Tačiau pasaulyje vyraujančios laidojimo mados pamažu ateina ir į mūsų šalį – savitai išreikšti pagarbą mirusiajam, laikyti pelenus juvelyriniuose dirbiniuose ar net iš pelenų pasigaminti deimantą – tokių ir panašių prašymų jau sulaukia ir „Lietuvos krematoriumo“ atstovai.
Stulbinančios ceremonijos
Lietuvoje krematoriumas veikia beveik dešimtmetį, tačiau kitose šalyse, kuriose palaikų kremavimas yra įprastas jau seniai, mirusiojo artimieji jo atminimą įamžina atsisveikindami su pelenais pačiais įvairiausiais būdais. Greta jau žinomų – pelenų išbarstymo į jūrą, upę ar ežerą, – atsiranda ir tokių, nuo kurių dažnas lietuvis šiurptų. „Gal dar būtų toleruojamas pelenų išbarstymas iš lėktuvo arba, ir Lietuvoje populiarėjant aplinkai draugiškai gyvensenai, mintis, kad pagarbu ir prasminga, jei ant pelenų augtų medžiai, tačiau kol kas dar negirdėjau nė vieno, sakančio, kad norėtų, jog po kremavimo jo pelenai būtų iššauti su fejerverkais arba išsiųsti į kosmosą, kas kitose šalyse populiarėja“, – pastebi Bernardas Vilkelis, „Lietuvos krematoriumo“ vadovas.
Tuo metu pasaulyje atsisveikinimas su kremuotų palaikų pelenais juos išbarstant arba pasiliekant namuose, stebina idėjų įvairove. Pasak B. Vilkelio, pelenų įkomponavimas į stiklo skulptūras, smėlio laikrodžius ar žvakides jau tapo įprasta praktika, bet šovinių užpildymas velionio pelenais, kad po to su juo būtų atsisveikinama iššauta salve, gali būti vertinamas nevienareikšmiai. „Turbūt mūsų šalyje velionį išlydintys taip pat kraipytų galvas, jei jo pelenai būtų iššauti ir su fejerverkais, pakelti į orą helio balionuose ar barstomi iššokus su parašiutu, – svarsto B. Vilkelis. – Nors, matydamas, kaip sparčiai naujausios technologijos ateina į laidojimo sritį, nenustebčiau, jei ir Lietuvoje pelenus barstytų bepilotės skraidyklės, kaip tai jau daroma svetur.“
Galimybė gelbėti koralų rifus
Kremavimas iš principo laikomas ekologišku laidojimo būdu, todėl nestebina ir jį pasirinkusių žmonių noras, kad visas procesas išliktų aplinkai draugiškas: jau ir Lietuvoje pageidaujama ekologiškų, savaime suyrančių urnų, kitose šalyse iš ant pelenų sodinamų medžių susidarę didžiausi parkai. Bene originaliausią aplinkosauginį sąmoningumą prieš dešimtmetį parodė du Džordžijos (JAV) universiteto studentai, kurie, būdami aistringi nardytojai ir ne tik iš mokslininkų tyrimų žinodami, kaip dėl žmonių veiklos įtakos katastrofiškai nyksta koralų rifai, nutarė prisidėti prie jų gelbėjimo, įtraukdami aplinkosaugai neabejingus žmones visame pasaulyje. Vaikinai pasiūlė Amžinuosius rifus iš aplinkai saugaus betono – rutulius, į kuriuos įliejami kremuoto mirusiojo pelenai. Nuleidus tokį beveik toną ar daugiau sveriantį rutulį į vandenyno dugną, netrukus prie gruoblėto betono prikimba ir pradeda daugintis mikroorganizmai, apsigyvena vėžiagyviai, žuvys – sukuriamas pagrindas koralų rifų kolonijoms.
Tokių atminimo rifų Atlanto vandenyne, vien prie JAV krantų, šiuo metu yra apie 2000. Dar daugiau – beveik 800 tūkst. – nuleista prie beveik 70 pasaulio šalių krantų. Norintiems tokiu būdu prisidėti prie koralų rifų gelbėjimo tektų nepagailėti bent 3 tūkst. eurų – tiek kainuoja mažiausio dydžio amžinasis rifas.
Tatuiruotė, vinilas, o gal – deimantas?
Tačiau ne visada artimieji linkę atsisveikinti su velionio pelenais, net ir dėl kilnių tikslų, ypač jei nebuvo išreikšta priešmirtinė valia. Kartais urna taip ir lieka stovėti šeimos namuose, artimiesiems norint, kad mirusysis tarsi toliau dalyvautų jų gyvenime. O kartais nutariama atminimą taip „įdaiktinti“, kad velionis visur ir visada būtų šalia.
Praeitame amžiuje šveicarė psichiatrė Elisabeth Kubler-Ross, kurią pasaulyje išgarsinusi knyga „Apie mirtį ir mirimą“ išleista ir lietuvių kalba, suformulavo teoriją, kad gedėjimas vyksta per 5 stadijas: neigimą, pyktį, derybas, liūdesį ir susitaikymą. Kartais žmonės ne visas stadijas patiria, kartais jos susikeičia vietomis, bet vis tiek yra išgyvenamos. „Sunku pasakyti, kurioje iš šių stadijų mirusiojo artimieji nusprendžia jį įamžinti būdais, leidžiančiais ne tik mintimis likti su velioniu. Galima tiems būdams pritarti arba nepritarti, tačiau kiekvienas meilę artimiesiems išreiškia savaip, o juo labiau – jų netekus, – pastebi B. Vilkelis. – Pavyzdžiui, dabar pasaulyje vyrauja tendencija darytis velionį primenančias tatuiruotes iš jo kremuotų palaikų pelenų, sumaišytų su rašalu, užsakyti velionio portretą, nutapytą sumaišius pelenus su dažais, ar vinilinę plokštelę, pagamintą pelenus įmaišius į vinilą, su įrašyta velionio mėgta muzika.“
Bene dažniausias įamžinimas – pelenų laikymas juvelyriniuose dirbiniuose. Juo, pasak B. Vilkelio, domisi ir lietuviai: „Lietuvos krematoriume“ jau keletą metų veikia menininkės Irenos Žukauskytės specialiai tokiai relikvijai laikyti sukurtų medalionų ekspozicija, iš kurios tautiečiai renkasi patinkančius eksponatus. „Pastaruoju metu, gal dėl pagerėjusios ekonominės padėties, o gal dėl keliaujant po užsienio šalis matytų pavyzdžių, padaugėjo užklausų, ar būtų galima iš kremuoto artimojo pelenų pagaminti deimantą, – pasakoja krematoriumo vadovas. – Tokia galimybė yra pas mūsų partnerius Šveicarijoje. Deimanto gamyba kainuoja apie 5 tūkst. eurų, tačiau tai nėra tiesiog investicija į brangakmenį – vertė jį užsakiusiam žmogui yra daug didesnė. Galbūt net neišmatuojama.“
B. Vilkelis pastebi, kad dabar vis dažniau velionio artimieji, gavę iš krematoriumo urną, su pelenais elgiasi ne tik pagal religinius, etinius įsitikinimus, bet ir vykdydami priešmirtinę velionio valią. Dažniausiai tokia valia būna prašymas išbarstyti pelenus į nurodytą vandens telkinį ar virš brangių širdžiai vietų. Ir nors už tai gresia bauda, pelenų barstymui prieštarauja Katalikų bažnyčia, išpildyti mirusiojo valią vis dar laikoma svarbiau ir aukščiau visų teisės aktų ar bažnytinių dogmų. „Lietuvos krematoriumo“ vadovo teigimu, matant pasaulines tendencijas, tik laiko klausimas, kada lietuviai iš jų pasirinks tinkamiausią būdą atsisveikinti su kremuotais artimojo palaikų pelenais.
