Galima pasidžiaugti, jog pagaliau pradedama garsiai apie tai kalbėti, tačiau labai gaila, kad tai vyksta tik įvykus didelei krizei. Gydytojų profesijoje yra daug veiksnių, kurie gali turėti neigiamą reikšmę žmogui: ilgos darbo valandos, budėjimai, sunkios klinikinės situacijos, nuo kurių sprendimo neretai priklauso žmogaus gyvybė. Tačiau ar tik gydytojai patiria perdegimą?
Reikia atkreipti dėmesį, jog šiuolaikinė visuomenė gyvena dideliame tempe, kuris verčia skubėti, viską atlikti nepriekaištingai. Pastebima, kad žmonės darbui vis labiau atsiduoda tiek emociškai, tiek fiziškai, o nemokėjimas darbo palikti už „uždarų durų“ apie darbą dažniausiai neleidžia pamiršti ir po oficialių darbo valandų. Toks darbo krūvis ir darbiniai stresoriai neretai gali sukelti įvairias negatyvias psichologines ir emocines reakcijas, kurių pasekmė dažnai būna perdegimas.
Perdegimo sindromas moksliškai apibūdinamas kaip psichologinio bei fizinio išsekimo būsena, kai žmogus patiria ilgalaikį stresą, pradeda jausti, jog jo vidinių resursų nepakanka susitvarkyti su keliamais reikalavimais.
Patyrusio perdegimą žmogaus emocijos tampa nevaldomos, dingsta jausmų ir pojūčių aštrumas, noras rūpintis kitais, atsiranda polinkis į staigias, logiško paaiškinimo neturinčias reakcijas. Taip pat pastebima demotyvacija, dažnas pasišalinimas iš darbo ar kitų vietų, kuriose žmogus yra įsipareigojęs būti, sumažėjęs efektyvumas, skiriamo laiko darbui, pomėgiams, šeimai, draugams trukmė. Ilgainiui pervargęs žmogus atsiriboja nuo visuomenės, tampa apatiškas arba priešiškas jai ir visa tai gali turėti dar baisesnes pasekmes.
Daugiausiai problemų kyla tada, kai pats žmogus nesuvokia, nėra įsisąmoninęs, jog yra pervargęs. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, jog net apie 60-75% gydytojų pati perdegimo sindromą, tačiau dažniausiai jie patys to neįvardina. Būna taip, jog du skirtingi žmonės, išgyvenantys identiškus įvykius, dirbantys tokius pačius darbus, nebūtinai perdega abu arba tuo pat metu – vienas iš jų geba gyventi sėkmingą, efektyvų gyvenimą, nepaisydamas jį užklupusių išbandymų, o kitas, deja, ne. Kodėl? Greičiausiai kažkuris iš jų skiria daugiau dėmesio savo psichologinei būsenai, poilsiui arba tiesiog yra atsparesnis už kitą. Mūsų atsparumas yra reiškinys, kuris iš esmės ir lemia, kodėl vieni iš mūsų patirdami stresą ir psichologinius sunkumus juos išgyvena lengviau, nei kiti, patirdami tuos pačius sunkumus.
Įvairioje mokslinėje literatūroje jau dažnai pabrėžiama, kad žmogų labai stipriai veikia įvairūs individualūs stresoriai, kurie gali turėti reikšmės psichologinei ir fizinei sveikatai, emocinei būsenai, motyvacijai. Kiekvienam iš mūsų yra svarbu gebėti atpažinti, kas būtent man yra stresorius, kas dirgina ir veikia būtent mane. Kalbant apie profesinį perdegimą, kiekvienam iš mūsų būtina atpažinti, kokie stresoriai mus labiausiai veikia mūsų darbuose.
Dažniausiai darbe patiriame stresą, nerimą tada, kai darbo reikalavimai neatitinka mūsų gebėjimų, resursų arba poreikių. Dauguma tyrimų kaip pagrindinius stresorius akcentuoja negatyvius asmeninius pojūčius, darbo sudėtingumą, specifiškumą, santykius su kolegomis bei darbo krūvį. Tiesa, yra nuomonių, jog šie stresoriai gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą reikšmę žmogui. Jie gali veikti kaip motyvacinė priemonė asmeniui įveikti iškilusius sunkumus, tačiau dažniau jie vis tik kelia grėsmę sveikatai bei saugumo jausmui darbe. Ar stresinė situacija tikrai taps stresoriumi ir vėliau galės daryti poveikį žmogaus sveikatai, motyvacijai, priklauso ir nuo pačio žmogaus požiūrio, įsitikinimų bei vertybių. Tarkim, jeigu mes labai stipriai vertiname individualumą, greičiausia mums kels nerimą, jeigu mūsų vadovas niekada neskirs laiko individualiam pokalbiui su mumis, arba, jeigu mes geriausiai jaučiamės dirbdami laisvu grafiku, greičiasiai mus erzins aiškios darbo laiko ribos.
Dažniausiai žmogaus perdegimo pasekmes jaučia ne tik jis pats, tačiau ir visa jo aplinka. Artimiausi žmonės patiria didžiulį stresą matydami kaip anksčiau buvęs energingas, linksmas, guvus, mylintis jų žmogus staiga tampa visiškai atsiribojusiu, apatišku, o kartais net piktu ir įžeidžiu žmogumu. Organizacija iškyla rizika patirti nuostolius dėl sumažėjusio darbuotojo efektyvumo – pervargęs darbuotojas negeba tinkamai atlikti užduočių, yra nemotyvuotas, dažnai pasitraukia iš darbo vietos, didėja jo padarytų klaidų skaičius. Daugiausiai „kainuojančios“ klaidos pasitaiko tuomet, kai perdegęs žmogus tiesiogiai dirba su žmonėmis. Pavyzdžiui, pedagogai, psichologai, gydytojai, kiti medicinos darbuotojai ir panašiai.
Perdegimo sindromui galima tiek užkirsti kelią, tiek jį įveikti. Labai svarbu pastebėti pirmuosius perdegimo simptomus ir į juos reaguoti. Nevisada patys gebame atpažinti, jog einame perdegimo link arba jau esame perdegę. Čia mums gali padėti mūsų artimiausi žmonės ar netgi kolegos darbe. Darbo kolektyvas turėtų rūpintis kiekvienu žmogumi ir vos tik pajautę neigiamą pokytį žmoguje, sutelkti jėgas ir bandyti jam padėti. Artimieji šiuo atveju turėtų pasikalbėti su žmogumi apie matomą pokytį ir pasiūlyti savo pagalbą, o jeigu to neužtenka, padėti kreiptis į specialistus.
Šių dienų įvykiai rodo, jog perdegimo sindromas iš tiesų yra opi problema, galinti turėti labai skaudžias pasekmes. Labai svarbu kalbėti apie tai, reaguoti į tai ir spręsti problemą čia ir dabar.
