Pasaulyje vis daugiau žmonių nori gyventi patys sau, vieni, ir šios tendencijos jau neįmanoma nepastebėti.
Šiandien vieni gyvena daugiau kaip pusė amerikiečių. Japonijoje apie trečdalį namų ūkių sudaro vienas žmogus, vienišių skaičiaus augimas pastebimas ir Kinijoje, Indijoje, Brazilijoje.
JAV sociologas Ericas Klinenbergas 2012 m. išleistoje knygoje „Gyvenimas solo“ aptarė vienišių fenomeną ir paneigė labiausiai paplitusius mitus apie juos.
1 mitas: žmonės neprisitaikę gyventi vieni
Šis mitas buvo tiesa daugelį tūkstančių metų. „Tas, kuris dėl savo prigimties, o ne atsitiktinių aplinkybių gyvena ne valstybėje, yra arba morališkai neišsivysčiusi būtybė, arba antžmogis“, – rašė Aristotelis, valstybę suprasdamas kaip kolektyvą, žmonių bendruomenę. Ir toks kategoriškumas visai paaiškinamas. Ilgus amžius žmogus fiziškai ir ekonomiškai nesugebėjo išgyventi vienas.
Gali nuskambėti ciniškai, bet šeimos ir socialinių (giminės, genties ir pan.) saitų šventumas ilgus amžius buvo nulemtas siekio išgyventi. Šiandien tokios būtinybės nėra. „Daugybė pasiturinčių asmenų išsivysčiusiose šalyse naudoja savo kapitalą ir galimybes būtent tam, kad atsiribotų vieni nuo kitų“, – rašė E.Klinenbergas.
Jis išskyrė keturis pagrindinius socialinius veiksnius, kuria nulemia šiandien išpopuliarėjusį gyvenimą vieniems.
Moters vaidmens pasikeitimas – šiandien ji gali dirbti ir uždirbti lygiai, kaip vyras, ir jai nebūtina savo paskirtimi laikyti šeimą ir vaikų gimdymą.
Komunikacijos priemonių revoliucija – telefonas, televizija, internetas leidžia nesijausti atskirtam nuo pasaulio.
Masinė urbanizacija – išgyventi vienam mieste daug lengviau, nei kaimo glūdumoje.
Pailgėjusi gyvenimo trukmė – dauguma našlių šiandien neskuba sudaryti naujos santuokos ar persikraustyti pas vaikus ir anūkus, o verčiau gyvena aktyvų savarankišką gyvenimą.
Kitaip tariant, žmogaus ir visuomenės evoliucija nugalėjo daugumą neigiamų vienišo gyvenimo aspektų. Pirmame plane atsidūrė teigiami, kurių pasirodė nemažai.
Šeimos tradicijų pratęsimo vertybes keičia savirealizacijos vertybės. Greito civilizacijos vystymosi sąlygomis mes galėsime realizuoti save tik jei būsime socialiai aktyvūs, profesiškai mobilūs, atviri permainoms. Galbūt žmonės ir nebuvo sukurti vienatvei. Bet bendravimui internete ir automobilio vairavimui jie juo labiau nebuvo sukurti. Bet neblogai su tuo susitvarko. Tas pats, panašu, vyksta ir su vienišiaus gyvenimu.
2 mitas: gyventi vienam – vadinasi, kentėti
Vienišiai yra tie, kurie gyvena vieni, o ne tie, kurie kenčia dėl vienatvės, pabrėžia E.Klinenbergas. Šis skirtumas labai svarbus, nes daugelyje kalbų ir kultūrų šios sąvokos yra sinonimai – jeigu gyveni vienas, vadinasi, neišvengiamai jautiesi vienišas. Ne veltui kalėjimas iki gyvos galvos vienutėje daugelyje šalių laikomas baisesne bausme, nei mirties bausmė.
Bet ar visiems tokia baisi vienatvė? Pasak psichologų, nebrandžios asmenybės, nesugebančios sukurti savarankiško santykio su pasauliu, vienatvėje iš tiesų kenčia. Tokie žmonės praranda ryškius su kitais žmonėmis ir neranda sau verto pašnekovo. Tuo tarpu iškilūs žmonės – dvasiniai mokytojai, rašytojai, dailininkai, mokslininkai – labai vertino vienatvę kaip svarbiausią kūrybos ir tobulėjimo resursą. Panašu, kad tokių žmonių skaičius vis auga, tiek vyrų, tiek moterų.
Tiesa, jokios istorinės permainos nepajėgios iš moters atimto motinos funkcijos. Ir todėl vieniša moteris, artėdama prie amžiaus ribos, kuomet pagimdyti vaiką jau nebeįmanoma, negali nejausti nerimo. Nepaisant to, moterys vis rečiau išteka vien dėl galimybės tapti motinomis.
„Jau geriau badauti, nei valgyti, kas pakliuvo. Geriau gyventi vienai, nei su bet kuo, – įsitikinusi 38 m. Diana. – Kodėl turiu kankintis su nemylimu žmogumi, jeigu puikiai gyvenu pati sau? Dėl vaiko? O jūs įsitikinę, kad jis išaugs laimingas šeimoje, kur tėvai nemyli vienas kito?
Man atrodo, tokiose šeimose žmonės ir kenčia nuo vienatvės – nesvarbu, kiek ten žmonių kartu po vienu stogu“.
Šią mintį beveik pažodžiui pakartoja socialinis psichologas Johnas T. Cacioppo: „Vienatvės jausmas priklauso nuo socialinių kontaktų kokybės, o ne nuo jų kiekybės. Čia svarbu ne faktas, kad žmogus gyvena vienas, svarbu, ar jis jaučiasi vienišas. Visi, kurie išsiskyrė su savo vyru ar žmona, patvirtina, kad nėra vienišesnio gyvenimo, nei gyvenimas su žmogumi, kurio jūs nemylite“.
Tad gyvenimas vienam visai nebūtinai yra kančia, ir nereikia galvoti, kad vienišius neišvengiamai vienišas ir nelaimingas.
3 mitas: vienišiai visuomenei yra beverčiai
Net jeigu paliksime nuošalyje atsiskyrėlius ir filosofus, kurių idėjos ir atradimai tapo svarnia žmonijos dvasinės patirties dalimi, ši tezė neatlaiko kritikos. Šiuolaikinis miesto gyvenimo būdas daugeliu atžvilgių suformuotas vienišiams ir jų poreikiams.
Barai ir sporto klubai, skalbyklos ir maisto pristatymo tarnybos atsirado visų pirma todėl, kad jų paslaugų reikėjo žmonėms, kurie gyvena vieni. Kai tik jų skaičius mieste pasiekdavo tam tikrą „kritinę masę“, miestas, atsiliepdamas į jų poreikius, sukurdavo vis naujas paslaugas, kurios labai pasitarnaudavo ir šeimos žmonėms.
32 m. Tomas dirba ekonomistu. Nuolatinės merginos jis neturi ir kurti šeimos kol kas nesiekia. Gyvena vienas ir tuo visiškai patenkintas. „Man dažnai tenka važiuoti į komandiruotes, – pasakojo jis. – Dirbti iki vėlumos ar savaitgaliais. Vargu ar šeimai visa tai būtų į naudą, bet man patinka mano darbas, ir aš jaučiu, kaip tampu tikru aukštos klasės profesionalu“.
Bendravimo stoka Tomas nesiskundžia, draugų jam pakanka. Jis reguliariai padeda savanoriams ieškoti dingusių žmonių, taip pat laisvalaikiu kartais konsultuoja savivaldybių politikus ekonomikos klausimais. Tad ir socialinio aktyvumo požiūriu Tomo nepavadinsi atsiskyrėliu.
Jo gyvenimo būdas – pasaulinės statistikos atspindys, pagal kurią vieniši žmonės vidutiniškai du kartus dažniau eina į klubus ir barus, nei esantys santuokoje, dažniau valgo restoranuose, lanko muzikos ir meno pamokas ir dalyvauja savanorystės projektuose.
„Yra rimtas pagrindas teigti, kad vieni gyvenantys žmonės kompensuoja savo būseną padidintu socialiniu aktyvumu, kuris lenkia kartu gyvenančiųjų aktyvumą, o miestuose, kur daug vienišių, kultūrinis gyvenimas verda“, – rašė E.Klinenbergas. Žodžiu, jei kas ir stimuliuoja šiandien visuomenės tobulėjimą, tai visų pirma vienišiai.
4 mitas: visi mes bijome senatvėje likti vieni
Šio mito paneigimas – ko gero, vienas įdomiausių knygos atradimų. Paaiškėjo, kad pagyvenę žmonės, kuriems ištisus amžius priskyrė nesugebėjimą gyventi vieniems, vis dažniau renkasi būtent tokį gyvenimą.
„Bendravimo erdvė tapo nepalyginamai platesnė, nei buvo vos prieš pusšimtį metų, apsaugodama nuo vienatvės, bet išvaduodama nuo „trynimosi šonais“, – aiškino Viktoras Kaganas. – Tai gali traukti net pagyvenusius žmones. „Mes skirtingi, – pasakė man 65 m. draugas. – Man ryte reikia mano puodelio kavos ir pypkės, pietums – gabaliuko mėsos, patinka namai, pilni svečių, o tvarkai kambariuose aš abejingas. O ji nekenčia mano pypkės, yra prisiekusi vegetarė ir ištisas dienas gali šluostyti dulkes. Bet mes mylime vienas kitą – todėl pradėjome gyventi skirtinguose namuose, važiuojam vienas pas kitą į svečius savaitgaliais ar abu kartu pas vaikus, kartu keliaujam ir esam visiškai laimingi“.
Bet net ir dėl vienų ar kitų priežasčių praradę partnerį pagyvenę žmonės visai neskuba susirasti naujo ar persikraustyti pas suaugusius vaikus. Pagrindinė priežastis – nusistovėjęs gyvenimo būdas. Į jį sunku „įrašyti“ naują žmogų. Ir dar sunkiau pačiam „įsirašyti“ į svetimus namus, net jeigu kalbama apie savus vaikus.
Daugelis pagyvenusių žmonių pažymi, kad nenori būti savo vaikų šeimos problemų liudininkais ar jaustis jiems našta, o bendravimas su anūkais iš džiaugsmo pernelyg dažnai virsta nelengvu darbu.
Žodžiu, argumentų daug, o išvada viena: vyresni žmonės taip pat nori gyventi vieni ir vis dažniau tą daro. Jeigu 1900 m. tik 10 proc. senatvės sulaukusių našlių vyrų ir moterų JAV gyveno vieni, tai 2000 m. tokių, pasak E.Klinenbergo, jau buvo gerokai daugiau nei pusė (62 proc.).
Ir jų gyvenimo kokybė geresnė, nei daugelis linkę galvoti. Dar 1992 m. vieni gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės buvo dažniausiai patenkinti gyvenimu, turėjo daugiau kontaktų su socialinėmis tarnybomis ir turėjo ne daugiau fizinių ar protinių gebėjimų sutrikimų, nei jų bendraamžiai, kurie gyveno su giminaičiais.
Be to, tie, kurie gyveno vieni, pasirodė esą sveikesni, nei gyvenantys su kitais suaugusiais žmonėmis (išskyrus gyvenančius su sutuoktiniu ar sutuoktine). Tad ar reikia stebėtis, kad pagyvenę žmonės visame pasaulyje nuo Amerikos iki Japonijos, kur šeimos vertybės tradiciškai stiprios, šiandien vis dažniau renkasi gyventi vieni, atsisakydami kraustytis pas vaikus, o juo labiau – į senelių namus?
Galbūt daugeliui mūsų nelengva susitaikyti su mintimi apie ateinančią „vienišių epochą“. Ir mūsų tėvai, ir seneliai išpažino visai kitokias vertybes, kurias perdavė mums. Dabar mums teks pasirinkti: gyventi su artimaisiais ar vieniems, bendri planai ar asmeninis patogumas, tradicija ar rizika? Išsilaisvinę nuo mitų mes sugebėsime geriau suprasti save ir blaiviau pažvelgti į tą pasaulį, kuriame gyvens mūsų vaikai.
