Fizinio atstumo galia
R.Murauskienė klausimo aktualumą aiškino labai tarp mūsų paplitusiomis iliuzijomis. „Susitaikysim ir viskas bus po senovei“, – klaidingą porų mąstymą atskleidžia ji. Pasak pašnekovės, susitaikymą romantizuojame, tačiau jis nepateisina mūsų lūkesčių, o esant tam tikroms situacijoms, pavyzdžiui, nuolatinis pasikartojantis psichologinis arba fizinis smurtas, susitaikyti ir toliau kartu gyventi praktiškai neįmanoma.
Anot psichologės, smurtautojas turi gydyti savo netinkamos komunikacijos įpročius, o auka – priimti konfliktinę situaciją, atleisti dėl savęs ir labai aiškiai nubrėžti ribą – „ar aš ketinu taip toliau gyventi“?
Specialistė pasakoja, kad moteriai daug lengviau atleisti vyrui smurtą, jei ji nutraukia su juo santykius ir žino, kad grėsmės nebejaus. Deja, Lietuvoje daug moterų gyvena nuolatiniame chaose ir įtampoje, kuomet nesusitvarko su esamomis situacijomis, o jau turi naujų smurtinių įvykių. R.Murauskienės teigimu, taip tik kankinamasi, galvojama, kai atleis, tada viskas bus kaip pasakoje. Deja, tai tėra nepagrįstas paliaubų poroje romantizavimas.
Kitoks problematiškos situacijos pavyzdys, kurį pateikia psichologė, jei, tarkime, moteris buvo neištikima vyrui, ir jis negali susitaikyti, atleisti, tačiau nuo moters neatsitraukia. Ekspertė „pabara“, kad atsitraukti reikia, pabūti atskirai. „Jūs nuspręskite keliems mėnesiams, nes viskas yra labai dinamiška, ir labai dažnai neištikimybės atvejai išeina į naudą abiems žmonėms pažįstant save ir augant, ir vystantis“, – vienareikšmiškai pataria ji. Laikantis fizinio atstumo, nesant nuolatinio priminimo apie skausmingą patirtį, žmogus kiek nurimsta.
Išgyvenimai po neištikimybės
R.Murauskienė įvardija moterų klaidą, dėl kurios, esant vyro neištikimybei, jos kenčia daugiausiai – išpučia nuodėmingą vyro poelgį, tačiau gilintis reikia į pačią save, dirbti su savo abejonėmis, mintimis. Kartais, žinoma, tikslingiausia sustabdyti santykius.
„Kodėl moterys ypač kankinasi dėl vyro neištikimybės?“ – specialistė klausia ir atsako: „Moteris myli, ir dažnai moteriai tas neištikimybės faktas tikrai yra labai skausmingas. Ji prisimena savo meilės įvykius su savo vyru, tada pradeda veikti fantazija, ji įsivaizduoja, kaip ten jis darė ką su ana, ar darė taip, kaip su manim“. Vien tik žiūrint į neištikimybe įskaudinusį vyrą, teigia laidos dalyvė, moteriai gali įvykti psichosomatinio pobūdžio pakitimai visame kūne, net atsirasti skrandžio žaizdelės, nerimas, nemiga.
Savo profesiniame kelyje R.Murauskienė sako sutinkanti moteris, kurios, jų žodžiais, dėl vyro išdavystės „nekvaršina sau galvos“, bet jos meluoja sau, net jų kūnas stambėja, jį puola ligos. Deja, priduria pašnekovė, jos bijo akistatos, situacijos aiškinimosi, nes gali prarasti vyrą. Ypatingai, anot psichologės, sunku susitaikyti tuose santykiuose, kurie paženklinti smurtu.
Paklaustas, ar visos problemos yra galvoje, V.Arvasevičius dėsto tokią poziciją: „Mus drasko mūsų mintys. Nėra nieko kito, kas mus draskytų. Mintys, aišku, virsta emocija. Kai smegenys patiria prisiminimo aktą, jos patiria ir emociją, lyg tai vyktų dabar“. Atleidimą partneriui už klaidas pašnekovas lygina su emocijų atleidimu iš darbo. Galime turėti prisiminimus, tačiau jiems nebesuteikti reikšmės – „atleisti iš pareigų“.
Konsultantas pasisako už tai, kad neištikimybės atveju visada apgalvotume galimus variantus – nedarytume impulsyvaus sprendimo. „Tegu dirba smegenų žievė, kaktinė sritis, tegu išmintis dirba savo darbą“, – moko specialistas, kaip reikia vertinti partnerio išdavystės faktą. Pasak jo, kartais reikia atsitraukti, kad pastebėtume ne tik neištikimybę, bet ir kiek buvo ištikimybės iš to žmogaus per laiką kartu.
Nenuvertinti emocijų
R.Murauskienė nesutikdama su kolegos nuomone atidengia kitą kampą, kad į emocijas būtina atsižvelgti, nes jausmas, kylantis ilgamentėje patirtyje, inspiruoja moteris pagaliau priimti sprendimą, o V.Arvasevičiaus rekomenduojams racionalumas tinka tarp dviejų psichiškai sveikų žmonių. Visgi labai daug lietuvių moterų dalijasi buitimi su nebdrandžiais, egocentriškais, infantiliais, net narcizais vyrais.
„Mūsų niekas nemokė reaguoti selektyviai, su atranka, ir ypač moterys vaikšto be filtro ir reaguoja į viską. Vyrai kartais net negirdi tam tikrų dalykų, ir jie dėl tų dalykų nesijaudina“, – dėsto vyro ir moterų skirtumus laidoje psichologė. Būdamos labai jautrios, moterys dažnai švaisto energiją priekabiams dėl smulkmenų, tad ekspertė pataria, pasitelkus savidiscipliną, išmokti stebėti „į ką aš dabar reaguoju“, kas yra, o kas nėra esmė.
Pašnekovė įvardija klasikinę situaciją, kai moteris pyksta, jog grįžęs iš darbo vyras yra piktas, susiraukęs. Tačiau, anot R.Murauskienės, tai laikina – jis mobilizuosis ir „grįš į save“, nes jis nėra nusiteikęs prieš moterį ir vaikus,o tiesiog pervargęs. Taip esą moteris įsiskaudina, kur nevertėjo visai reaguoti, ji nebeturi gyvasties sužiūrėti kertinius savo gyvenimo momentus, išsibarsto.
Kasdienės išdavystės
V.Arvasevičius, uždavus jam klausimą apie tai, ar verta iš partnerio patyrus žeminimą ar kitokį smurtinį partnerio elgesį „klijuoti“ santykius, atsako, kad spręsti reikia ramybės būsenoje. Svarbu atskirti, ar smurtinis elgesys yra sisteminis, nuolatinis, ar epizodinis. Tai, anot konsultanto, svarbu priimant sprendimą.
Bendravimas konflikte reikalauja neįtikėtinos valios, kad konfliktas taptų konstruktyvesniu, tačiau kad tai veiktų, reikia norėti ir stengtis. Mes esame linkę kęsti situacijas tik turėdami vilties, kad bus kitaip.
V.Arvasevičius siūlo atkreipti dėmesį, kaip stipriai poroje mes esame priklausomi vienas nuo kito. Kartais mes įteikiame į rankas galią žmogui veikti mūsų psichiką, emocijas, tarsi nebūdami autonomiški. Tai nėra sveikų santykių modelis.
Dar vienas aspektas – nors savikritika naudinga, turime būti labiau tikri, ką mes patys apie save manome. Tai aktualu, kai vienas iš partnerių neturi aukštos savivertės, tuomet jam sakomos pastabos visada atrodys įžeidžios.
Moterys – itin lengvai pažeidžiamos
„Lietuvoje ir visame pasaulyje yra labai daug moterų, kurios nuo pat vaikystės svajoja atiduoti savo gyvenimus į kokio nors vyro rankas“,– liūdnai konstaktuoja psichologė. Anot specialistės, taip nutinka, jei vaikystėje dukros nejuto švelnumo, jei „nepripylė joms į vidų meilės eliksyro“, tuomet jos gali nevertinti savęs adekvačiai. Adekvati savivertė, specialistės nuomone, reiškia pripažinti tiek savo sėkmės, tiek nesėkmės atvejus, suvokiant, kad kartais tiesiog nesusiklosto aplinkybės.
Pašnekovė, kuri skatina kalbėti apie nereto sėkmingo vyro polinkį žeminti savo partnerę fenomeną, aiškina, kaip moterys reaguoja į gyvenimą su, anot jos „pusgyvuliais“: „Masiškai daug moterų pradeda užsiimti savidestrukcija“.
Jos praktikoje pasitaiko situacijų, jog narcisistiški vyrai konsultacijoje „neatsiskleidžia“, „pasislepia“, patys apie panašius elgesio modelius nėra girdėję. Tuomet R.Murauskienė priežasties – pasekmės dėsnių analize nurodo savo pacientams ryšį tarp moters ir vyro elgesio.
„Mes gyvename tokioj visuomenėj, kur moterys ir vaikai, ir ypač senjorai, yra tarsi visų aptarnaujantis personalas“, – pabrėžia psichologė.
Ji sukritikuoja V.Arvasevičiaus patarimą mažiau paisyti emocijų bei kliautis aprašytomis problemų sprendimo metodikomis: „Mes esame ne robotai, tai visa šita racionalizacija šiuolaikinėje nudvasintoje psichologijoje, kur yra brukami kokie nors penki žingsniai, vienas ar kitas metodas, nepadeda žmogui susivokti“.
Inspiracija pokyčiams
V.Arvasevičius ragina nekentėti, jo žodžiais, „gyvenimo nuolatinėje gynyboje ir psichologiniame siaube“. „Ar tikrai verta mums santykyje būti šiukšlių dėže, kažkieno išsiliejimo, iškreiptos savivertės instrumentu?“ – susimąstyti skatina laidos dalyvis. Pasikliaudamas egzistuojančiomis metodikomis, jis mini savo minčių srauto valdymą ir paaiškina, kad to išmokti yra realu.
R.Murauskienė nori kreiptis į visas moteris, patardama neturinčioms didelių santykių tragedijų reaguoti selektyviai, kol partnerio elgesys nepereina vertybinės kartelės ribos. Tačiau kritinėse situacijose psichologė ragina veikti: „Labai kviečiu moteris nelikti po vieną, nelikti su draugais, kurie mato tik fasadą, nelikti su giminaičiais, kurie sako „Dieve, Dieve kur tu dingsi viena su vaikais ir kas dabar tau nutiks“. Reikia užsikimšti ausis ir atsiduoti profesionalams bei išsiaiškinti, kodėl aš esu tokiame „šūde“, kokiame esu“. Galiausiai, perfrazuojant specialistės žodžius, moteris turi išsigryninti, kokius sprendimus jai, kaip atsakingai už save ir savo vaikus, reikia priimti.
