Akademinė laisvė: ar reikia reglamentuoti?

Kas leidžiama dėstytojui ir studentui? Kaip akademinė laisvė siejasi su žodžio ir spaudos laisve? Kokios akademinės laisvės ribos? Ar reikia reglamentuoti ir kitaip varžyti akademinę laisvę? Ar ir kaip akademinė laisvė turi būti garantuota demokratinėje respublikoje?

 Demokratinėje visuomenėje turime daugiau akademinės autonomijos, vadinasi, ir akademinių laisvių. <br> 123rf nuotr.
 Demokratinėje visuomenėje turime daugiau akademinės autonomijos, vadinasi, ir akademinių laisvių. <br> 123rf nuotr.
Tomas Kačerauskas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Tomas Kačerauskas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Eglė Rytmetytė

May 14, 2020, 5:36 PM

Apie šiuos ir kitus klausimus kalbasi Eglė Rytmetytė (toliau – E.R.) su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėju prof. dr. Tomu Kačerausku (toliau – T.K.).

E.R. Kaip jūs apibrėžtumėte akademinės laisvės sąvoką?

T.K. Būdvardis „akademinis“ nurodo į akademinę aplinką, į tam tikrą bendriją – tiek studentų, tiek dėstytojų. Šiuo atveju kalbame apie aukštojo mokslo – universitetų ar kolegijų – aplinką, kuri nėra atribota nuo visuomenės.

Tarkim, suvaržytoje visuomenėje ir akademinė aplinka apribota – prisiminkime tiek Platono samprotavimus jo dialoge Valstybė, tiek mūsų nesenas patirtis totalitarinėmis sąlygomis. Demokratinėje visuomenėje turime daugiau akademinės autonomijos, vadinasi, ir akademinių laisvių.

Vis dėlto akademinės laisvės neišplaukia iš akademinės autonomijos, o laisvė apskritai neišplaukia iš demokratinės valdymo formos. Priešingai, daugumos (demos) valdžia gali diktuoti suvaržymus mažumų atžvilgiu. Ar akademinio pasaulio žmonės nėra tokia mažuma? Tikiuosi, apie šiuos prieštaravimus dar pakalbėsime.

Taigi akademinė laisvė tarpsta universiteto plačiąja prasme aplinkoje ir išplaukia iš pedagoginių bei mokslinių veiklų universitete. Akademinės laisvės ištaka – Bolonijos universitetas, kurį steigiant imperatorius Friedrichas I suteikė privilegiją dėl atskiros juridikos, t. y. dėl universiteto bendrijos juridinės autonomijos.

Klausimas – tokiu būdu pažeisdamas galiojusius šv. Romos imperijoje draudimus dėl susibūrimų imperatorius sustiprino ar susilpnino savo suverenitetą? Šis klausimas iškyla kaskart iš naujo valstybės švietimo politikoje universitetų atžvilgiu. Valstybės, tiksliau, valdančiosios daugumos požiūris į (ne)autonominius universitetus – vienas iš akademinės laisvės šaltinių. Matysime, kad jis – ne vienintelis. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad laisvė, įskaitant akademinę, neatsiejama nuo įtampų ir (savi)apribojimų. Paminėtina ir tai, kad akademinė laisvė neatsiejama nuo žodžio ir spaudos laisvės.

E.R. O kaip jūs vertinate akademinės laisvės užtikrinimą teisiniu požiūriu Lietuvoje? Kaip jaučiatės savo universitete? Ar Jūsų universitete ji yra užtikrinama?

T.K. Reikėtų pradėti nuo to, kad akademinė, drauge žodžio ir spaudos, laisvė nėra beribė. Apie laisvę galime kalbėti tik atsižvelgdami į jos ribas. Visada susiduriame su tam tikrais apribojimais. Tarkim, negalime įžeisti ar žeminti kitų, negalime skleisti pornografijos, netgi negalime neigti holokaustą – Lietuvoje tai uždrausta, nors pastarasis draudimas galioja ne visose pasaulio valstybėse.

Maža to, mokslininkai kalba apie tai, kad galėtų būti ir klimato neigiamų pasekmių draudimas, analogiškas holokausto draudimui. Visa tai – mūsų žodžio laisvės apribojimai. O kaip dėl laisvės juokauti, fantazuoti, kurti utopijas ar daryti revoliucijas? O kaip dėl laisvės diskutuoti su studentais anapus auditorijos?

Čia susiduriame su plona riba tarp to, kas leistina ir draustina. Mokytojo plačiąja prasme ribiškumą iliustruoja Sokrato veikla demokratiniuose Atėnuose. Būdamas laisvas pilietis ir jausdamas atsakomybę dėl jaunuolių ugdymo demokratiškame polyje, savo ironišku apklausinėjimu jis priversdavo „pagimdyti tiesą“. Simptomiška ir tai, kad už šią filosofinę ir pedagoginę veiklą jis buvo patrauktas į teisinę atsakomybę apkaltinus jaunuolių vedimu iš kelio ir dievų neigimu.

Nepaisant to, o gal kaip tik todėl, kad teisme Sokratas naudojosi žodžio laisve svarstydamas apie piliečio laisves, atsakomybes ir pareigas demokratiniame polyje, jis buvo nuteistas myriop.

Kitaip sakant, laisvės metadiskursas (laisvas kalbėjimas apie laisvę) atvedė prie kolizijos su teisena, kurią vykdė ir formavo laisvai išrinkti piliečiai. Ar laisvas kalbėjimas neišvengiamai veda į koliziją su kitomis laisvo buvimo apraiškomis? Ar laisvė, įskaitant akademinę, veda į savo ribų apklausinėjimą? Ar turime būti tiek atsakingi ir tiek laisvi, kad apklaustume ne tik teiseną, bet ir pačią demokratiją? Perfrazuokime šį klausimą mūsų sąlygomis – ar akademinė veikla universiteto aplinkoje mus įpareigoja ugdyti visuomenę, net jei tai veda į koliziją su teisena?

Dabar grįžkime nuo viešų prie lokalių reikalų, t. y. prie akademinės laisvės, kuri turi papildomų suvaržymų, nors jie nebūtinai juridiniai ir nebūtinai neigiami. Jausdamiesi atsakingi dėl ugdymo negalime bet ką šnekėti prieš jaunuolių auditoriją.

Mus riboja tiek dėstomo dalyko turinys, tiek jautri ir jauna auditorija, kurią mes ugdome. Paradoksalu, bet riboja ir akademinės laisvės precedentai, kaip antai Sokrato pavyzdys. Lygiuodamiesi į Sokratą ar kitą istorinę asmenybę mes įsipareigojame ne piktnaudžiauti akademine laisve, bet, priešingai, ją puoselėti drauge kurdami akademinę tradiciją.

Anarchizmas, archē arba prado neigimas, palaidoja ir patį anarchizmą kaip tradiciją, paremtą absoliučios laisvės nuostatomis. Taigi akademinę laisvę puoselėjame pripažindami savo laisvių apribojimus – tiek universiteto aplinkos, tiek formuotinos auditorijos, tiek puoselėtinos tradicijos, tiek sektino pavyzdžio, tiek demokratinės visuomenės atžvilgiu.

Akademinę laisvę galima palyginti su menine laisve. Turėdamas visišką kūrybos laisvę esi pasimetęs, nežinai, nuo ko pradėti ir kuria kryptimi judėti. Priešingai, pradėjęs komunikuoti su sektinais kūrėjais, pradedi galvoti, ką ir kaip padaryti geriau. Tai – bet kokio meno sąjūdžio atvejis. Paradigminis pavyzdys – prancūzų modernizmas dailėje.

Vis dėlto man parankesnis pavyzdys – magiškasis realizmas literatūroje. Risdamasi per pasaulį, bet apaugdama lokaliais ypatumais ši srovė leido iškilti vis naujiems vardams – nuo Gabrieliaus García Márquezo iki Salmano Rushdie, kurie išlaikė įsipareigojimus plėtotinam stiliui puoselėdami atsakomybę savo tradicijoms. Tą patį galima pasakyti apie mokslo šakas bei jas plėtojančias(-ius) veikėjas(-us).

Taigi visiška laisvė atsigręžia prieš bet kokį veikimą. Todėl tam tikri laisvių, taip pat ir akademinių, apribojimai bei suvaržymai – neišvengiami, jie pirmiausia reikalingi pačiai laisvei. Tad esame atsakingi reflektuoti ne tik savo laisvę, bet ir jos ribas. Refleksija čia reiškia ne tik ir ne tiek „sukirpimą“ pagal kažkokį (tarkim, etinį) kodeksą, kiek savo veikimo pasaulyje išbandymą siekiant numatyti to veikimo pasekmes.

Klausimas – ar turime prašyti iš valdžios nesuvaržytos žodžio, akademinės ar istorinės atminties laisvės? Manau, šis klausimas netinkamai suformuluotas. Viešai diskutuodami turime formuoti nuostatas, kad išrinkta valdžia drauge su mumis puoselėtų akademinę laisvę, neatsiejamą nuo mūsų atsakomybių ir kitų – žodžio, spaudos, istorinės atminties – laisvių.

Universitetas – visuomenės modelis. Pirma, čia ugdydami kitus formuojame ir save kaip esamus ar būsimus profesorius.

Antra, vaidindami savo vaidmenis ir net keisdamiesi jais čia esame pasiskirstę darbais ir atsakomybėmis. Mes ne tik dėstome ir plėtojame mokslą, bet ir kuriame studijų programas, vadovaujame katedroms, leidžiame žurnalus, bendraujame su kitais pasaulio universitetais. Mūsų veiksmai bei siekiai diktuoja ir mūsų atsakomybes, kurie drauge ugdo mus kaip bendruomeniškas būtybes.

Trečia, taip veikdami save pateikiame kaip elgsenos pavyzdžius visai visuomenei, kurią tokiu būdu taip pat ugdome.

Mano universitetas – ne išimtis. Tarkim, esu ne tik dėstytojas, ne tik straipsnių bei monografijų autorius, bet ir katedros vedėjas, konferencijų organizatorius, universiteto tarybos narys. Tai liudija apie mano įtrauktumą į įvairias akademines plotmes drauge derinantis su kitais atvirame universiteto pasaulyje. Veikdamas šiame kosmose, prie kurio kūrimo prisidedu, išbandau savo laisvės, kurios nėra vien akademinės, ribas.

Manau, laisvės atžvilgiu neturime jaustis komfortiškai, t. y. labai gerai. Jei jaučiamės komfortiškai, tenkinamės esama padėtimi nenorėdami jos gerinti. Bet kokia kova, įskaitant kovą už laisvę, neatsiejama nuo netikrumo ir būkštavimų dėl būsimos padėties, kurią kėsinasi išjudinti mūsų laisvas veikimas. Taigi laisvė sietina ne tiek su komfortišku, kiek su nerimastingu buvimu drauge su kitais pasaulyje, kurį esame laisvi keisti.

E.R. Kaip manote, ar yra kažkokių akademinės, būtent žodžio, laisvės problemų Lietuvoje? Jeigu taip, tai kokių?

T.K. Manau, didžiausia problema ta, kad mūsų turimos laisvės mastas neatitinka reikalingos atsakomybės masto. Šia prasme turime per daug laisvės. Kalbu ne apie tai, ką valdžia mums davė, o ko ne. Kalbu apie tai, kad nesuvokiame savo laisvės ribų. Taigi viešai šnekėdami turime per daug laisvės.

Tai pasakytina ypač apie socialinius tinklus. Čia vos kažką pašnibždame savo draugui, galingu aidu grįžta pas mus. Kaip suvaldyti tą socialinių tinklų monstrą, kurį patys šeriame? Kiek vėliau pateiksiu pavyzdį iš savo akademinės aplinkos. Galbūt laisvės turime per daug, mums nemąstant apie pasakyto žodžio aidą išsiplėtusioje medijų erdvėje? Gal mes nepasiruošę savo pačių technologijų plėtrai?

Drauge su internetu atsivėrusios komunikacijos galimybės suglumino netgi demokratines vyriausybes, kurios griebėsi cenzūros, netaikytos spaudos atžvilgiu dešimtmečius. Čia paminėtina tai, kad už įvairių formų cenzūrą pasisako dauguma, taigi dreifavimas link mažiau laisvos aplinkos – demokratinė tendencija. Prie klausimo, ar reikalinga cenzūra akademinėje aplinkoje, tikiuosi, dar grįšime.

E.R. Kokios priežastys to, kad žmonės nesupranta savo laisvės ribų?

T.K. Apie priežastis socialinėje aplinkoje kalbėti sunku. Pirmiausia dėl to, kad čia veikia daugybė sąveikų – neaišku, kas yra kieno priežastis. Be to, „priežastimis“ tampa mūsų siekiai ir tikslai, kurie nulemia mūsų veiksmus, neveikimą ar kalbėjimą. Aristotelis tai vadino tikslo priežastimi.

Galbūt viena iš „priežasčių“ yra ta, kad mes staiga, po ilgų nelaisvų dešimtmečių pasijutome beribiai, galintys sau viską leisti. Ar nėra taip, kad laisvei turime būti paruošti? Ar mūsų laisvės „juslė“ neturi būti išugdyta? Ar tai nėra panašu į skonio tiesiogine ir perkeltine prasme lavinimą? Staiga dingus užtvaroms puolėme puldinėti šen ir ten vapaliodami nerišlius šūksnius? Vis dėlto jau turime nepriklausomybės kartą, kuri turėjo išsiugdyti savo laisvės jauseną.

Čia kyla klausimas – kada ji laikytina išugdyta? Ar tada, kai mes turėdami galimybę maltis po visą pasaulį branginame savo tėvynę? Ar tada, kai galėdami sakyti bet ką teikiame pirmenybę geram žodžiui? Ar jaunuolius padrąsinanti ir paskatinanti akademinė aplinka nėra mūsų tėvynė?

Nesu tikras, ar ta „priežastis“ – nesuvokta atsakomybė už savo pasakytą žodį. Gal veikiau neišjausta atsakomybė bylojant pasaulio balsu.

Mano kolega ir dviejų knygų bendraautorius Algis Mickūnas, kuriam atviri viso pasaulio universitetai, mėgsta tokį pavyzdį. Lipdami į kalnus aptinkame trobelę, kur randame malkų. Pasišildome, pernakvojame, o kitą rytą prirenkame dar daugiau malkų kitiems keliauninkams. Trobelė mus pasitinka svetingai, o mes ją paliekame dar svetingesnę kitiems.

Žodžio laisvės atveju mūsų kalbos trobelė lygiai tokia pat svetinga. Mes atsakingai kalbame ne todėl, kad vengiame įžeisti Marytę ar Vytuką, bet todėl, kad puoselėjame pasaulį bylojančią svetingą kalbą. Galbūt tai galima pavadinti kalbėjimo ekologija. Jei pasaulyje, kurį bylojame, jausimės kaip namuose, kuriuos turime puoselėti, jo niekada nešiukšlinsime. Taigi laisvės jausena neatsiejama nuo mūsų siekio prakalbinti pasaulį.

Kaip išlavinti šią laisvės jauseną? Ne tiek prikišamai šviečiant ir primestinai prusinant, kiek atveriant trapų (akademinį) pasaulį, kurio dalys esame. Tai veikiau mokymas savo tyliu pavyzdžiu bylojant dalykus, kurie yra „tarp kitko“. Juk universitete nėra suteikiami kreditai už kažkokius laisvės kursus. Laisvės kursas neturi nei kainos, nei kreditų. Tas „tarp kitko“ teikiamas dykai kiekviename kurse, kuriame studentas ir dėstytojas dalinasi trapaus pasaulio patirtimi. Dalinimasis žodžiu galimas dalinantis bendru pasauliu, kurį puoselėjame jausdami savo laisvės ribas. Kai pajuntu savo laisvės ribas, mano pasaulis ne susiaurėja, bet išsiplečia.

E.R. Prieš pereidama prie kito klausimo norėčiau pasitikslinti – savo laisvės ribų nesupranta ne tik akademinės bendruomenės nariai, bet ir žmonės apskritai?

T.K. Taip, kalbėjau plačiau – ne vien apie akademinę bendruomenę, kuri neatsiejama nuo visuomenės. Čia verta prisiminti Immanuelį Kantą, kuris siūlė savo elgseną ir jos intencijas matuoti pagal jų visuotinumą – ar tai gali tapti visuotina taisykle?

Čia slypi paradoksas: orientacija į visuotinumą tarsi išplečia mūsų elgsenos horizontą, drauge – laisvės ribas, tačiau visuotino reikalo paisymas labai apriboja mūsų elgseną. Vis dėlto nesakiau, kad nesuprantame laisvės ribų. Tiksliau, yra to supratimo ar jausenos deficitas, susijęs su visuotino klodo ignoravimu. Tačiau stebėtinu būdu visuotinumas slypi mūsų, laisvų būtybių, kasdienėje elgsenoje. Pavyzdžiui, renkant malkas į trobelę.

E.R. Mm. O kaip, jūsų nuomone, atsiradusios socialinės medijos, globalizacija ir, sakykim, net universiteto sukomercinimas – pritariate tam ar ne – keičia santykį tarp universiteto ir visuomenės?

T.K. Tai sudėtingas klausimas, apimantis daug skirtingų klodų. Sukomercinimas – neišvengiamas akademinio gyvenimo aspektas. Kiekvienas universitetas įmestas į komercinį pasaulį siekdamas išgyventi su ribotais ištekliais bei palyginti nedidele valstybės parama. Vienaip ar kitaip jis turi orientuotis į rinką. Būtų keista, jei universitetas liberalioje demokratijoje būtų sala, kur negaliotų tokios visuomenės nuostatos.

Vis dėlto tam tikros išlygos čia galioja. Pirmoji – minėtas puoselėjamų nuostatų, pavyzdžiui atsakingos laisvės, neįkainojamumas. Antroji – galimybė atsispirti rinkos spaudimui dėl turimos valstybės paramos.

Tačiau tai nereiškia indulgencijos nuo rinkos santykių visuomenėje. Ką kitką, jei ne universitetų bendruomenių varžymąsi laisvos rinkos sąlygomis išreiškia reitingai? Beje, kalbant apie laisvą rinką iškyla analogiškas ribų klausimas – kur ji nustoja galioti arba yra sutrikdyta?

Kita vertus, laisva rinka globalizacijos sąlygomis nereiškia įvairovės ir kultūrinio margumo, kurį turėtų užtikrinti laisvė. Veikiau priešingai – vyksta produktų ir net mąstymo supanašėjimas. Kitaip tariant, laisva rinka kartais ne išplečia, o susiaurina raiškos galimybes.

Vis dėlto būtų dar blogiau, jei universitetas būtų atplėštas nuo rinkos ir jos poreikių. Pirmiausia tai vargiai įmanoma. Net jei tai pavyktų, tai liudytų apie akademinės laisvės suvaržymus, valdžiai (ar kitiems steigėjams) primetant savo užsakymą.

Tiesą sakant, čia, kaip ir apskritai kūrybiniame klode, galioja nežinios principas. Kurdami studijų programą nežinome, ar ją rinksis jaunuoliai ir ar jos absolventai bus paklausūs. Rinkos tyrimai čia vargiai padės, nes reikėtų tirti būsimą rinką po ketverių metų.

Šalutinis laisvos rinkos efektas – jos, purtomos krizių, netolydi raida. Ar mes neturime būti purtomi ir buksinami? Viena, mūsų netikrumas ir sumaištys dažnai išplaukia iš mūsų – laisvų būtybių – elgsenos. Kita, būtent netikrumas priverčia mus mąstyti apie savo laisvės ribas.

Universitetų sukomercinimas reiškia kelis dalykus. Pirma, tai reiškia varžymąsi su kitais universitetais dėl aukštesnio reitingo. Tai neišvengiamai uždeda reitinginio komplekso antspaudą, kuris sumažina laisvės galimybes: daroma tik tai, kas galėtų pakelti reitingą. Dažnai tai reiškia supanašėjimą lygiuojantis į „sėkmingus“ universitetus, įskaitant jų struktūrą bei vadybą.

Antra, tai verčia mus galvoti patrauklias tiek turiniu, tiek forma studijų programas nesitenkinant valstybės užsakymu. Tai priverčia mus išplėsti savo laisvės dietą. Pagaliau tai verčia atsižvelgti į studentų – mūsų darbdavių – nuomonę tiek mūsų studijų programų, tiek mūsų dėstytojų atžvilgiu.

Kita vertus, tai, kad universitetai kurdami ir viešindami savo studijų programas orientuojasi į laisvą rinką, t. y. į besirenkančius studijas jaunuolius, leidžia jiems daugiau ar mažiau būti nepriklausomiems nuo valstybės. Drauge tai – papildomų (šalia valstybės subsidijų) pajamų šaltinis.

Čia kyla klausimai – kokie yra geografiniai ypatumai kalbant apie universitetų pajamų šaltinius ir koks ryšys tarp aukštų reitingų ir pajamų kilmės?

Antai Šiaurės ir Lotynų Amerikos didžiausią reitingą turintys universitetai yra privatūs, Europoje, priešingai, – valstybiniai. Masačiūsetso technologijos institutas (JAV, sąraše – 1), Stanfordo universitetas (JAV, sąraše – 2), Harvardo universitetas (JAV, sąraše – 3), Kalifornijos technologijos institutas (JAV, sąraše – 5), Čikagos universitetas (JAV, sąraše – 10) – privatūs, Oksfordo universitetas (JK, sąraše – 4), ETH (Šveicarija, sąraše – 6), Kembridžo universitetas (JK, sąraše – 7), UCL (JK, sąraše – 8), Londono imperinis koledžas (JK, sąraše – 9) – valstybiniai.

Tai galima paaiškinti susiklosčiusiais kultūriniais ir istoriniais skirtumais. Beje, dauguma iš čia paminėtų garsiausių pasaulyje universitetų – palyginti nedideli, jų studentų skaičius (Masačiūsetso universitete – 11 161, Stanfordo universitete – 16 233, ETH – 18 003, Kembridžo universitete – 19 578, Londono imperinio koledže – 17 413, Čikagos universitete – 14 372) svyruoja nuo 10 000 iki 20 000 ar net mažesnis (Kalifornijos technologijos universitetas – 2 238).

Didžiausias garsiausių pasaulio universitetų dešimtuke yra UCL (32 795 studentų), kuris tėra 8 sąraše (QS World University Rankings 2020).

Čia kyla keli klausimai. Kokia sąsaja tarp universiteto reitingo ir akademinės laisvės? Kaip paveikia akademinę laisvę universiteto dydis? Ar kompaktiška akademinė bendruomenė reiškia didesnę akademinę laisvę? Kaip akademinę laisvę paveikia išorinės grėsmės akademinės bendruomenės atžvilgiu?

Pastarąjį klausimą iliustruoja Lietuvos politinės realijos, kai politikai siekia sujungti universitetus motyvuodami jų galimu didesniu reitingu. Kitas – mažiau afišuotas – motyvas yra ekonominis siekiant sutaupyti universitetų administracijai išlaikyti skiriamas lėšas.

Klausimas – ar už viso to neslypi neįvardytas motyvas sumažinti kritiškas bendruomenes, t. y. sumažinti akademinės laisvės mastą taikant kiekybinį metodą? Jei akademinę laisvę laikysime kokybinės ugdymo nuostatos sąlyga ir aplinka, ar tai neišreiškia kiekybės karo prieš kokybę edukologijoje?

Šis klausimas ypač aštriai iškyla mažesniuose miestuose, kur universitetas prisideda prie miesto ar regiono tapatumo, pavyzdžiui, Šiaulių universiteto atveju. Čia atkreiptinas dėmesys į du dalykus.

Pirma, spaudimas akademinėms bendruomenėms, drauge jų laisvės varžymas ryškėja ten, kur kraštutinės partijos gauna valdžios mandatą. Antra, akademinės laisvės suvaržymai paremti ekspertų nuomone ir biurokratinėmis dingstimis, t. y. tuo, kas nereikalauja demokratinių procedūrų. Paklauskime plačiau – ar spaudimas akademinei laisvei nesignalizuoja demokratinio polio dreifavimo link biurokratinės valstybės, kur paralyžiuojamos bet kokios diskusijos laisvai keičiantis nuomonėmis?

Valstybinių universitetų – kokie vyrauja Europoje – atveju iškyla kolizija tarp valstybės kaip steigėjo bei didžiausio rėmėjo su jos reikalavimais bei užsakymais ir rinkos poreikių.

Viena, valstybė planuoja ūkį ir pagal tai teikia užsakymus universitetinio išsilavinimo atžvilgiu taip reguliuodama rinką. Kita, universitetai turi reaguoti į rinkos paklausą, drauge orientuodamiesi į tai, kas jaunuoliams populiaru ir patrauklu. Universitetas visada balansuoja siekdamas įtikti šiems dviem ponams.

Laisva rinka čia turi du aspektus: tai, kas paklausu bei gerai apmokama, ir tai, kas patrauklu bei lengvai prieinama. Šie dažnai nesusiję laisvos rinkos klodai verčia universitetus rinktis tarp skirtingų pirmenybių. Apskritai galimybė rinktis – laisvės aspektas. Paradoksas tas, kad renkamės tarp ponų, kuriems tarnaujame deleguodami savo laisves. Tai dar kartą verčia susimąstyti apie laisvės, įskaitant akademinės, ribas.

E.R. Kaip, jūsų manymu, universitetams sekasi užtikrinti akademinę laisvę atliepiant šiuos jūsų įvardintus pokyčius ir besikeičiančius santykius?

T.K. Klausimas – labai bendras, tad man sunku kalbėti apie visus universitetus, nebent remiantis savo patirtimi VGTU. Čia galima kalbėti apie dėstytojų įsitraukimo arba bendruomeniškumo deficitą, kuriam įtakos turi įvairūs veiksniai.

Pirma, akademinės bendruomenės dydis. Tarkim, VGTU turi 850 dėstytojų. Klausimas – ar tai nėra „nieko bendro neturinčiųjų bendrija“ (Alphonso Lingis)? Tačiau būtent šioje bendrijoje, susaistytoje bendru rūpesčiu ugdyti jaunuolius, reiškiasi akademinė laisvė.

Antra, skirtingi dėstytojų interesai ir socialinės priklausomybės. Netgi vienoje katedroje susiduriame su marga publika tiek dėstytojų buvimo tikslų, tiek jų plėtojamų mokslo krypčių atžvilgiu. Taigi bendra hermeneutinė aplinka laisvai ištartam žodžiui tampa problema.

Trečia, dėstytojų kūrybinės nuostatos, kurios prieštarauja socialinio kapitalo didinimui (Richardas Florida). Dėl savo išsakomos kitokios nuomonės kūrybininkai dažnai tampa neparankiais kolektyvo nariais ar net konfliktų sukėlėjais. Tai išreiškia bendresnę koliziją tarp individo žodžio laisvės ir bendruomeninių nuostatų.

Ketvirta, išorės grėsmė, kuri visada verčia susitelkti nepaisant pažiūrų skirtingumo. Tokios grėsmės pavyzdys – minėta valdžios „strategija“ jungti ir naikinti universitetus.

Klausimas – ar būdamas nuošalyje nuo akademinės bendruomenės gali naudotis akademinės laisvės privalumais? Čia kalba eina ne apie atskirą, „laisvesnę“ universiteto juridiką, kurioje galima pelnyti daugiau laisvių arba daugiau taukšti nenubaustam. Laimei, jokie frydrichai mums tokių laisvių nepadovanojo.

Dalykas tas, kad nebūdamas akademinėje bendruomenėje, tarsi minėtoje kalnų keliautojų bendrijoje, nepatirsi savo laisvės kontūrų. Esi laisvas kaip profesorius, kaip dėstytojas, kaip mokytojas universitete, kovojančiame dėl išlikimo, bet ne laisvas apskritai. Taip grįžtame prie akademinės laisvės ribų klausimo, kuris iškyla kaip bendruomeniškumo aspektas.

Grįžkime prie Jūsų klausimo minėtame politinių pokyčių kontekste. Pasipriešinimas valdžios užmačioms tiek išbando akademinę laisvę, tiek sutelkia bendruomenę, tos laisvės turėtoją ir puoselėtoją. Lietuvoje tai iliustruoja Lietuvos sporto universitetas, bene mažiausias universitetas, pasipriešinęs „galios valios“ (prisiminkime Nietzsche’ę) užmačioms prijungti ir sunaikinti. Ar neturime kovoti šios Dovydo kovos prieš Galijotą, kad savo sutelktoje akademinėje bendruomenėje pajustume laisvės polėkį ir ribas?

E.R. Mūsų pokalbio pradžioje Jūs tarsi atsakėte į klausimą, kurį būčiau uždavusi tik dabar – universitetams reikėtų daugiau papasakoti, kaip reikėtų naudotis turimomis laisvėmis. Juk kalbėjote apie žinojimo deficitą, apie laisvės ribas, apie tai, kad jaučiamės beribiai. Taigi norėčiau paklausti – ar derėtų universitetams nu(si)statyti rekomendacijas, kaip naudotis turima akademine laisve? Ar šios rekomendacijos turėtų skirtis nuo tų, kurios teikiamos komunikuojant įvairiose medijose – televizijoje, radijuje, spaudoje, socialinėse medijose, naujienų portaluose?

T.K. Prieš atsakydamas norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingos medijos turi savo ypatumus. Atsižvelgiant į tai medijų skirstymas ir grupavimas – problemiškas. Netgi labiausiai įprastas skirstymas į senąsias ir naująsias medijas kelia daug klausimų.

Medijos ne tik dreifuoja iš naujų regionų į senus, bet ir tarpusavyje kovoja susijungdamos ir mutuodamos. Antai bene garsiausiame tekste apie medijas Kaip suprasti medijas (Marshalas McLuhanas) dar neapmąstoma televizija, kuri dabar laikytina sena. Tačiau televizija „iššoksta“ interneto kanaluose. Panašiai spauda persikėlė į internetinius portalus ir laikyklas, kur ją „sužvejoja“ internetinės naršyklės. Telegrafas ar rašomoji mašinėlė – pavyzdžiai medijų, kurias „pasmaugė“ kitos medijos, o senukas radijas nenumirė tik todėl, kad jo klausosi vairuotojai ir darbo simuliantai kontorose.

Kalbant apie medijų ypatumus vertėtų prisiminti medijų tyrinėtojo Vilémo Flusserio (2007), čekų kilmės filosofo, rašiusio įvairiomis kalbomis, klasifikaciją pagal santykį su publika. Pasak jo, yra piramidinės, šakinės (baumartigen), teatrinės (mokyklos, kinas) ir amfiteatrinės medijos.

Drauge tai – organizacijos tipas: piramidinė būdinga bažnyčiai ar totalitarinei valstybei, šakinė – mokslo institucijoms, taigi ir universitetams, teatrinė – mokykloms ir kinui, amfiteatrinė – cirkui ir televizijai.

Vis dėlto nebūna „grynų“ vieno tipo medijų ar organizacijų, veikiau – kombinuotos. Pavyzdžiui, universitetas gali apimti tiek piramidinę (centralizuotas sprendimų priėmimas), tiek šakinę (bendruomenių išsisijojimas fakultetuose), tiek teatrinę (dėstymas auditorijoje) vadybą ir komunikaciją.

Be to, paminėtinas ir korinis tipas, būdingas socialiniams tinklams, kurių dar nebuvo esant gyvam Flusseriui. Akademinės laisvės klausimas čia iškyla dvejopai – tiek kalbant apie lanksčią ar standžią organizacinę (vadybinę) struktūrą, tiek apie viešą ar uždarą komunikacijos (informacijos sklaidos) būdą. Atrodo, kuo standesnė vadyba ir kuo uždaresnė komunikacija, tuo mažiau akademinės laisvės. Tarkim, valdant universitetą piramidiniu būdu esą akademinė laisvė suvaržyta, o teatrinės komunikacijos atveju dėstytojo (laisvas) žodis sklinda ribotai.

Vis dėlto čia apstu problemų, paradoksų ir apribojimų. Viena svarbiausių problemų, su kuria susiduria universitetų vadybininkai (rektoriai, dekanai), yra ši: skatindami laisvas diskusijas bendruomenėje jie rizikuoja išprovokuoti nepaklusnumą savo instrukcijoms, įskaitant instrukciją plėtoti laisvą žodį akademinėje aplinkoje.

Kaip tik šioje vietoje norėčiau pamesti vadybos klausimus ir grįžti prie mūsų pagrindinės – akademinės laisvės – temos pasitelkdamas konkretų atvejį. Žinoma, čia neminėsiu jokių pavardžių.

Vienas mūsų katedros dėstytojas, jausdamas turįs visišką akademinę ir žodžio laisvę socialiniuose tinkluose paskleidė tokią žinią (cituoju iš atminties): „Mano beveik visi šimtas studentų yra nemąstantys. Iš jų tik penki kažką mąsto. Bet yra ir gera naujiena – tie devyniasdešimt penki galės dirbti fabrikuose prie staklių.“

Norėčiau pabrėžti, kad dėstytojas pasinaudojo ne ribota teatrine medija kalbėdamas savo auditorijoje, o iš esmės neribota korine medija. Ši, atrodo, „techninė“ detalė leido diskursui persikelti į kitą – metadiskursyvų – klodą. Vietoj to, kad aptartų su mokymusi ir ugdymu susijusias bėdas savo teatre, t. y. auditorijoje, dėstytojas kreipiasi į „pasaulį“ apmąstydamas mąstymo savo akademinėje bendruomenėje deficitą.

Šis metadiskursyvus aspektas buvo lemtingas – kilo didelis šaršalas. Studentai įsižeidė dėl tokios dėstytojo žodžio laisvės išraiškos.

Čia kyla daug klausimų. Kodėl mes labiau linkę pakeisti pasaulį, o ne savo bendruomenę? Ar savo laisvu žodžiu „gelbėdami“ pasaulį mes nesugriauname jo, po nuolaužomis palaidodami ir save? Kodėl mes skundžiamės kitų kvailumu, bet niekada – savuoju? Ar nėra taip, kad patys išmintingiausi yra tie, kurie skundžiasi savo kvailumu? Vis dėlto manau, kad šiuo atveju įvyko nesusipratimas: dėstytojas atidarė ne tas medijų duris – vietoj teatrinių medijų jis atplėšė korinių medijų duris. Šis „menkas“ susipainiojimas dar sykį byloja apie akademinės laisvės pažeidžiamumą ir mūsų bendruomenės trapumą.

Prieš pereinant prie kitos temos iškyla dar pora klausimų. Ar mes apie tai kalbame numanydami, kad akademinė laisvė neatsiejama nuo komunikacijos akademinėje bendruomenėje? O gal pati akademinė laisvė – medija, t. y. terpė, kurioje reiškiasi ne tik mūsų visuomeniškumas, bet ir žmogiškumas?

Sugrįžkime į klausimo pradžią. Jūsų klausimas kliudė jautrų registrą – ar ir kaip reguliuoti akademinę laisvę? Teigdami, kad reikia tai reguliuoti, numanome, kad mūsų, akademinės bendruomenės narių, žodžio laisvė turi būti įsprausta į potvarkių ir instrukcijų rėmus. Ar tuomet dar vis kalbėsime apie žodžio laisvę? Čia nieko nekeičia ir vadinamasis savireguliacijos principas, t. y. universiteto nuostatai, reguliuojantys mūsų viešą kalbėjimą.

Tiesa, nesunku įsivaizduoti „technines“ taisykles, reguliuojančias mūsų dalyvavimą vienose ar kitose medijose įvairiomis situacijomis. Tačiau su tokiomis taisyklėmis problemos ne baigiasi, o tik prasideda. Viena, neįmanoma įvardyti visų galimų situacijų ir galimų reakcijų į jas. Kita, tokio pobūdžio instrukcijos reikštų atleidimą nuo asmeninės atsakomybės nurodant institucinius potvarkius. Galiausiai instrukcijos etinėje plotmėje liudija apie demokratinės visuomenės dreifavimą link biurokratinės, teisei aneksuojant etinį regioną.

Vis dėlto kokie ir kieno potvarkiai gali mums nurodyti egzistencinių pasirinkimų atveju? Biblijos pavyzdys – puoselėti tėvų palikimą ar viską metus sekti paskui Jėzų? Sartre’o pavyzdys – eiti kovoti prieš okupantą ar rūpintis savo sena motina? Kokios pareigybinės instrukcijos mums gali tai nurodyti? Taigi net „techninis“ medijų durų klausimas nėra vien techninis. Tai nėra ir siauras elgesio akademinėje bendruomenėje klausimas. Tai mūsų atsakingo buvimo visuomenėje klausimas.

Klausimas, kiek reikia reguliuoti mūsų žodžio laisvę, yra labai kontraversiškas. Kur pasibaigia teisė ir prasideda etika? Po atitinkamų įstatymų dėl sovietinių ir fašistinių simbolių naudojimo ar dėl Holokausto neigimo visa tai – nebe etikos plotmė? O kaip dėl vienų ar kitų medijų naudojimo paskleidžiant savo žodį?

Tam tikrais istoriniais laikotarpiais Rytų ir Vidurio Europoje, įskaitant Lietuvą, buvo labai griežtai reglamentuojama, ką turime viešai kalbėti. Tai pasėjo nepasitikėjimą viešais pranešimais ir valdžia apskritai. Vis dėlto cenzūra, kaip minėta, nėra naujas dalykas ir Vakarų demokratijose.

Virtinė Me Too skandalų – dar vienas pavyzdys, iliustruojantis žodžio laisvę, tik kitais aspektais. Po to, kai skandalų epicentre atsidūrė kai kurie dėstytojai, daugelis universitetų ėmė reguliuoti dėstytojų ir studentų santykius. Pavyzdžiui, buvo leidžiamos instrukcijos, kad dėstytojas jokiu būdu negalįs vienas pasilikti su studentu kabinete. Tam, kad nekiltų pagundos ar tam, kad būtų įvykių liudininkų?

Čia perfrazuosiu Mickūną: jei nekyla jokios pagundos, neapsimoka ir gyventi. Maža to, šios instrukcijos užkerta kelią ir bet kokiam dėstytojų bei studentų neformaliam bendravimui drauge autostopu keliaujant į konferencijas, šokant restorane ant stalo ar kartu nakvojant atvirame džipe – tai vis pavyzdžiai iš Mickūno bendravimo su studentais. Ar toks bendravimas nėra įtaigesnis nei vaidybos metu auditorijos teatre? Ar tai nėra tikroji meistrystės mokykla? Tiek Juozas Miltinis, tiek Marina Abramovič iš savo studentų reikalavo viso laiko – ne vien „darbo valandų“. Tai turi seną precedentą Platono akademijoje.

Taigi akademinės ir apskritai žodžio laisvės reguliavimas neturi nieko bendro su atsakomybės laisvoje visuomenėje ugdymu. Tai neturi nieko bendro ir su laisvės ribų įsisąmoninimu. Būdami sureguliuoti nebeturime galvoti, kaip kaskart pasielgti esant vienai ar kitai situacijai. Nebeturime ir egzistencinių pasirinkimų – viską darome pagal instrukcijas. Mums nebereikia galvoti, kaip prabilti radijuje, televizijoje ar socialiniuose tinkluose – viską darome pagal apskaičiuotą algoritmą. Tuomet tikrai būsime ramūs, kad mūsų viešai ištarti žodžiai nesukels šaršalo.

Ar šis suautomatėjimas – pažangos šalutinis efektas? Sureguliuota akademinė laisvė – oksimoronas: bet koks reguliavimas mažindamas mūsų riziką suklysti drauge panaikina mūsų atsakomybę ir laisvę apskritai. Ar apsimoka gyventi nerizikuojant? Turime būti išties įbauginti nežinia kur nudreifavusios demokratijos, kad sakytume: viską darėme pagal instrukcijas, už nieką neatsakome, jeigu kas kaltas, tai nebent instrukcijos.

E.R. Norėčiau pasitikslinti, ar teisingai supratau. Turėdamas omenyje dabartinę akademinės laisvės situaciją Lietuvoje, tai, kaip komunikuoja dėstytojai, manote, kad to reguliuoti nereikėtų? Užtektų daugiau komunikuoti ir informuoti apie šios laisvės atsakomybes ir jos etinius aspektus? Ar taip?

T.K. Taip, laikausi būtent šio požiūrio.

E.R. Tuomet mano paskutinis klausimas – kaip akademinė laisvė galėtų būti stiprinama? Ar yra dar kažkokių priemonių be švietėjiško darbo informuojant apie atsakomybes?

T.K. Manau, stebuklingų vaistų čia nėra. Norėdami subrandinti akademinę laisvę turėtume ne mažinti, o didinti dėstytojų ir studentų atsakomybes bendruomenėje, kurią jie puoselėja.

Pabaigai grįžkime dar prie reguliavimo kausimo. Panagrinėkime tokią situaciją. Tarkim, mes sukuriame patrauklią studijų programą. Tuomet kai kurie žmonės, prisidėję prie šio darbo, pereina į kitus universitetus. Kai kurie dėstytojai ir taip dirba keliuose universitetuose – devyndarbystė įprasta mūsų darbščioje tautoje. Taigi po metų ar dvejų minėtos populiarios studijų programos išsisėja kituose universitetuose.

Būtent taip atsitiko su mūsų Kūrybinėmis industrijomis. Viena, tai rodo, kad universitetai – laisvos rinkos dalyviai: jei yra paklausa, atsiras ir pasiūla, nuo kurios priklausys produkto kaina. Kita, situacija, kai intelektinis produktas be apribojimų išnešiojamas konkurentams, vargiai įsivaizduojamas laisvoje rinkoje, kur galioja ne tik autoriaus teisė, bet ir komercinio konfidencialumo bei lojalumo kompanijai įsipareigojimai.

Šis atvejis byloja apie paradoksą – ne visiškai laisvuose valstybiniuose universitetuose rinkos santykiai laisvesni nei laisvoje rinkoje? O gal tai liudija apie ateities tendencijas, kai dalijimosi laisvė nustums į pakraščius tokius reliktus kaip autoriaus teisė vienoje suvalstybintoje biurokratinėje bendruomenėje? O gal mūsų laukia kita alternatyva – fragmentuota visuomenė su savo taisyklėmis ir instrukcijomis priešiškose bendruomenėse, kovojančiose už būvį?

E.R. Beje, kuo baigėsi istorija su minėtu dėstytoju? Kokių ėmėtės veiksmų?

T.K. Jokių. Dėstytojas pasielgė labai garbingai. Jis ištrynė savo žinutes socialiniuose tinkluose, atsiprašė studentų ir atsistatydino iš pareigų šiais ekonominės krizės laikais. Kitaip tariant, tapo laisvas nuo akademinės bendruomenės. Ši pabaiga – dar vienas argumentas, kad akademinė laisvė nereguliuotina jokiomis instrukcijomis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.