo plano sudarymą, prireikus – medikamentų parinkimą. Jis koordinuoja specialistų komandos darbą, jo atsakomybė už paciento sveikatą – didžiausia.“
M. Marcinkevičius pabrėžia, kad Pasaulinė sveikatos organizacija ir Pasaulio psichiatrų asociacija kalba apie tai, kad sergančius psichikos ligomis reikia gydyti remiantis biopsichosocialiniu modeliu. „Tai reiškia, kad psichikos sutrikimų gydymą turi sudaryti trys komponentai: biologinis, psichologinis ir socialinis, tik tada jis bus išties efektyvus. Todėl šiuo metu moderniose psichikos sveikatos įstaigose dirba visa komanda – ne tik psichiatras, bet ir psichoterapeutas, psichologas, slaugytojas, socialinis darbuotojas. Nieku gyvu neturėtume supriešinti gydymo vaistais su, tarkim, psichologo konsultacijomis. Tie, kurie bando tai daryti, parodo visišką šios srities neišmanymą. Visi specialistai turi dirbti kartu“, – teigia pašnekovas.
Pasak jo, gydant nesunkius sutrikimus, dažnai pakanka ir psichoterapijos, psichologo konsultacijų, tačiau jei liga sunki, iš pradžių taikomas biologinis gydymo būdas – parenkami tinkami vaistai. Vėliau, žmogaus būsenai pagerėjus, jau skiriama psichoterapija, psichologinis palaikymas, po to – psichosocialinė reabilitacija. „Socialinė intervencija kai kuriais atvejais būtina – jei žmogus po sunkios ligos iš gydymo įstaigos grįš į nesaugią aplinką, jis „atkris“, todėl privalu dirbti su jo šeima, artimaisiais. Būtent tam ir reikalinga specialistų komanda, kuri gelbsti žmogui įvairiose situacijose, dalijasi informacija“, – aiškina psichiatras.
Pasak M. Marcinkevičiaus, psichikos sutrikimų pastaruoju metu daugėja. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad išsivysčiusiose šalyse nuo 25 iki 40 proc. žmonių bent kartą gyvenime išgyvena etapą, kai jiems reikia psichikos sveikatos specialisto pagalbos. „Norėčiau pabrėžti, jog tai – ne tie atvejai, kai jau girdimi balsai ar „lakstoma laukais“. Mūsų šalyje dažniausiai diagnozuojama depresija. Vakarų pasaulio šalyse, be depresijos, kur kas dažniau diagnozuojami nerimo ir miego sutrikimai. Gaila, bet dažnas mūsų tautietis linkęs saujomis gerti migdomuosius, raminamuosius, tačiau nieku gyvu nesikreipia į psichikos sveikatos centrą. Priešdėlis „psich“ vis dar kelia baimę, nepasitikėjimą. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad eiti pas psichologą mažiau baisu nei pas psichiatrą, tačiau sunkiais atvejais psichologo nepakanka“, – teigia psichiatras.
Pasak jo, bėda ir ta, kad Lietuvoje kol kas nelicencijuojami medicinos psichologai. Dažnai, ypač privačiuose kabinetuose, dirba universitetinių psichologijos studijų nebaigę žmonės. „Jų kompetencija – baigti kelių mėnesių kursai. Jei žmogui pakanka tik pasikalbėti, toks „psichologas“ gal ir padės, bet jei problema rimtesnė, gali būti padaryta rimta žala žmogaus sveikatai. Būna, kad po tokių „pokalbių“ į mūsų centrą žmonės patenka jau sunkios būklės. Paklausti, kodėl taip ilgai laukė, nesikreipė į medikus, atsako penkerius metus vaikščioję pas „psichologą“, tikėję, kad jis gali padėti. Paaiškėja, kad tas „psichologas“ neturi jokio rimtesnio išsilavinimo. Konsultacijoms išleidę daugybę pinigų, tokie žmonės vis tiek priversti kreiptis į tikrus specialistus. Deja, liga jau būna įsisenėjusi ir daug sunkiau pagydoma“, – aiškina M. Marcinkevičius.
Medikas pabrėžia, kad kreipdamasis į psichologą kiekvienas pirmiausia turėtų pasidomėti jo išsilavinimu. „Valstybinėse įstaigose dirba tik universitetinį išsilavinimą įgiję specialistai. Be abejo, tokių yra ir privačiuose kabinetuose. Tačiau prieš kreipiantis pagalbos kiekvieną raginčiau pasidomėti, kur jis eina. Psichikos sveikatos centruose gali būti garantuotas dėl tinkamos paslaugų kokybės, nes šios įstaigos – licencijuotos. Čia pagalbą nemokamai gali gauti kiekvienas“, – teigia pašnekovas.
Pasak jo, gydytojas psichiatras gali ne tik skirti vaistus, bet daugelis jų turi ir psichoterapijos išsilavinimą.
Psichoterapeuto darbo principai
Psichoterapeutas – tai gydytojas ar medicinos psichologas, turintis magistro laipsnį, papildomai baigęs tam tikras specialiąsias ilgalaikes ir universitetų patvirtintas psichoterapijos mokymo programas.
Pasak psichoterapeutės Ramunės Mazaliauskienės, šios programos apima ne tik teorines žinias, bet ir asmeninę psichoterapiją – tik žmogus, gerai pažįstantis save ir sutvarkęs savo vidų, gali padėti kitiems. „Šiuo metu svarstoma, kad kuo daugiau specialistų galėtų dalyvauti psichoterapijos mokymo programose. Taip siekiama gerinti tokios pagalbos prieinamumą, todėl greitai daugiau specialistų galės teikti psichoterapinę pagalbą“, – sako psichoterapeutė.
Jos teigimu, pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, kad medikamentus dažniau derėtų keisti psichoterapija. „Šio atveju kalbama apie depresines būsenas ir nerimo sutrikimus, ypač jei šios būsenos nėra sunkios. Tokios būsenos atsiranda dėl ilgalaikio streso arba, kaip kartais galima teigti, dėl konkretaus žmogaus reakcijos į savo gyvenimą. Neišsprendžiamos ar neapibrėžtos situacijos sukelia nerimą, nemigą, depresijos simptomų. Tokiu atveju rekomenduojama pradėti psichoterapiją, kuri padėtų spręsti problemas, o ne skirti vaistus, kurie kai kuriais atvejais tik atitolintų gyvenimiškų sunkumų sprendimą. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose, net psichozinius sutrikimus rekomenduojama gydyti taikant psichoterapinius metodus. Aišku, prireikus juos būtina derinti su medikamentiniu gydymu“, – pabrėžia R. Mazaliauskienė.
Pašnekovė sako, kad susidūrus su stresu, dėl kurio atsiranda nerimas ar depresija, psichoterapeutas gali būti tas specialistas, nuo kurio reikėtų pradėti. Psichoterapeutas labai svarbus turint santykių sunkumų – tiek poros, tiek šeimos, kuriose yra vaikų. Tokiu atveju dažnai taikoma šeimos psichoterapija, kuri visus šeimos narius įtraukia į psichoterapinį keitimosi procesą. „Nerimas, įvairios baimės, lengvos depresijos, krizinės situacijos, streso sukelta nemiga, santykių problemos – šie atvejai ir daugelis kitų gali būti sprendžiami taikant psichoterapiją. Aišku, visada reikia įvertinti situaciją ir, esant būtinybei, skirti vaistus“, – sako R. Mazaliauskienė.
Pasak pašnekovės, psichoterapijos metodų yra įvairių. Jie priklauso nuo to, kokią psichoterapijos mokyklą baigęs psichoterapeutas. Tai gali būti psichoanalizė, kognityvinė elgesio ir kitos terapijos. „Taip pat galima taikyti tiek individualią psichoterapiją, tiek grupinę – priklausomai nuo tikslų, kurių ketinama siekti. Jau minėta šeimos psichoterapija – dar vienas būdas dirbti su visa šeima, nes jei kenčia vienas jos narys, kenčia ir visa šeima. Svarbu pabrėžti ne tik psichoterapijos metodą, bet ir pagrindinius psichoterapinio darbo principus. Tai – profesionalumas, pasitikėjimas, konfidencialumas“, – sako R. Mazaliauskienė.
Psichologas – ne medikas
Pasak Krizinio nėštumo centre dirbančios ir privačiai konsultuojančios medicinos psichologės Rūtos Klovaitės, psichologas yra socialinis darbuotojas, baigęs socialinės krypties studijas. Jis savo konsultacijomis gali padėti susiorientuoti sudėtingose gyvenimiškose situacijose. „Psichologas nediagnozuoja, neskiria vaistų. Jis gydo žodžiu, pokalbiu. Esama daugybės psichologijos krypčių – tai ir medicinos, ir organizacinė, ir pedagoginė, ir teisės psichologija. Kone prie kiekvienos gyvenimiškos veiklos srities galima pridėti ir žodį „psichologija“. Pavyzdžiui, Vokietijoje esama net vairavimo psichologų“, – sako R. Klovaitė.
Jos teigimu, į psichologą dera kreiptis tais atvejais, kai norima pasitarti susidūrus su vienokia ar kitokia problema. „Norėčiau pabrėžti – psichologas nedalina patarimų. Pats žmogus yra geriausias savo gyvenimo ekspertas, jis geriausiai žino, kaip rasti išeitis iš sudėtingų situacijų. Psichologas tik padeda pažvelgti į problemą iš šalies. Jis nėra psichoterapeutas, kuris „eina gilyn“ – į žmogaus vaikystę, padeda atpažinti vidinius kompleksus. Ribos tarp šių sričių specialistų labai neryškios, todėl psichologai dažnai tęsia studijas, taiko ir psichoterapijos metodus“, – aiškina psichologė.
Pasak R. Klovaitės, žmonėms dažnai atrodo, kad tereikia ateiti pas psichologą, ir visos problemos išsyk išsispręs. Taip nėra – psichologas žmogų išklauso ir padeda išeitis rasti pačiam.
Gali pasirodyti, kad tokiu atveju specialisto nereikia – pakanka artimo žmogaus, draugo ar draugės, su kuriuo galėtum išsikalbėti, išsiverkti ant jo peties. „Be abejo, artimieji taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Krizinėje situacijoje atsidūrusiam žmogui reikia kalbėti, tačiau artimieji reaguoja emociškai, jautriai, be to, jie neturi reikiamų žinių, jie imasi vertinti, teisti, ko, esant krizei, daryti negalima. Žmogus tokiu atveju gali pasijusti dar blogiau. Psichologas žmogų priima bet kokį, be išankstinio vertinimo. Jis užmezga emocinį ryšį su klientu, tačiau jis kitoks nei su artimu, ne toks jautrus“, – aiškina R. Klovaitė.
Psichologas bendrauja su žmogumi ir empatiškai, ir išlaikydamas tam tikras ribas, be to, jis turi reikiamų žinių, domisi žmogaus psichika, kuri yra ypač sudėtinga sritis. Be to, psichologas turi gebėti vertinti, turėti psichodiagnostikos žinių. „Pastebėję, kad žmogaus problemos – rimtesnės, psichologo konsultacijos nepakaks, reikia medikamentų, visada siunčiame konsultacijos pas psichiatrą. Žinoma, stengiamės, kad žmogus kuo ilgiau apsieitų be vaistų, bet kai kuriais atvejais jie būtini tam, kad žmogus galėtų dirbti, gyventi visavertį gyvenimą“, – teigia psichologė.
