Penkios moterys išleido komiksą „Birutė Bebaimė“, kuriame – ir asmeninė patirtis, ir moksliniai duomenys.
– Modesta, Marija, Violeta, esate pirmojo lietuviško smurto prieš moteris prevencijos komikso „Birutė Bebaimė“ bendraautorės. Apie ką šis komiksas ir koks jo siužetas?
Modesta Kairytė: Šis komiksas yra apie Birutę Bebaimę, kuri, galima sakyti, yra kas trečios Lietuvos moters atspindys. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kas trečia moteris yra patyrusi savo partnerio smurtą.
Birutė susiduria su įvairiomis smurto formomis. Ir nors istorija gali pasirodyti gana intensyvi, ji iš esmės parodo, kaip glaudžiai smurto formos susijusios, ir dažnai ištinka vienu metu.
Per šį pasakojimą galima identifikuoti raudonas santykių vėliavėles, kurios leidžia suprasti, kada santykiai su partneriu nėra sveiki.
Norėjome pateikti Birutės istoriją kaip labai asmenišką, kasdienišką ir artimą, kad komikso situacijos būtų lengvai įsimenamos, kad ir kitos moterys jas atpažintų.
Marija Norvaišaitė: Trise su Modesta ir Violeta vienoje Vilniaus kavinių nutarėme, kad tai bus komiksas. Kai apsisprendėme dėl formato, turinio koncepcija išsirutuliojo greitai, nes visos žinojome, apie ką kalbėsime, – norėjome papasakoti istoriją apie tai, kad smurtą gali patirti visos, bet laiminga pabaiga įmanoma.
Trumpai tariant, komiksas atpasakoja pagrindinės veikėjos Birutės gyvenimą, jos patekimą į smurtinius santykius ir galiausiai gebėjimą juos nutraukti – savo gyvenimą susigrąžinti sau.
Violeta Masteikienė: Skirtingos smurto rūšys aptariamos devyniose istorijose. Jų herojės – Birutė, jos draugė Aldona – pataria, kaip reikėtų reaguoti susidūrus su smurtu artimoje aplinkoje, antiherojai – Birutės draugas, vėliau vyras, smurtautojas bei „tarybinė teta“, kurios lūpomis girdime kaltinimus nukentėjusiajai.
– Papasakokite apie kūrybinį procesą: nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Kokių kūrybinių džiaugsmų ar negandų teko pereiti?
M.K.: Didžiausias džiaugsmas buvo tada, kai nusprendėme, kad knygutė tikrai bus! O paskui prasidėjo smagios ir intensyvios kūrybinės minčių dirbtuvės. Norėjome ko nors patrauklaus, suprantamo ir inovatyvaus.
Sakyčiau, daugiausia kūrybinių smūgių į pilvą teko atlaikyti tada, kai visą rastą medžiagą apie smurtą prieš moteris bei psichologių, policijos pareigūnių, konsultančių patarimus reikėjo sugrūsti į tokią mažą literatūrinę formą – komiksą.
Penkių tvirtą nuomonę turinčių moterų idėjų sujungimas – tikra mankšta ugdant derybinius įgūdžius, taip pat didžiulis postūmis siekti maksimaliai gero rezultato.
M.N.: Kūrybinį procesą tikriausiai galėčiau apibūdinti kaip vieną didelį nesibaigiantį derinimą.
Aptariant komikso situacijas kildavo daug aštrių diskusijų, kaip geriau perteikti smurtinių santykių problematiką, kokį psichologinį efektą turės užrašyta frazė, kokią tiksliai žinutę norime perduoti skaitytojui.
Iš pradžių susitardavome mes trise, tada mintis derindavome su teksto autore Urte Karalaite, kuri problemas ir gelbėjimosi planus paversdavo gyvenimiškomis situacijomis, ir galiausiai su iliustratore Akvile Magicdust, kuri visą šį raizginį perteikdavo spalvomis ir simboliais.
Procesas tikrai pareikalavo daug jėgų, bet suteikė ir džiaugsmo. Man ypač gera būdavo atidaryti elektroninius laiškus su Akvilės iliustracijomis ir pamatyti, kuo pavirto visų mūsų idėjos.
– Kodėl apie smurtą prieš moteris pasirinkote kalbėti komikso forma?
V.M.: Ieškodama informacijos apie smurto artimoje aplinkoje atpažinimą ir pagalbą radau tik liūdną statistiką, pagal kurią kas trečia iš mūsų patiria smurtą artimoje aplinkoje. Radau ir nemažai metodinės medžiagos, kuri skirta šioje srityje dirbantiems profesionalams – psichologams, socialiniams darbuotojams, teisininkams – ir į kurią reikia labai įsigilinti.
Neradau greitai perskaitomos, patrauklios informacijos, ką daryti ištikus kritinei situacijai.
Taip ir kilo idėja, kad reikia trumpai ir aiškiai, per situacijas papasakoti, kas yra smurtas ir kur kreiptis jį patyrus. Idėja brendo penkerius metus, nuo 2012 iki 2017, kol, laimėjusi konkursą, galėjau skirti lėšų idėjai įgyvendinti ir sutikau reikiamus žmones: Modestą, Mariją, vėliau Akvilę, Ugnę, Liliją.
M.N.: Iš pat pradžių sutarėme, kad norime šią rimtą problemą spręsti pasitelkusios modernias ir kuo pozityvesnes priemones, nes smurtas – tokia tema, prieš kurią paprastai norime užsimerkti, jos nematyti ir nieko apie ją negirdėti.
M.K.: Taip, norėjome į šią temą įlieti lengvumo ir suprantamumo, kad žinutė pasiektų ir jaunąją auditoriją. Norėjome, kad skaitydamos moterys ir vyrai galėtų atpažinti save. Iš tikrųjų tai truputį sužaidėme su auditorija ir norėjome ją patraukti įdomia komikso forma, užrašine knygutės pabaigoje, skelbiama informacija, kur kreiptis pagalbos.
Įrodyta, kad vaizdai kartu su žodžiais įsimenami daug geriau. Gal kam nors tai pasirodys patrauklus būdas pasikalbėti šiomis temomis su savo drauge?
– Kuo „Birutė Bebaimė“ yra išskirtinė?
M.K.: Birutė yra gyvas personažas, ji nėra atspindys šiuolaikinio apsėdimo būti išskirtinei. Ji nėra iš kurio nors visuomenės pakraščio, nesvarbu, apie kuriuos pakraščius kalbėsime – ar socialinėje atskirtyje esančias moteris, ar tas, kurios yra socialiai privilegijuotos.
M.N.: „Birutė Bebaimė“ labai svarbi tuo, kad parodo tvirtą moterų draugystę ir tarpusavio palaikymą. Nuo pat pirmų puslapių Birutę lydi jos geriausia draugė. Ji niekur nedingsta ištikus bėdai, priešingai – aktyviai ieško sprendimų ir siūlo pagalbą.
Tikriausiai ir man pačiai tai buvo geras būdas prisiminti, kad reikia dažniau paklausti draugų, kaip jiems iš tiesų sekasi, ir mažiau užsikuisti savo smulkmenose.
– Kas jums yra smurtas artimoje aplinkoje?
M.N.: Tai rimtas nusikaltimas, kuris, deja, dažnai vertinamas ne kaip visuomenės, o kaip asmeninių santykių problema.
Iš tiesų kai tai įvyksta artimoje aplinkoje, t.y. šeimoje smurtauja mylimas žmogus, tai turėtų dar labiau patraukti mūsų dėmesį ir versti kelti klausimus, ar nukentėjusysis saugus savo namuose, į ką jis gali atsiremti ar kreiptis pagalbos.
Teisėsaugoje toks nusikaltimas laikomas latentiniu, t.y. sunkiai užfiksuojamu, nes dėl artimų santykių neretai apie įvykį niekas nepraneša.
M.K.: Man tai labai sunkiai gyjanti žaizda, perduodanti tą patį virusą ir ateities kartoms. Ši tema žeidžia labai asmeniškai ir giliai ir turi neigiamą įtaką visuomenei.
Manau, kad smurtas artimoje aplinkoje yra lyčių nelygybės, nepakankamai skatinamos moterų ekonominės nepriklausomybės ir iškreiptų lyčių stereotipų pasekmė.
Dėl gėdos prarasti idealios šeimos įvaizdį vis dar gaji nuostata, kad konfliktai turi būti sprendžiami už uždarų durų, todėl smurtas toleruojamas siekiant išvengti skyrybų ir išlaikyti šeimą.
– Iš kur atsirado noras kalbėti apie moterų patiriamas problemas, šiuo atveju – smurtą prieš jas?
M.N.: Feminizmas yra labai svarbi mano identiteto dalis. Mums su sese mama nuolat sakė, kad abi turime būti stiprios, savarankiškos, nepriklausomos. Turbūt todėl įvairios su moterų situacija visuomenėje susijusios temos man buvo ir yra labai artimos.
Per moterų padėties visuomenėje prizmę galime pažvelgti ir į smurtą prieš moteris – pagrindinis smurtą patiriančių moterų tikslas yra apsisaugoti, todėl dažnai jos neturi galimybių panaudoti savo potencialo, negali išsikelti ir siekti savo tikslų, tobulėti, kurti, kitaip sakant, jos neturi galimybės išreikšti savęs – patenkinti vieno iš pamatinių žmogaus poreikių.
Kiek dėl to prarandame menininkių, verslininkių ar tiesiog bendruomenės narių?
V.M.: Liūdna, tačiau pati esu tai patyrusi. Užaugau mažame miestelyje. Esu moteris, gyvenu ir veikiu visuomenėje, kuri sako, kad visi turime lygias saviraiškos galimybes.
Teoriškai – taip, praktiškai, deja, ne. Juk aplinka nuolat bando tave pastatyti į vietą, kur stovėjo tavo močiutė (šalia viryklės su vienu iš dešimties vaikų ant rankų), tavo mama (kuri norėdama atitikti tikros tarybinės moters standartus plėšėsi tarp darbo, ūkio ir šeimos) ir kur yra šiuolaikinė moteris, už tą patį darbą gaunanti mažesnį atlyginimą nei vyras ir turinti ribotas galimybes kilti karjeros laiptais.
Kad tokia tradicija pasikeistų, reikia ir moterų drąsos, ir vidinės stiprybės.
– Dažnai girdime, kad smurtas – universali problema: jį patiria ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Kodėl smurtas prieš moteris reikalauja atskiro dėmesio?
M.K.: Nes kiekviena problema unikali ir jai reikia konkretaus sprendimo. Vyrai dažniau patiria smurtą viešojoje erdvėje ir iš kitų vyrų.
Moterys – artimoje aplinkoje, ten, kur joms tarsi turėtų būti saugiausia. Todėl ši situacija tampa dviprasmiška ir labai pavojinga – šeimoje, kuri piešiama kaip kiekvieno žmogaus gyvenimo epicentras, daugiausia smurto prieš moteris ir įvyksta.
M.N.: Mes pasirinkome spręsti vieną mums labiausiai aktualių socialinių problemų, todėl kiek keista, kad atsiranda lyginimas – kodėl nesprendžiame, pavyzdžiui, smurto prieš vyrus problemos?
Panašiai skambėtų – kodėl smurtas, o ne patyčios mokyklose? Tikriausiai viena priemone mums nepavyktų pasiekti visų grupių ir išspręsti kitų socialinių problemų, nors jos taip pat labai svarbios.
– Rengdamos komiksą buvote susitikusios su smurtą patyrusiomis moterimis. Kaip keitėsi jūsų požiūris į problemą pabendravus su jomis?
M.N.: Bendraujant su nuo smurto nukentėjusiomis moterimis mane aplankė dvilypės realybės įspūdis – buvo sunku suvokti, kad prieš mane sėdinčios gerai nusiteikusios, besijuokiančios moterys iš tikrųjų išgyveno skaudžias istorijas.
Žinoma, tokia patirtis palieka randų, tačiau nuostabu, kaip šios moterys pakeitė savo gyvenimą, kaip jos padeda vienos kitoms, tampa iniciatyvų ambasadorėmis. Šie susitikimai atskleidė, koks žmogus gali būti stiprus.
Daug davė ir bendravimas su pareigūnais, ypač išryškėja, kaip šio nusikaltimo tyrimą apsunkina tai, kad jis įvykdytas artimų žmonių.
V.M.: Nors smurtas artimoje aplinkoje – labai jautri tema, aš tikiu laiminga pabaiga ir kartu semiuosi stiprybės iš kiekvienos sutiktos moters ir iš visų tų, kurios dabar išgyvena sunkumus. Semiuosi jos ir iš tų, kurios padeda viena kitai, dirba su smurtą patyrusiomis moterimis.
– Gal norėtumėte ko nors palinkėti savo partnerių smurtą patiriančioms moterims?
V.M.: Tirdami smurtą prieš moteris mokslininkai nerado nieko, kas sietų smurtą patyrusias moteris: tai gali nutikti jaunai merginai ir vyresnio amžiaus damai, bankininkei ir valytojai, sergančiai priklausomybės ligomis ir praktikuojančiai jogą.
Todėl tai nėra jūsų prastas pasirinkimas, už kurį esate baudžiama gyvenimo. Tai yra etapas, kurį esate pajėgi įveikti. Duokite sau laiko ir pasitikėkite tais, kurie jums gali padėti.
M.N.: Svarbiausias dalykas yra kalbėti – su šeimos nariais, draugėmis ar draugais, pagalbą teikiančiais specialistais, kurie dėl besikreipusių moterų gerovės stengiasi padaryti viską.
Kuo daugiau bus padedančių, tuo greičiau bus galima dėti tašką smurto situacijoje.
M.K.: Nors dabar atrodo, kad nieko neįmanoma pakeisti, o gal jaučiatės lyg būtumėte juodoje dėžėje be išėjimo, tikrai žinau, jog sprendimas yra. Yra daugybė istorijų su laiminga pabaiga, ir jūsiškė gali būti viena iš jų.
Jeigu jūs arba jūsų artima draugė esate patyrusios smurtą artimoje aplinkoje, kviečiame apsilankyti savitarpio pagalbos forume smurtą patyrusioms moterims www.moterysmoterims.lt
