Daugėja blogų nuotaikų
– Kaip pasikeitė žmonių nuotaikos po karantino, ar daugiau žmonių kreipiasi į jus pagalbos?
– Pandemija paveikė absoliučiai visus, netgi tuos, kurie mano, kad jų nepaveikė. Matyt, neįmanoma, kad tokie dalykai praeitų nepastebėti. Karantino pradžioje tikrai buvo mažiau į mus besikreipiančių žmonių, bet vėliau pasipylė pacientai. Jie skundžiasi nerimu, skrandžio skausmais, per stipriu širdies plakimu.
Šie simptomai pacientus išgąsdina, nes jie nesupranta, kad tai kūno atsakas į jausmus. Pavyzdžiui, kasryt išgirdę, kiek gyventojų per parą susirgo koronavirusu, kai kurie žmonės pradeda dusti. Ir tai yra baimės pasekmė.
Labiausiai krinta į akis tai, kad padaugėjo pacientų, kankinamų suicidinių minčių. Manau, taip atsitiko todėl, jog žmonės pasiliko akis į akį tik su savimi. Bet nenorėčiau daugiau išsiplėsti ta tema, nes manau, kad pasakodami apie tai tarsi reklamuojame tą patį veiksmą.
Informacijos, kur kreiptis, kur ieškoti pagalbos yra labai daug, veikia psichologinės pagalbos linijos. Patarčiau išsikalbėti, nelaikyti visų jausmų savyje, nes neišsakyti jausmai susargdina žmogų.
Pavyzdžiui, mūsų ligoninėje veikia Krizių intervencijos centras, į kurį atvykstant net nereikia šeimos gydytojo siuntimo.
Šmurkšteli kaip pelytės
– Anksčiau vyravo stereotipas – žmonės bijojo kitų pajuokos. Jie svarstydavo, ką žmonės pasakys, jeigu tu kreipsiesi į psichiatrą. Jų išvada bus, kad tau jau „ne visi namie“. Ar pasikeitė požiūris?
– Argi mums turi rūpėti, ką žmonės pasakys. Juk turėtų rūpėti, kaip mes patys jaučiamės.
Jeigu įvyksta masinė nelaimė, tai visų pirma medikų akys krypsta ne į tuos, kurie rėkia, o į tuos, kurie tyli. Kodėl? Todėl, kad tas rėkiantis dar turi energijos, gyvybės ženklų, o tylintis – jau gal nebe. Taip ir su psichine sveikata – jeigu aš kalbu, pasakoju, dalinuosi, tai reiškia, kad esu sveikesnis už tą, kuris tūno susigūžęs kamputyje. Jis tikrai blogai jaučiasi. Dedu lygybės ženklą tarp psichinės ir fizinės pirmosios pagalbos.
Yra atlikta tyrimų, kad 80 procentų žmonių, sėdinčių prie įvairių medikų kabinetų, sėdi ne prie tų durų. Jie turėtų sėdėti prie psichologo kabineto, nes dauguma sutrikimų – psichosomatinės kilmės.
Yra žmonių, kurie drąsiai, pasididžiuodami sako, kad lankosi pas savo psichoterapeutą. Bet yra daugybė tokių, kurie šmurkšteli į šių specialistų kabinetus kaip pelytės, kad tik niekas nepamatytų. Kai kam įveikti baimes padeda draugai. Patyriau tai dirbdama privačiai. Ateina naujas žmogus ir sako, kad ateiti čia rekomendavo draugai.
– Kodėl dar vis bijoma atvirai pasisakyti?
– Todėl, kad žmonės tebemano, jog tokių kenčiančių yra labai mažai. „Čia tik aš toks silpnas ir tik su manimi tai vyksta“, – nusprendžia jie. Bet kai pradeda su kitais dalintis tokiais išgyvenimais, supranta, kad čia daugeliui taip būna. Tuomet atsiranda bendrumas, supratimas, kad jis nepaliktas, kad su daugeliu kitų vienoje valtyje sėdi. Visi kartu irkluoja.
– Kaip padėti susirgusiam žmogui? Ar padeda patarimai ar linkėjimai „laikytis“ ir „būti stipriam“? Ir ar reikia būti stipriam?
– Kai man kas nors sako „laikykis“, atsakau, kad įsitversiu durų rankenos ir laikysiuosi. Manau, tokie žodžiai sakomi tik norint kuo greičiau atsitraukti nuo to žmogaus. Išties, prie sergančio depresija ar kitomis psichikos ligomis išbūti labai sunku. Trumpinant pokalbį jis ir užbaigiamas tokiais žodžiais.
Stiprus žmogus ne „laikysis už rankenos“, o kreipsis į specialistus ir ras pagalbą. Kiti jį turi būtent tam pastūmėti.
Augdami nejautė tėvų artumo
– Kartais susidaro įspūdis, kad vis daugiau jaunų žmonių suserga depresija. Kokios priežastys tai lemia?
– Psichiniai susirgimai neatsiranda lygioje vietoje. Vienos ligos yra genetiškai paveldimos, dalį jų lemia auklėjimo pasekmės. Svarbu, koks žmogaus gyvenimo stilius susiformuoja, ką jis gauna genetiškai, o ką susirenka iš auklėjimo ir aplinkos.
Dabartinė karta – emigrantų palikuonys, ne vieną jų augino seneliai. Tėvų nebuvimas šalia gali turėti didelės įtakos.
Kita vertus, dirbu per 30 metų – visada jauni žmonės sirgdavo. Nėra taip, kad jų labai smarkiai daugėja. Jau minėjau, kad vis daugiau jų ateina turėdami suicidinių minčių, jauni žmonės kalba, jog nėra gyvenimo prasmės. Svarstau, kad šitos mintys labiau susijusios su gyvenimo normomis, nes jie mano, kad gyvenimo prasmė – pasiekti kokį nors rezultatą. Deja, nemato, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas. Diena po dienos – štai ta prasmė, o ne kažkokie pasiekimai. Dabar yra kitokios vertybės, negu anksčiau. Labai sustiprėjo vartotojiškumas, žiauri konkurencija, jauni žmonės pakliūna į tuos spąstus ir nebemoka mėgautis gyvenimu.
– Kaip iš to išsivaduoti?
– Yra įvairių relaksacijos formų, mankštos, kvėpavimo pratimai. Atrodo, labai kvailas dalykas eiti į parką ir stebėti gamtos pokyčius, bet jis gerina psichinę savijautą.
– Paprognozuokite, kaip išgyvensime daugiau nei dvejus metus truksiančią pandemiją?
– Jeigu kalbėti juokais, tai gerai gyvensime, nes sutaupysime pinigų. Nekeliaudami, neišlaidaudami. O jei rimtai – nereikia nuleisti rankų kad ir praradus darbą. Pradėti naują veiklą, kažką kurti. Gal iki pandemijos žmogus nepagalvojo, kad gali kažko išmokti, o dabar atsirado galimybių mokytis.
Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris teigė, kad visi žmonės kūrybingi.
Taigi reikia pradėti rašyti dienoraštį, išlaisvinti mintis, įsigyti augintinių, kad būtų kuo rūpintis.
Pirmąją gedėjimo stadiją jau praėjome, juk anksčiau mes net negalėjome patikėti, kad taip gali būti. Paskui buvo daug pykčio, kodėl reikia dėvėti kaukes. Paskui atėjo liūdesys. Žmogus net nematė, kaip žydėjo alyvos, nors tai jo mėgstamas krūmas. Tai ir rodo, kad visus palietė karantinas. Ateis susitaikymo stadija. Išmoksime.
