Psichiatro Lino Slušnio teigimu, galimybių pareikšti savo nuomonę, dalyvauti viešose diskusijose ar įvairių projektų aptarimuose dabar yra daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau savo socialumą kol kas pervertiname.
Dvi pagrindinės priežastys
L. Slušnio nuomone, egzistuoja paradoksas: poreikis aktyviai dalyvauti dažnai atsiranda tada, kai jau yra parengtas projektas ar konkretus siūlymas, o norinčių įsitraukti į procesą nuo pat pradžių yra labai nedaug. Tai rodo, kad pasitarimų bei interesų derinimo etapą ne tik viešųjų reikalų atveju, bet ir savo asmeniniame ar profesiniame gyvenime esame linkę nuvertinti ar net laikyti laiko švaistymu.
„Pirmoji priežastis, mano galva, pasiklydimas informacijos sraute ir negebėjimas atsirinkti prioritetų, suprasti, kur iš tiesų privalau dalyvauti pats, o ne vien mano rinkti ar į institucijas paskirti atstovai. Gyvename tokiu laiku, kai informacijos daugybė, o dalį funkcijų ir sprendimų esame tiesiog delegavę kitiems – politikams, pareigūnams, įvairioms tarnyboms. Ir kai jos kviečia tartis, diskutuoti, ieškoti bendro sprendimo, kai kam kyla klausimas – kodėl turėčiau. Tačiau jei taip pagalvojate, turite susitaikyti su mintimi, kad beveik nėra galimybių, jog kažkas išpildys jūsų neišsakytus lūkesčius. Tai galioja visada, taip pat ir kalbant apie asmeninius santykius“, – aiškina psichiatras.
Pasak jo, nenoras tartis, įsiklausyti ir ieškoti bendrų sprendimų susijęs su suvokimu, kad tai kainuos laiko ir pastangų.
„Apklausos rodo, kad, pavyzdžiui, Europos Sąjungos projektų viešuosiuose aptarimuose norėtų dalyvauti 55 proc. šalies gyventojų, tačiau realiai dalyvauja vos 10 proc. Šis skirtumas atsiranda dėl to, kad vien norėti dalyvauti nepakanka – realus dalyvavimas reiškia, kad tam teks skirti laiko, gilintis į klausimą, gal net vieną kitą raštą parašyti. Bet tai normalu, kitaip nebūna ne tik demokratinėse šalyse, bet ir šeimose, darbovietėse. Arba sprendžiame patys, arba kažkas nusprendžia už mus“, – įsitikinęs L. Slušnys.
Lietuviai – mažiausiai socialūs Baltijos šalyse
Nenoras įsitraukti į procesą, bet aktyvi kritika rezultato atžvilgiu, pasak L. Slušnio, yra pats nekonstruktyviausias elgesys, nes tai tik išventiliuoja emocijas, tačiau realios vertės neturi. Taip pat, anot psichiatro, remiantis išoriniais vertinimų duomenimis, lietuviai pervertina savo socialumą. Didžiosios Britanijos instituto „Legatum Institute“ ilgalaikiais stebėjimais, socialumo lygis Lietuvoje ne tik kelia nerimą, bet yra mažiausias Baltijos šalyse.
„Naujausiais 2017 metų duomenimis, instituto matuojamo socialinio kapitalo sub-indekso reikšmė Lietuvoje nedžiugina. Pagal šią indekso dalį, nusakančią asmeninių santykių stiprumą, visuomeninius santykius ir visuomenės dalyvavimą valstybės gyvenime, esame 135 vietoje tarp 149 pasaulio šalių. Palyginimui Latvija yra 105-a, o paprastai šalčiausia ir atšiauriausia tarp Baltijos valstybių laikoma Estija – aukščiausiai, net 60-a. Tai rodo, kad turime stengtis išmokti būti aktyvūs ir įsitraukti į mūsų gyvenimą galinčius paveikti procesus, nes pasyvumas gali sukelti neigiamų ilgalaikių pasekmių“, – sako L. Slušnys.
Pasak jo, kad ir kaip žiūrėtume, Lietuvos vertinimuose tokios sritys kaip asmeninė laisvė, sveikata, švietimas, saugumas, verslo aplinka neatrodo taip prastai, kaip socialinis kapitalas.
„Aktyvus dalyvavimas diskutuojant apie būsimus pokyčius, bendruomenei ar šaliai didina pasitikėjimą, bendruomeniškumo jausmą, nuolat jausti „pulsą“ ir tokiu būdu apsaugo nuo netikėtumų, kurie ne visuomet džiugina“, – sako specialistas.
Anot jo, būtina išmokti du dalykus: žinoti, kad pokalbis, diskusija ir sprendimo paieška yra toks pat vertingas etapas, kaip ir pats rezultatas. Ir gebėti atsirinkti tuos klausimus, kuriais nuomonę pareikšti iš tiesų svarbu ir būtina, nuo tų klausimų, kuriuos spręsti patikime kitiems.
