Kilni misija
Svarbiausias Vilniuje įsikūrusios miesto šeimų, turinčių psichikos ligonių, bendrijos „Būkime kartu“ tikslas – užtikrinti, kad iš ligoninės išėjęs žmogus neliktų vienas, nepasijustų niekam nereikalingas. Bendrija, veikianti nuo 1995 m., vykdo kilnią misiją – ji tarsi salelė, į kurią bet kada galima kreiptis ir sulaukti pagalbos – tiek psichologinės, tiek materialinės. Šiuo metu bendrijoje lankosi apie 40 sunkių psichikos sutrikimų turinčių vilniečių.
Turintys psichikos negalią vartoja vaistus, bet sėkmingai reabilitacijai vien jų tikrai nepakanka. Tokie asmenys negauna kelialapių į sanatorijas, poilsio namus, tad nors bendrijoje jie turi galimybę pabendrauti su likimo draugais, gauti patarimų buitiniais ar teisiniais klausimais ir užsiimti rankdarbiais.
Bendrijos „Būkime kartu“ pirmininkė Virginija Gruodienė pati slaugo sunkiai sergantį sūnų, todėl puikiai supranta ir kitų narių bėdas, dalijasi bendrais išgyvenimais. Čia dirbančios moterys išklauso, padeda, džiaugiasi kiekvienu lankytoju. Bendrijos lankytojai nejaučia „institucinės stigmos“, t. y. jie gali rinktis ne ligoninės, kurioje patyrė skaudžių išgyvenimų, patalpoje, o mieste – į Naugarduko gatvėje įsikūrusią bendrijos būstinę patogu atvažiuoti iš bet kokių miesto rajonų.
Bendrija rašo projektus, tačiau, deja, jie retai kada būna finansuojami. Pagrindinis finansavimo šaltinis – iš tų pačių lankytojų ir jų pažįstamų renkami 2 proc. GPM. Vis dėlto daug darbų nuveikta neišleidžiant nė cento. Už tai bendrijai ypač dėkingi čia besilankantys neįgalieji. Visos iniciatyvos šioje bendrijoje skatina kitaip pažvelgti į sergančius žmones, jiems padeda tapti savarankiškiems, kad visuomenėje jie jaustųsi oriau ir visaverčiai.
Bankininkų ir humanitarų sambūris
Bendrijos savanorės (dažniausiai pacientų mamos) visus atėjusius sutinka svetingai – stalus nukloja valgiais, vaišina savo gamintais skanėstais, noriai dalijasi receptais. Tai – nuoširdumo ir pagarbos išraiška. Atėję neįgalieji bendrauja sėdėdami prie švaraus stalo ir gali pasijusti lyg kavinėje, į kurią užeiti ir jaukiai pasėdėti jie neturi lėšų.
Vienas svarbiausių bendrijos įsipareigojimų – organizuoti labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ pagalbą dalijant maisto produktus. Reikia pasirūpinti daug kuo: atrinkti maistą, samdyti vairuotoją, atvežti, išrūšiuoti greit gendančius produktus, padalyti juos po lygiai. Šis darbas atliekamas du kartus per savaitę ir yra didelė parama nepasiturintiems. Skiriami maisto produktai nors šiek tiek palengvina šių žmonių buitį, padeda šiek tiek sutaupyti.
Neįgalieji juokaudami vieni kitus vadina bankininkais ir humanitarais, turėdami galvoje ne tikrą banką, o labdaros fondą „Maisto bankas“, ir ne humanitarinį išsilavinimą, o dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo „Humana“ pavadinimą, mat visi nešioja dėvėtus drabužius, nes neišgali nusipirkti naujų.
Net ir laukdami „Maisto banko“ davinio, čia susirinkę neįgalieji laiko veltui neleidžia. Pavyzdžiui, Augustė (visi bendrijos lankytojų vardai pakeisti, – aut. pastaba) mezga vilnones kojines – ji profesionali mezgėja, dalyvavo projekte „Lietuvos trispalvių kepurių Dakaro ralio dalyviams ir fanams mezgimas“. Štai Rita, kai turi laiko, organizuoja rankdarbių būrelius – moko siuvinėti, daryti meniškus atvirukus, siūti žaislus vaikams ir pan. Šiuo metu kiemsargiu dirbantis Igoris yra dirbęs elektriku, tad ne vienam yra pataisęs kokį nors sugedusį prietaisą. Buvęs bendrijos pirmininkas Jonas taip pat turi auksines rankas – taiso ne tik dviračius, bet ir sugedusį bendrijos inventorių – kėdes, suolus ir kt.
Tarp bendrijos lankytojų vyksta ir mainai, pavyzdžiui, Viktorija mokė Augustės sūnų anglų kalbos, už tai Augustė atsidėkojo primezgusi daug vilnonių kojinių, linksmų ir spalvotų, kurias Viktorija dovanojo bičiuliams per Kalėdas. Vida neria ervetėles – jos kartu su kitų neįgaliųjų kurtais rankdarbiais parduodamos Pilies gatvėje esančioje parduotuvėlėje, kurią išlaiko VšĮ „Mes esame“.
Dailininko Rimo piešiniai puošia bendrijos sienas, jo žmona jos nariams yra numezgusi riešinių, šalių, skraisčių, kojinių ir pirštinių, ji priima ir užsakymus – taip prisiduria prie menkos neįgalumo išmokos, be to, dalyvauja ir neįgaliųjų mugėse. Dalį šių darbų ši gabi ir darbšti moteris besiplepėdama atlieka tiesiog bendrijos patalpose. Kūrybinė ir meninė veikla yra išsigelbėjimas tiems, kurie turi sunkiausią negalią (30–55 proc. darbingumo lygį) ir yra nepajėgūs įsidarbinti.
Padeda vieni kitiems
Kai kurie neįgalieji gyvena sunkiomis sąlygomis, dėl sveikatos būklės negali savarankiškai apsitarnauti. Yra pacientų (daugiausia – vyrų), kurie gyvena labai apsileidę, retai tvarko namus. Bendrijos lankytojai dalijasi patirtimi, kaip galima švariai išvalyti namus, nenaudojant brangių priemonių.
Bendrijoje taip pat lankosi Artūras, kuris turi paklausią specialybę, bet serga sunkia psichikos liga, be to, dar vartoja alkoholį – toks derinys veda prie pavojingos ribos. Bendrija Artūrui ištiesė pagalbos ranką – patys neįgalieji jam paaukojo pinigų, nes jis buvo ištisas dienas nevalgęs, kažkas jį net pastebėjo mieste renkantį butelius.
Bendrija kartais gauna paramos – dėvėtų drabužių (yra gavusi iš labdaros ir paramos fondo „Levictus“ ir kt.). Be to, žmonės ir tarpusavyje keičiasi drabužiais – kam drabužis pasidarė per platus, kas į iki šiol tikusius drabužius nebeįlenda, kam tiesiog nusibodo, o kam nors jis praverčia, teikia džiaugsmą ir, svarbiausia, leidžia sutaupyti pinigų iš varganos pensijos.
Neįgalieji susitinka ne tik bendrijos patalpose, bet ir palaiko asmeninius ryšius: vienas kitą aplanko ligoninėje, jei reikia, į namus vienas kitam pristato vaistų ar maisto. Dauguma neįgaliųjų turi lėtinių ligų, kurios atsiranda ilgai vartojant psichotropinius vaistus. Dažniausiai tai – diabetas, širdies ligos, padidėjęs cholesterolis, todėl žmonės dalijasi patarimais, dietiniais receptais. Kadangi būtina judėti, o sporto klubai ar baseinai jiems neįperkami, susitarę eina kartu pasivaikščioti į Vingio parką ar pasivažinėti dviračiais.
Bendrija nuolat organizuoja vasaros stovyklas netoli Vilniaus esančioje poilsiavietėje „Zelva“, rečiau – Palangoje. Gamtoje žmonės atsipalaiduoja, pailsi, rimsta jų nervai, pagerėja miegas. Juk dauguma neturi finansinių galimybių ištrūkti iš Vilniaus mūrų į gamtą.
Visiems, besilankantiems bendrijoje, neramu, kad savivaldybė nuo kitų metų žada didinti patalpų nuomą, tad bendrijai kils finansinių sunkumų. Neįgalieji nerimauja, kad dėl to gali žlugti jų vienintelė galimybė susitikti, viltis gyventi oriau. Tada pristigtų ir gerų emocijų, kurios būtinos, kad išvengtum ligos atkryčių.
