Individualiosios psichologijos konsultantė, Individualiosios psichologijos instituto programų vadovė ir dėstytoja Daina Kremensienė sako, kad žmogus gimsta būdamas socialia būtybe, kurios vienas pagrindinių uždavinių yra priklausyti ir būti priimtam.
Todėl vaikas šeimoje intensyviai mokosi, kaip turi elgtis, kad būtų priimtas, mylimas, reikalingas bei atrastų savo vietą.
Svetimi scenarijai
Ankstyvosiose patirtyse vaikai „nuskenuoja“, kokiais jais džiaugiasi tėvai ir ko reikia, kad juos mylėtų. Nuo patirčių šeimoje priklauso, ką vaikas pasirinks ir kokius tikslus sau kels.
„Vaikas pradeda gyventi gyvenimą mokydamasis iš jį supančių žmonių, veikiamas ankstyvųjų patirčių“, – tvirtina psichologijos konsultantė.
D. Kremensienė siūlo įsivaizduoti, kad vaikas gimęs patenka į jau egzistuojantį duetą, trio ar kvartetą, kur skamba kruopščiai parinkti kūriniai, kažkas groja pagrindiniu smuiku, todėl vaikui reikia prisitaikyti prie „susigrojusios“ grupės ir suprasti, koks jo buvimas reikalingas.
Nori to ar nenori, tačiau besiformuojanti asmenybė pati to nesuvokdama pildo artimųjų lūkesčius, o tėvai, nors ir linki savo vaikams geriausių dalykų, nesuvokdami įperša jiems savus norus.
Vaikai nėra bejėgiai
Pagrindinė klaida, kurią daro tėvai, yra nesidomėjimas, ko vaikas nori, taip pat nepaisymas, ko jis nenori. Iš esmės tai – nesitarimas su juo.
Pavyzdžiui, jei berniukas greitas ir vikrus, tėvai tikriausiai paskatins jį žaisti futbolą ar imtis kokio kito greitos orientacijos ir ištvermės reikalaujančio sporto. Bijodami ką nors pražiūrėti, tėvai nusprendžia už vaiką, nes jie suaugę ir „geriau žino“.
Tikrasis domėjimasis vaiku, anot konsultantės, yra nuomonės ar žinių pasilaikymas sau. Tinka siūlyti bei drąsinti, įsiklausant ir nepamirštant pastebėti vaiko reakcijas. Vaikui reikia leisti pačiam atrasti, kas jam miela, gera, patinka ar sekasi.
„Vaikai nėra bejėgiai, jie patys gali rasti, kas juos traukia, ir mums apie tai pranešti. Tačiau jei yra patyrę atstūmimą ar pašaipą, to vengdami ims tėvams sakyti tai, ką šie nori girdėti. Taip išstumiamas vaiko noras ir susidomėjimas, ir jam iš tiesų brangių dalykų ima tiesiog nebereikėti“, – sako pašnekovė.
„Nieko nenoriu“
Tokiais atvejais vaikas ima sakyti, kad nieko nenori. Tai gali reikšti du dalykus: arba „man visko pakanka, nebekišk, ir taip turiu daug reikalų“, arba „pasitrauk, tu vis tiek manęs negirdi“.
Pastarasis dvelkia nusivylimu tėvais ir nebetikėjimu, kad jie vaiką išgirs. Tokiu atveju vaikui tampa saugiau nebeturėti savo norų, ir tai pasireiškia norėjimu „teisingai“, t. y., to, ko nori tėvai – taip, kad jiems patiktų, sako D. Kremensienė.
Vaikams užaugus ir baigus mokyklą, natūraliai tenka rinktis, ką toliau veikti. Dar nesubrendusius ir nebūtinai save atradusius jaunus žmones tėvai šiuo metu ir „stumteli“, o jaunuoliai linkę pasukti parodytu keliu.
Jau vėliau jie atneša tėvams aukštosios mokyklos diplomą – lyg katė, kuri sumedžiojo pelę ir atnešė ją šeimininkams, tačiau pati jos neėda. Tai reiškia „aš gebu ir padariau, kaip prašei; dabar tu patenkintas?“
Ką tai padaro žmogui? D.Kremensienė nuramina, kad tokios patirtys nebūtinai yra nepataisomas blogis. Visi artimi suaugusieji vaikui yra pavyzdys, bet nebūtinai geras, kaip kad norėtume. Vaikas pats intuityviai pasirinks tai, kas jam geriausiai tinka, ir atmes tai, kas netinka. Taip lengvai neįbruksime savo neginčytinų tiesų.
Tačiau kai vaikai priverčiami elgtis taip, kaip nenori, arba yra vertinami visuomet tik iš suaugusiojo „bokšto“, jie arba įrodinės, kad suaugusieji neteisūs (maištaus, protestuos), arba dėl šventos ramybės nusileis ir padarys bet ką, kad tik patiktų autoritetui. Tačiau tai nebūtinai jiems patiems atneš laimės jausmą.
Tad esant tokioms sudėtingoms patirtims kaip suprasti, ar gyveni savo gyvenimą?
Gyvenimas yra kūryba
D. Kremensienė svarsto, kad visiškai „savo“ gyvenimo žmogus gal niekada negyvena. Savas gyvenimas yra kuriamas iš jau duotų ir naujai atrandamų „detalių“.
Ji siūlo skirti laiko ir stebėti kaladėlėmis ar LEGO detalėmis žaidžiančius vaikus. Jie iš skirtingo dydžio, formų ir spalvų elementų sukuria statinį. Nors pyksta, jei pritrūksta detalės, bet randa būdų ją pakeisti kita (nebūtinai iš rinkinio). Prašo nupirkti naujų, kad rinkinys didėtų, skolinasi ir dalinasi, kartais net pavagia.
Taip ir savojo gyvenimo kūrimas vyksta derinant daugybę dalykų, kurie yra aplinkoje ir kuriuos suteikia asmeninės patirtys. Kartais neišvengiamai kartosime savo tėvų elgesį, mėgdžiosime draugus, būsime panašūs į autoritetus.
Tačiau, atkreipia dėmesį D. Kremensienė, gyvenimas yra ne statinys, o jo kūrimo procesas ir savijauta kuriant. Kurdamas žmogus ir supranta, ar tai, ką daro, ir yra tas išsvajotas „jo gyvenimas“.
Trys gyvenimo uždaviniai
Alfredas Adleris teigė, kad kiekvienas suaugęs žmogus sprendžia tris pagrindinius uždavinius: darbo klausimus, meilės ir sekso reikalus bei santykius su kitais žmonėmis. Tai, kaip jis susitvarko su šiomis sritimis, byloja apie žmogaus psichinę sveikatą.
D. Kremensienės manymu, atsakydamas į klausimą, kaip jam tame sekasi, žmogus gali rasti atsakymus, ar gyvena savo gyvenimą.
Pavyzdžiui, vieni kitus žmones suvokia kaip draugiškus, šiltus, įdomius bendrauti, o kiti – kaip kvailokus, kuriuos lengva išnaudoti, priešiškus ar bejausmius, kurių reikėtų vengti. Tame, kaip suprantame savo vaidmenį santykiuose su supančiais žmonėmis, atsiskleidžia taip vadinamas socialinis interesas. Save galime stebėti ne tik bendraujant su draugais, bet ir su bendradarbiais, kaimynais, kitų socialinių grupių nariais ir net neakivaizdiniame kontakte, pvz., dalyvaujant pagalbos ar paramos akcijose.
Tuo metu darbas gali būti suvokiamas ir kaip galimybė, rūpinantis savimi, būti naudingu kitiems, arba tik kaip naudos sau siekimas. Atitinkamai, darbas bus patiriamas kaip įdomus kūrybinis procesas arba sunki ir neišvengiama priedermė, o verslas – kaip negailestinga konkurencija arba gerovės darbuotojams, klientams ar visuomenei kūrimas.
Meilės ir sekso srityje galima tenkinti tik savo geismus ir poreikius arba kurti abipusiai praturtinantį intymų santykį, įsipareigojimus prisiimti arba jų visomis išgalėmis vengti. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar partnerystė tenkina abiejų dalyvių poreikius. Klauskime, ką galime padaryti dėl kito, nenuskriausdami savęs, nes tik tada įmanomas lygiavertis santykis ir abu praturtinantys mainai.
Nepamirškime, kad būtent čia ir prasideda mūsų vaikų gyvenimai, kurie arba džiugins arba skaudins, pastebi konsultantė.
Gyvenime, sako specialistė, visi atsakymai kyla iš šių trijų uždavinių. Savo atsakymuose ir atrandame asmeninę gyvenimo prasmę bei galime identifikuoti poreikį kompensuoti savo menkavertiškumą.
Individualiosios psichologijos konsultantė D. Kremensienė apibendrina, kad žmogus gali visiškai sėkmingai, laimingai ir visaverčiai gyventi, jei įgyvendina bent du iš šių trijų uždavinių.
