Druskininkų visuomenės sveikatos biuras, rūpindamasis Savivaldybės žmonių psichologine sveikata, į pagalbą pasikvietė kvalifikuotą psichologę, kuri pasirengusi padėti druskininkiečiams įveikti dėl karantino kylančias psichologines problemas.
Magistro studijas baigusi sveikatos psichologė Sandra Tulickaitė Druskininkuose dirba jau antri metai. Pradžioje ji dirbo prie projekto, skirto paauglių žalingų įpročių prevencijai, o dabar konsultuoja druskininkiečius dėl karantino sukeltų psichologinių problemų.
Su S. Tulickaite kalbamės apie psichologo vietą mūsų visuomenėje, sociumo psichologinius pokyčius pandemijos metu, būdus įveikti krizes, ženklus, kad žmogui reikia specialisto pagalbos,
– Kuo šis laikotarpis – pandemija, karantinas – ypatingas mūsų visuomenės psichinės sveikatos prasme? Ar tiesa, kad šiuo metu žmonėms ypač reikia psichologo pagalbos?
– Pandemijos ir karantino laikotarpis sutrikdė įprastą žmonių gyvenimą: reikia prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, įveikti įvairius iššūkius, išmokti gyventi kitaip, nei buvome įpratę. Šie dalykai tiesiogiai veikia mūsų psichinę sveikatą ir, priklausomai nuo to, kaip mes rūpinsimės savimi dabar, atitinkamų pasekmių sulauksime ateityje. Kita vertus, karantino laikotarpis – puikus metas šiek tiek „sustoti“ ir pagalvoti, kas mums yra svarbu, kaip matau save ir kitus, daryti dalykus, kuriems prieš tai neturėjome laiko.
Turiu vidinį įsitikinimą, kad, nepriklausomai nuo priežasties, psichologo pagalba reikalinga visada. Tačiau, atsižvelgiant į staigiai pasikeitusias gyvenimo aplinkybes, galima daryti prielaidą, kad šiuo metu žmonės intensyviau turi mobilizuoti savo resursus prisitaikyti, dėl to psichologinių konsultacijų poreikis – didesnis.
– Kaip pasikeitė sociumo psichologinė būsena per karantiną?
– Pastebima, kad šiuo laikotarpiu yra padidėjęs žmonių nerimas dėl savo ir artimųjų sveikatos, įvairių apribojimų, finansinių sunkumų, vaikų ugdymo procesų užtikrinimo, todėl dažniau išgyvenamas liūdesys ir pyktis. Patiriamas bejėgiškumas dėl pandemijos sukeltų pasekmių tiesiogiai veikia mūsų psichologinį imunitetą ir keičia bendrą sociumo psichologinę būseną, „įnešdamas“ daugiau streso kasdienėse veiklose.
– Ar jaučiate mūsų visuomenės dar neįveiktą stigmą, kad pas psichologą kreipiasi tik tie, kam „nuvažiavo stogas“?
– Dirbu su įvairiomis tikslinėmis grupėmis, viena iš jų – klientai, kurie yra nukreipti vizitui pas mane. Tarp jų vis dar jaučiu neigiamą nuostatą psichologų atžvilgiu, tačiau jau po pirmo susitikimo didžioji dalis žmonių išeina su noru grįžti atgal. Panašu, kad, įveikus nežinomybę bei išankstines nuostatas, susijusias su psichologinėmis/psichoterapinėmis konsultacijomis, ši stigma mažėja. Bendrai, manau, kad visuomenės požiūris į psichologo/psichoterapeuto pagalbą šiandiena yra labiau teigiamai vertinamas nei anksčiau.
– Ar psichologas turėtų tapti tokiu pačiu kiekvieno žmogaus palydovu, kaip asmeninis stomatologas, kosmetologas, ginekologas, šeimos gydytojas?
– Pritariu, kad kiekvienam žmogui naudinga turėti „terapinį palydovą“ tol, kol jis pasiekia savo išsikeltą tikslą konsultacijų metu. Bet kartais prireikia laiko, kol randamas tinkamas (savo asmenybe bei terapijos kryptimi) psichologas/psichoterapeutas šiam keliui eiti. Tad nebijokime ieškoti ir atrasti.
– Kokie požymiai praneša apie tai, kad žmogui reikia psichologo konsultacijos?
– Einant į konsultacijas pas psichologą, nebūtina jausti išskirtinių požymių, susijusių su psichine sveikata. Gali būti tiesiog noras geriau suprasti bei pažinti save, išmokti konstruktyvių konfliktų sprendimų būdų, pagerinti santykius su aplinkiniais. Manau, kad kiekvieno gyvenime būna iššūkių, nevaldomų situacijų, įvairių „nepatogių“ jausmų. Jaučiant intensyvias emocijas, svarbu jas įsisąmoninti, suprasti, dėl ko jos kyla, išmokti tinkamų įveikos strategijų ir šioje vietoje gali padėti psichologai, kurie yra apmokyti suteikti pagalbą žmogui, išgyvenančiam krizinį arba intensyvų stresą keliantį laikotarpį.
– Kokios pagalbos galima sulaukti iš psichologo? Ar bendravimas nuotoliniu būdu yra efektyvus? O gal Jūs konsultuojate kontaktiniu metodu?
– Kalbėdama apie psichologo darbo pobūdį, mėgstu naudoti veidrodžio metaforą: psichologas/psichoterapeutas yra tarsi veidrodis, atspindintis vidinį pasaulį žmogaus, kuris sėdi priešais. Specialistas gali padėti susivokti, kas vyksta žmogaus gyvenime bei prisidėti, ieškant jam pačiam tinkamiausių problemos sprendimo būdų, palydėti tų problemų sprendimo kelyje, normalizuodamas kylančius jausmus. Tikiu, kad kiekvienas žmogus pats žino, kaip jam tvarkytis su savo sunkumais, tik kartais reikia pagalbos, padedančios pažiūrėti į visą iš šalies.
Kalbant apie nuotolinių konsultacijų efektyvumą, mokslinėje literatūroje teigiama, kad jos tokios pat efektyvios, kaip ir realūs susitikimai. Tačiau aš labiau vertinu gyvą kontaktą, dėl to renkuosi dirbti ir kontaktiniu (laikantis visų saugumo rekomendacijų), ir nuotoliniu būdu, atsižvelgiant į individualius atvejus.
– Kaip psichologas susidoroja su savo vidiniais demonais?
– Kalbant apie vidinius demonus, mano manymu, kiekvienas psichologas privalo pereiti savo asmeninę terapiją. Taip pat yra supervizijos, intervizijos, kurių metu kalbama apie jausmus, kylančius profesinio darbo metu. Kai to reikia, tariamasi, kaip geriau padėti žmogui, išlaikant konfidencialumo principą.
– Kokie Jūsų patarimai žmonėms, kai atsiranda vienišumo, komunikacijos trūkumo, nežinomybės jausmas?
– Interneto platformose yra labai daug įvairiausių patarimų, kaip elgtis šiuo neapibrėžtumo ir nežinomybės laikotarpiu, tačiau norėčiau pasidalinti labiau asmeninėmis, kasdienėmis rekomendacijomis:
1. Daug juoktis
2. Skaniai valgyti
3. Lepinti save (būtina!!!)
4. Perskaityti knygas, kurioms neturėta laiko
5. Leisti laiką su sau artimais/mylimais žmonėmis, o jei nėra galimybės tai daryti realiai – komunikuoti per nuotolį
6. Naudinga praktikuoti dėkingumo technikas
7. Laiką, kuris praleidžiamas prie TV arba skaitant straipsnius apie virusą, keisti produktyviu laiku lauke, laikantis saugaus atstumo nuo kitų
8. Nepasiduoti negatyvui
9. Stiprinti savo psichologinį imunitetą.
– Papasakokite apie save – iš kur esate kilusi, kodėl pasirinkote psichologės profesiją, kur dirbote, kokia Jūsų specializacija?
– Esu kilusi iš Suvalkijos. Ilgą laiką gyvenau Marijampolėje, o paauglystėje su šeima persikraustėme į Kazlų Rūdą, kurioje vėliau ir įsidarbinau Socialinės paramos centre. Dirbau ir vis dar dirbu su labai įvairia tiksline žmonių grupe: socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, vaikų globos namų gyventojais, globėjais. Užsiimu savanoryste pataisos namuose bei individualia praktika. Esu baigusi magistro studijas ir gavusi sveikatos psichologo specializaciją. Šiuo metu mokausi individualios psichodinaminės psichoterapijos pagrindų. Nuolat keliu kvalifikaciją įvairiuose kursuose.
Psichologės profesiją pasirinkau dėl kelių motyvų. Pirma – turiu vidinį įsitikinimą, kad kiekvienas galime rasti būdų kaip padaryti šį gyvenimą patogesniu sau ir kitiems, tad man norėjosi turėti įrankių, kad galėčiau šią „žinutę“ siųsti kitiems. Antra – augau disfunkcinėje šeimoje, išgyvenau labai maištingą paauglystę, tikėtina, kad dėl to vidinis vaikas ir nuvedė mane į psichologijos temą – buvo noras geriau suprasti save.
– Kaip atsiradote Druskininkuose? Su kokiomis žmonių psichologinėmis problemomis Jūs susiduriate, kai konsultuojate druskininkiečius?
– Atrodo, kad Druskininkai mane pačią susirado. Anksčiau, nei prieš metus, sulaukiau Visuomenės sveikatos biuro direktorės Ingos Kostinos skambučio, ji pasiūlė įgyvendinti projektą, skirtą žalingų gyvenimo įpročių prevencijai tarp paauglių. Šių metų spalį pradėjau vesti individualias konsultacijas bei grupinius užsiėmimus Druskininkų gyventojams.
Apie bendrą psichologinę terpę šiame mieste dar sunku kalbėti, nes jaučiuosi nedaug prie to prisilietusi. Bet žaviuosi Druskininkuose vyraujančiu ramumu bei žmonių rūpesčiu savimi ir kitais.
Labai džiaugiuosi darbu Druskininkuose, nes visi klientai, kurie ateina pas mane, yra labai motyvuoti, reflektyvūs ir atviri. Kiekvienas „atsineša“ labai individualių dalykų, pradedant sunkumais šeimoje ir baigiant geresniu savęs pažinimu.
