Buvo priversta stabtelėti
Živilė sunegalavo staiga. „Man buvo 40 metų. Su vyru auginome nuostabią dukrytę, gerai sutarėme. Vieną rytą pasijutau labai prastai: svaigo galva, smarkiai pykino, viduriavau, maisto net į burną nebenorėjau paimti. Jaučiau didžiulį nerimą ir nesupratau, iš kur jis? Negalėjau suvokti, iš kur tas blogumas.“
Tuo metu Živilė labai daug dirbo, neatsikvėpdavo net per poilsio dienas. Darbas buvo labai įtemptas – įmonė kūrė pramogines laidas, o ji buvo projektų vadovė. „Labai gilinausi į kiekvieną užduotį, nes tiesiog nemokėjau dirbti lengvai, paviršutiniškai. Su rengiama medžiaga susipažindavau iki smulkmenų. Pati važiuodavau į įmones, apie kurias kūrėme laidas, o imdama interviu jau nuodugniai žinodavau, ką ir kaip ji dirba. Pati dar ir garsinau laidas...“ – apie galimas ligos priežastis pasakoja moteris. Ligos šaknys buvo kur kas gilesnės, tačiau tai ji suprato daug vėliau.
Živilė kreipėsi į medikus, o šie, atlikę įvairius tyrimus, pranešė, kad neranda blogos savijautos priežasties. Moters sveikata nesitaisė, tada gydytoja nusiuntė ją pas psichiatrę. Toji išrašė vaistų, bet Živilei nepasidarė geriau. Ją kankino baisus nerimas, panikos priepuoliai. „Psichiatrė buvo sakiusi, kad mano liga „nuo gyvenimo“ ir vaistai gali nepadėti“, – prisimena pašnekovė. Taip ir buvo. Živilės vyras, nebegalėdamas matyti žmonos kančių, vieną dieną iškvietė greitąją ir nuvežė ją į ligoninę.
Liga kartojosi
Ligoninėje Živilė praleido kelis mėnesius. „Gydytis nebuvo lengva, psichoterapeutai negebėjo manęs prakalbinti, o nerimas vis laikėsi įsikabinęs į mane ir tarsi smaugte smaugė“, – sako ji. Pamažu sveikata ėmė gerėti, tačiau ji visą laiką gėrė vaistus – raminamuosius ir antidepresantus. Grįžo į buvusią darbovietę, bet neilgam – vėl kartojosi sveikatos bėdos, tad kurį laiką nedirbo. „Namuose bandžiau iš ligos lipti pati, viską dariau per prievartą, bet negulėjau: prisiversdavau rytais atsikelti iš lovos, ruošiau valgį, tvarkiau namus“, – pasakoja moteris.
Geriau Živilė pasijuto, kai gavo naują darbą. Pradėjo dirbti vadybininke jauname kolektyve, organizuodavo šio kolektyvo koncertus. Keletą metų jautėsi neblogai. Medikai buvo perspėję, kad liga gali kartotis, bet moteris tvarkingai gėrė vaistus ir vylėsi, kad liga atsitraukė.
Živilė džiaugėsi vėl pakviesta į naują darbą. Šį kartą įsidarbino viename moterims skirtame savaitraštyje. Darbas jai labai patiko. Anksčiau nebuvo rašiusi, tačiau pirmąją redaktorės duotą užduotį įvykdė puikiai. Po metų jai pasiūlė rengti priedą apie kulinariją. „Ta tema man buvo labai prie širdies, dirbdavau ir šeštadieniais, sekmadieniais, versdavau tekstus iš anglų kalbos. Vis tikinau save, kad liga nebepasikartos“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto viltys nepasiteisino: moterį vėl apniko nerimas, dingo noras valgyti, vėl ėmė pykinti. „Gal bėda buvo ta, kad beveik neatostogaudavau, nes reikėdavo rengti tekstus ateičiai“, – svarsto Živilė. Vėl teko gultis į ligoninę, vėl gydymas ir vėl pagerėjimas. Živilė grįžo į darbą, bet, savininkams savaitraštį pardavus, darbo Živilei nebeliko. Sveikatos bėdos niekur nedingo.
Psichologas ieško ligos šaknų
Živilė pasakoja, kad jai didelis atradimas buvo Neįgaliųjų dienos centras Gėlių gatvėje (Vilniuje), į kurį pakvietė šiame centre dirbanti buvusi klasės draugė Rūta Čepienė. Moteris centre pradėjo lankyti psichoterapijos grupę, kurią vedė psichologė Violeta Kasperavičiūtė. Živilei ji pasiūlė individualius seansus. „Buvo nelengva pradėti kalbėti, viduje jaučiau nuolatinę įtampą, bet Violeta, pagarbiai saugodama mano jausmus, skatino atsiverti. Kalbėdamos grįžome į mano vaikystę, paauglystę, ankstyvuosius jaunystės metus, ir aš tarsi iš naujo išgyvenau tą sunkų metą, kai savo jausmus buvau giliai užspaudusi“, – pasakoja ji.
Živilei buvo 16 metų, kai susirgusi onkologine liga mirė jos mama. „Neišsiverkiau, prie mamos karsto neišliejau nė vienos ašaros, visą skausmą laikiau savyje“, – dabar prisimena Živilė. O ir išsiguosti mergina neturėjo kam: tėvai buvo išsiskyrę, brolis jaunesnis. Reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau. Tėvas po mamos laidotuvių buvo atvažiavęs, kvietė pas save, bet Živilė nenorėjo su juo gyventi. Buvo labai sunku, kaimynas, kuris tuomet užėmė aukštą postą, padėjo išsaugoti butą, jo dėka vaikai neprarado namų. Živilė baigė mokyklą, dirbo ir studijavo universitete: „Tuo metu man rūpėjo, kaip pragyventi, nusipirkti geresnį drabužį, o gilintis, ką išgyvenu, nebuvo kada. Tik dabar suprantu, kaip man visą laiką trūko mamos, mums tiek daug apie ką reikėjo pasikalbėti...“
Ar galėjo jaunystėje išgyventą netekties skausmą vėl pažadinti įtampa darbe, pervargimas, šito Živilė ir šiandien nežino. Psichologė jai padovanojo Naująjį Testamentą ir patarė, kai bus sunku, atsiversti bet kurį puslapį ir paskaityti. Ir dabar Naujasis Testamentas guli šalia Živilės lovos, o dėl anksti patirtos netekties likę skausmo randai, nors ir neužgiję, jau taip nebežeidžia, nes pati sau juos pripažino.
Treniruoklių salės terapija
Neįgaliųjų dienos centre ji atrado ir kitų jai padedančių dalykų. Anksčiau Živilė tarsi nematė treniruoklių salių, nors ir žinojo, ir jautė, kad sportas, judėjimas gali padėti. Tiesiog vieną dieną ryžosi ir pradėjo sportuoti: „Žinojau, kad sportuodama padėsiu savo kūnui, o sustiprėjęs kūnas – sielai, bet vis atidėliojau šią veiklą.“
Dabar Živilė kasdien padaro po 120 pratimų: „Kai manęs klausia, ar nenuvargstu, atsakau, kad padirbėjusi treniruoklių salėje jaučiuosi pakylėta, gaunu jėgų visai dienai.“ Kas rytą pagalvojusi, kad vėl eis sportuoti, pasijunta geriau, lengviau pakyla iš lovos. „Nebuvo lengva įpratinti save kasdien dirbti su treniruokliais, bet nuojauta sakė – man to labai reikia“, – teigia moteris. Treneris Živilei sako, kad po šešių mėnesių jau matysis paaugę raumenys, o jai svarbiausia, kad viduje auga pati.
Jaučiasi mylima
Živilė sako knygoje „Depresija ir kūnas“ perskaičiusi, kad mylimas žmogus neserga, panoro prieštarauti. „Nesijaučiu nemylima! Mane myli dukra, žentas, vyras, draugai“, – nesutinka moteris ir sako, kad depresiją galima pažinti ne iš paskaitų ar skaitant kitų pasakojimus, o tik pačiam ją išgyvenus.
„Kai dukra suaugo ir išėjo gyventi atskirai, su vyru vėl ėmėme gyventi tarsi sužadėtiniai, įsimylėjėliai, bendradarbiai“, – sako moteris. Ji padeda vyrui darbe, vėl dirba su tuo pačiu jaunimo kolektyvu, namuose su didele meile ruošia maistą vyrui. Ji daug mezga ir į kiekvieną savo mezginį, kaip ir gaminamą maistą, įdeda daug meilės. „Mezgimas, kaip ir kulinarija, man savotiška terapija“, – sako Živilė.
Vis dėlto moteris neslepia – liga vis dar nesitraukia: „Nuo nerimo vis negaliu išsivaduoti, bet stengiuosi apie jį kuo mažiau kalbėti“. Živilė nenori liūdinti savo vyro, todėl susikaupia, stengiasi šypsotis, kad ir kaip blogai jaučiasi. Ji mieliau išklauso ir paguodžia kitus negu pati prašo pagalbos.
Živilė įsitikinusi, kad sergantys depresija dažnai ligos nepripažįsta, artimieji juos guodžia sakydami, kad visiems būna slogių dienų ir kad tai praeis. Taip nebūna. Pajutę depresijos požymius turime ieškoti specialistų pagalbos, jų patarti ir pamokyti patys dirbti su savimi. „Jeigu būčiau nuleidusi rankas, liga jau būtų mane pasiglemžusi“, – sako moteris, kasdien judanti sveikimo link.
