Dalis antrą savaitę karantino, kuris truks dar bent iki balandžio 13 dienos, sąlygomis gyvenančių žmonių susiduria su pasikeitusiu gyvenimo ritmu ir dėl to patiria stresą.
Vytauto Didžiojo universiteto Teorinės psichologijos katedros profesorius, psichologas Aidas Perminas pastebėjo, kad patekome į tokias aplinkybes, su kuriomis iki šiol nebuvome susidūrę, ir dėl to ne visada žinome, kaip elgtis.
Psichologas patarė, kaip karantino sąlygomis dirbti, ilsėtis ir išsaugoti gerus santykius su aplinkiniais ir priminė, jog Kaune yra puikių vietų, kurias dabar galima pažinti, jei tik nepažeidžiame karantino sąlygų.
– Pasikeitus gyvenimo ritmui, gyvenant karantino sąlygomis nemažai daliai žmonių gali kilti stresas. Kodėl? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Permino.
– Savo esme stresas yra prisitaikomoji reakcija, kurios metu mobilizuojami organizmo ištekliai iškilusiam sunkumui įveikti. Stresas kyla visada, kai susiduriame su kokia nors nauja mums patirtimi. Kuo situacija neįprastesnė, tuo didesnis stresas.
Taip yra dėl to, kad mes neturime patirties ir iš jos išplaukiančių elgesio būdų, kuriuos galėtume pritaikyti naujai situacijai įveikti. Paprastai sakant, mes nežinome, ką daryti, nes niekada nebuvome patekę į panašias aplinkybes.
Ilgainiui mes prisitaikome, pažįstame tas naujas aplinkybes, išmokstame jas valdyti. Tad ir karantino situacija kelia stresą, nes pateikia vis naujų, neįprastų reikalavimų ir ribojimų. Ilgainiui prisitaikysime ir stresas nebebus toks intensyvus.
– Kaip prisitaikyti prie naujų sąlygų?
– Kiekvienas asmeniškai turi suvokti, su kuo susidūrėme. Kiekviena situacija skiriasi pagal tai, kiek ją galima kontroliuoti. Tad ir šioje situacijoje išmintingiausia būtų ramiai pagalvoti, ką aš galiu padaryti, kad mano ir artimųjų situacija pagerėtų, ir ta kryptimi veikti. Dažnai norime daugiau, nei įmanoma, ir vien dėl to, kad negalime įgyvendinti savo norų, jaučiame stresą. Pavyzdžiui, noriu laisvai judėti, eiti į parduotuves, kavines ir kitur, bet negaliu to padaryti ir dėl to jaučiuosi tragiškai.
Situaciją, kurios negali pakeisti, gali priimti. Tai tik naujas etapas, kuriame gyvenimas tęsiasi toliau.
– Kokią dienotvarkę rinktis, kad streso būtų mažiau?
– Svarbiausia, kad dienotvarkė būtų. Mažiausiai streso patiriame įprastomis sąlygomis. Jei reikia dirbti ar paprasčiausiai būti namie, geriausia laiką susiplanuoti taip, kad atsirastų rutina. Keltis tuo pačiu laiku, jei dirbi namuose, ir dirbti tam skirtą laiką.
Žinoma, atsiranda iššūkis, ką daryti, jei turi likti namuose, o dirbti negali arba nereikia. Manau, kad yra daugybė įdomių dalykų, kuriais galima užsiimti, tik reikia suprasti ar atsiminti, kas teikia malonumą.
Gal vertėtų užduoti sau klausimą: „Kokiems mano asmeninio gyvenimo uždaviniams spręsti yra skirtas šis laikas?“ Gal jis skirtas susivokti, kur einu, ko noriu, ko siekiu...
– Per televiziją ir internete pateikiama daugybė informacijos apie virusą, jo plitimą, mirties atvejus. Ar neribojant šios informacijos srauto, nuolat ją sekant tai gali sukelti psichologinių problemų? Kaip šią informaciją atsirinkti?
– Taip, nuolat būnant panirus į gąsdinančios informacijos srautą pasaulis pradeda atrodyti ypač niūriai. Kai kada žiniasklaidoje akcentai sudėliojami taip, kad situacija atrodo tragiškai. Manau, kad žinių laidų žiūrėjimą reikėtų riboti, nesiekti naują su karantinu susijusį faktą išsiaiškinti nedelsiant. Pakaktų tai padaryti vieną kartą per dieną.
– Jei dirbama nuotoliniu būdu, kaip prisitaikyti prie naujų sąlygų, kad produktyvumas nesumažėtų?
– Produktyvumas neišvengiamai sumažės, jei anksčiau nedirbote namie. Mes esame įpratę uždavinius spręsti tam tikru rutininiu būdu. Tai viena efektyvaus darbo sąlygų. Naujos sąlygos reikalauja naujų sprendimų. Juos reikės atrasti. Tada produktyvumas sugrįš.
Dažnai stresą mums kelia pati mintis, kad reikės kažką daryti kitaip, nei esame įpratę. Deja, reikės prisitaikyti, tad geriau neeikvoti energijos derantis su situacija, kurios negali pakeisti, o priimti ją. Kita vertus, ne visus darbus įmanoma dirbti namie. Tuomet belieka juos atidėti ir susitaikyti, kad kai kas nebus padaryta.
– Kaip leisti laisvalaikį, atrasti naujų pomėgių? Kur kauniečiai galėtų atrasti tokių erdvių?
– Laisvalaikį reikėtų leisti prasmingai. Juk gerai, kad laisvalaikio atsirado daugiau. Bet vėl – tai neįprasta. Esame įpratę viską daryti automatiškai ir staiga galime pasirinkti ką nors naujo, bet nežinome – ką.
Ši situacija taip pat kelia stresą. Visų pirma vertėtų susivokti, ką norėčiau ir galėčiau daryti naujomis sąlygomis. Ne ką privalau, o ką noriu. Norą galima pažinti iš subtilaus vidinio balso, kuris triukšmo metu dažniausiai yra nepastebimas, užgožtas skubėjimo, bet įsiklausius galima jį išgirsti. Tad ši laisvo laiko situacija ir galėtų būti skirta įsiklausyti į save, susiprasti, ko tikiuosi iš pasaulio ir kam noriu skirti daugiau laiko.
Tai galėtų būti ir įvairi veikla mieste, svarbu nepažeisti karantino taisyklių. Kaune pilna įdomių vietų ir erdvių.
– Ar, jūsų nuomone, Kaune reikėtų kokios nors papildomos psichologinės pagalbos linijos ar kitokių priemonių, kurios padėtų spręsti iškylančias problemas?
– Manau, kad kauniečiai susiduria su panašiomis problemomis kaip ir kitų miestų gyventojai. Tai stresas, nerimas ir visos su izoliacija susijusios problemos, kai žmogus nebegali bendrauti, kaip buvo įpratęs, nebegali gauti palaikymo. Karantino sąlygomis prieinama tik telefoninė pagalba, kuri Lietuvoje gana gerai išplėtota. Galima kreiptis į Vilties, Jaunimo, Vaikų ir kitas linijas.
