„Slaptoji tualeto istorija“ (karikatūrų autorius profesorius Edmundas Saladžius) – su lengva ironija, matyt, prisimenant slaptąjį agentą 007, pavadinta knyga – vers ir pamąstyti, ir juoktis iki ašarų, ir pasisemti naudingų žinių.
Nes šis nenumaldomas žmogaus poreikis apsilankyti toje vietelėje, pažymėtoje širdelėmis, skaičiais 00 ar žmogeliukais ant durų, pasirodo, yra labai rimtas reikalas, informuojantis gydytojus net apie jūsų sveikatą ir išsamumu gerokai aplenkiantis būrimą iš kavos tirščių. Skirtumas ir tas, kad jums tos žinios nieko nekainuos.
11 862 valandos – tiek vidutiniškai žmogus praleidžia toje slaptoje vietelėje.
„Bet laikas gali svyruoti, priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje jūs esate“, – nuo pirmų eilučių jau šmaikštauja autorius, aprašęs 5000 metų siekiančią slaptosios vietos istoriją. Bet pradėkime nuo to, ką reiškia skaičiai 00.
Pasirodo, simboliai, piešiniai ant tos slaptos vietos durų paplito tik XX amžiuje. Sakoma, kad niekas taip gerai nesiorientuoja svetimoje vietoje kaip žmogus, ieškantis tualeto.
Žodis „tualetas“ kilo iš prancūziško „toilette“ – tai yra patalpa prie miegamojo.
WC XVIII amžiuje – nuo žodžių „water closet“, o tai reiškė vietą, kur karaliui buvo statoma klizma.
Populiarusis 00 simbolis turbūt iš skaičiaus 100, nes Anglijos viešbučiuose tualetas būdavo įrengiamas 100-ajame kambaryje.
„Na, o vyro ir moters simboliai ant tualeto durų visada keldavo diskusijų. Feministės daug kur piktinosi, kad moters simbolis per daug apvalainas. O atsirandant tualetams, kurie bendri abiem lytims ir transseksualams, painiavos ir nepasitikėjimo kyla dar daugiau“, – įspėja knygos autorius.
Užtat rašinėti ant vidinių tualetų sienų iki šiol galima laisvai, nes niekas nemato.
Taip galima išreikšti meilę, troškimus, politines deklaracijas ar pavaizduoti sekso pradžiamokslį.
Ši „meno“ rūšis gyvavo net IV amžiuje prieš Kristų, Romos imperijos filosofai užrašydavo gerus patarimus: „Menas bezdėti be garso“, „Užkietėjus viduriams stumti smarkiau“. Palyginti su dabartiniais užrašais, nekyla abejonių, kurie buvo kultūringesni.
Dabar grįžkime prie istorijos. Ji tikrai labai spalvinga, o būdai pašalinti tai, ką suvalgome, ypač išradingi.
Tualetų žmonėms prireikė nuo Ievos ir Adomo laikų. Žinių iš to laiko neišliko.
Matyt, pirmieji tualetai būdavo vietelės po krūmais. Tos vietelės išdidų vardą „tualetas“ įgavo gal 3000 metų prieš Kristų – archeologai aptiko šumerų karalienės tualetą su prietaisu vandeniui nupilti. Egipto diduomenė sėdėdavo ant akmeninių sėdynių, o vietoj vandens naudodavo smėlį.
Graikų vyrai jau turėjo pisuarų atitikmenį, o moterys – dubens formos indus. Romiečiai nesigėdydami sėdėdavo eilėmis ant suolų su skylėmis, nes tualetai būdavo ir diskusijų vieta. O priešais lataku tekėdavo vanduo, į kurį būdavo galima pamirkyti kempinę su vandeniu suprantamam tikslui.
Yra žinių, kad didikams tualetų sėdynes vergai pašildydavo savo užpakaliais. Gal nuo to atsiradęs ir šiomis dienomis populiarus posakis „laižyti užpakalį“ ar „sušildė užpakaliu jam darbo vietą“?
Viduramžiais žlugo tualetų kultūra. Didikų pilyse slaptoji vieta būdavo pilių erkeriai, arba „mašikulos“, pro kuriuos turinys krisdavo tiesiog žemyn. „Mašikulų“ buvo ir Vilniaus sienose Subačiaus vartuose. Kultūringesni lenkai, pavyzdžiui, Marienburgo pilyje, turėdavo ir džiovintų kopūstų lapų – patys suprantate kam.
Pirmasis riterių etiketo vadovas, apie 1200-uosius parašytas Danielio Beccleso, buvo „Urbanus magnus“. Jame nurodoma, kad riteriai turėjo patarnauti valdovams: „Kai jis sėdasi išvietėje, paimkite į rankas šieno, tarp pirštų suformuokite didelius gabalus ir gerai juos suspauskite.“
Pažymima, kad paduodamas šieno riteris neprivalo atsiklaupti. Šiais laikais to veiksmo atitikmuo būtų posakis: „Lenda jam į užpakalį.“
Knygos autoriaus paklausiau, kaip tuos svarbius reikalus atlikdavo šarvuoti riteriai karo žygių metu. „Šalia atsirasdavo tarnas, kuris atsuktuvu atsukdavo šarvų dalį, – paaiškino knygos autorius. – Šarvai buvo pritaikyti prie natūralių poreikių. Užpakalinė dalis, kuria riteris sėdėdavo ant žirgo, neturėjo šarvų. Bet mūšio metu, aišku, niekam nebuvo laiko atsukinėti šarvų.“
Maniau, gydytojas juokauja apie tuos tarnus. Pasirodo, ne.
Filmuose matome šaunius riterius karžygius ir juos garbinančias prakilnias damas. Kaip jie švarindavosi?
„Riteriai buvo gal tik 160 centimetrų ūgio. Iš tolo būdavo galima užuosti, kad artinasi priešų armija. Jei ji artindavosi pavėjui. O dėl damų... Viena Ispanijos karalienė yra sakiusi, kad per gyvenimą ji buvo išmaudyta net du kartus – kai gimė ir prieš vestuves. Todėl suklestėjo kvepalų gamyba“, – G.Laurinavičius nepaliko savo knygoje vietos romantikai.
Vienąkart Kauno Aleksoto turguje už 3 eurus nusipirkau balto porceliano indą įmantriais raštais. Gerai, kad nepanaudojau kaip sriubinės, o įsodinau į jį gėlę, nes tai buvo prašmatnus... naktipuodis.
„Slaptoji tualeto istorija“ pasakoja ir apie įvairiausius to įtaiso naudojimo būdus, kartais galinčius ir šiomis dienomis praversti ilgai posėdžiaujantiems.
Pavyzdžiui, Liudviko XIV laikais Versalyje, kultūros ir mados centre, kur pusantro kilometro driekėsi vadinamieji mažieji Venecijos kanalai ir didžiuliai rūmai, nebuvo... nė vieno tualeto.
Pats karalius turėjo nešiojamąjį medinį tualetą, ant kurio sėdėdamas ir posėdžiaudavo.
Dvariškiai naudodavosi kitais būdais: per langą, balkone, į vazas, už užuolaidų, nišose, po laiptais, sode. Turinys iš vazų būdavo išpilamas per langus, todėl Paryžiuje tapo madingos plačiakraštės skrybėlės. Bet jau XVIII amžiaus pabaigoje Madride karalius uždraudė pilti naktipuodžius per langą ir dėl to vos nekilo piliečių maištas.
Rusijos imperatorė Jekaterina II, ant jo sėdėdama, tvarkė valstybės reikalus ir net mirė sėdėdama ant to „sosto“. Bažnyčios reformatorius Martinas Lutheris, ilgai sėdėdamas ant tualeto dėl vidurių užkietėjimo, parašė daug savo veikalų, įžeidinėjo net velnią: „Šikau ir myžau ant tavęs, myžalais nusišluostyk lūpas ir sočiai prisišlamšk šūdų.“ Na, tai, ką galima sakyti Bažnyčios reformatoriui, vargu ar šiuolaikiniam politikui galima sakyti savo oponentui.
Galiu lažintis, kad skaitytojai tikrai nežino, kas yra „burdalis“? Nežinojau ir aš, kol autorius nepaaiškino savo knygoje. „Seniau keliaudavo arkliais. Vyrai jodavo ant arklio, tad pasukti į šalį nebūdavo problema. O kaip karietoje sėdinčiai damai? Štai ir išmušdavo „burdalio“ valanda. Tai – porceliano puodelis, primenantis padažinę, o jei prasčiokiškai – bidonas. Ilgi sijonai su krinolinais paslėpdavo tą daiktą nuo džentelmenų akių, o turinį damos išpildavo per karietos langą.
„Burdalio“ pavadinimas kilo nuo XVII amžiaus pamokslininko Louis Bourdaloue pavardės.
Vyras taip ilgai pamokslaudavo, kad neištvėrusios damos pasišlapindavo stovėdamos pamaldose į tarnaičių atneštus indus.“
Tualetų evoliucija drauge yra ir epochų mados bei gyvenimo stiliaus veidrodis. „Manau, pastebėjote, kad pasaulis po truputį kraustosi iš proto. Tai neaplenkia ir tualetų.
Kai kurios slaptos vietelės tampa visai nebeslaptos, kaip ir daugelis kitų intymių dalykų, – pažymi knygos autorius. – Amsterdame populiarūs vyrų tualetai gatvėse yra visai atviri iš nugaros pusės. Švedijoje gausu bendrų vyrų ir moterų tualetų.
Nelabai mes suprastume, jei į mūsų buto duris paskambinęs nepažįstamas pilietis pasiprašytų į tualetą. Škotijoje tai nieko nestebina. Sakoma, kad tai istoriškai susiję su gausiu alaus vartojimu. Viename aukščiausių Europos dangoraižių „The Shard“ („Šukė“) Londone 68 aukšte tualetai – su permatomo stiklo langais iki žemės. Jo lankytojus nebent pastebi lėktuvų keleiviai.“
Jei teko lankytis Japonijoje, jus, kaip ir mane, turbūt labiausiai nustebino du nesuprantami dalykai: japonų kalba ir... tualetai. Prisipažinsiu – ilgokai nesiryždavau ant jų prisėsti. Neabejodavau, kad ta lemputėmis mirksinti pabaisa mane dar ir nuskus, iškvepins, išmatuos, pateiks tyrimų duomenis ir gal net apvaisins.
Pasirodo, beveik neklydau. Japonijoje įprasta, kad prie klozetų pritaisyti kompiuteriai ir telefonai, kad darbuotojai ir čia produktyviai leistų laiką.
Tualetuose vandens srovė valdoma nuotoliniu būdu, nemalonius garsus užgožia pasirinkta melodija, galite įsijungti individualią sėdynės temperatūrą, individualų savo sėdynės apiplovimą ir nudžiovinimą, o dangtis pats pasikels ir nusileis.
Valymo šepečio neprireikia, keramika nusivalo pati. Galima gauti kaujospūdžio, šlapimo, išmatų tyrimo duomenis ir juos iškart nusiųsti savo gydytojui. Bet jei supainiosite programas, kompiuteris gali jums dar stovint įjungti automatinį plovimą dušu ir dezinfekuojančiu vandeniu, po to džiovinimą karštu oru ir galbūt viską palydės arija iš operos „Madam Baterflai“.
Bet iš Japonijos autorius mus sugrąžina į Lietuvą. Net XXI amžiuje dar 16 procentų gyventojų naudojasi nameliais su širdelėmis, ne taip romantiškai vadinamais išvietėmis. Kodėl duryse mėgstame išpjauti širdeles, knygos autorius nepaaiškina.
Dar visai neseniai neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio detalė buvo tos medinės būdelės. ES užsimojo ir prieš jas.
„Lietuva gali didžiuotis, kad Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmuose jau nuo XV amžiaus antrosios pusės veikė kanalizacijos sistema. Prastuomenė, aišku, savo reikalus atlikdavo kur papuola.
Manoma, kad pirmieji medinukai jau XVII–XVIII a. buvo pastatyti prie bažnyčių, klebonijų. Jų iniciatoriai buvo kunigai, kurie neapsikentė, kai į atlaidus suplaukę žmonės apdirbdavo visas apylinkes, – pasakojo knygos autorius. – Prie Lietuvos švarinimo prisidėjo ir kaizerio kariuomenė, per Pirmąjį pasaulinį karą visiems įsakiusi pasistatyti lauko tualetus. Tad būdelės buvo civilizacijos pažanga, kurios ES biurokratai nenori suprasti.“
„Bet Vilniaus Šnipiškių rajonas vis dar laikosi?“ – pasidžiaugiau. „Ne tik. Pagal lauko tualetų skaičių Lietuva rikiuojasi šalia Bulgarijos, Meksikos ir Rumunijos.
Po kiek laiko ši medinė kraštovaizdžio detalė turės išnykti, kad ir kaip praeities mylėtojams būtų gaila“, – negailestingai nukirto knygos autorius.
Kai knygą rašo gydytojas, turbūt neįmanoma joje išvengti ir medicinos dalykų bei vertingų patarimų.
G.Laurinavičius sugeba ir apie rimtus dalykus kalbėti su gausia humoro doze.
„Nesidrovėkite pažvelgti sau per petį, ką palikote pasėdėję tualete. Tie maži dalykėliai gali suteikti informacijos apie pavojingus sveikatos sutrikimus. Kai apie tai laiku pranešite gydytojams, gal net išgelbėsite savo gyvybę“, – įspėjo G.Laurinavičius.
Pasirodo, su šlapimu pasišalina net 3000 įvairiausių cheminių junginių. Jo spalva gali sufleruoti, kada reikia pasirodyti medikams.
„Rausva spalva gali atsirasti ir suvalgius burokėlių. Bet ji gali signalizuoti ir akmenligę, inkstų uždegimą, tuberkuliozę, šlapimo pūslės vėžį“, – įspėjo medikas.
Rausva spalva šlapimą gali nudažyti ir vaistai nuo uždegimo, rožine – aspirinas. Bet ligą gali nustatyti tik medikai.
Ar dažnas šlapinimas sufleruoja ligą? Pasirodo, nebūtinai, jei žmogus geria daug vandens, kavos, turi dirgliosios šlapimo pūslės sindromą.
Normalu šlapintis 1–2 kartus per naktį, 6–8 kartus per dieną. Kiekis – 1,5–2 litrai per parą. 400 mililitrų yra mažiausias leistinas kiekis.
Na, kaip nepajuokausi apie vyrus, kurie mėgsta pasididžiuoti savo srovės stiprumu. Pasirodo, rekordininkas yra Arizonos gyventojas, nusiusiojęs net 14 pėdų (5 metrus 39 centimetrus)!
„Manau, kad jis turėtų pirmumo teisę įsidarbindamas ugniagesiu“, – nepraleido progos pašmaikštauti knygos autorius.
O kad mūsų šlapimo pūslės būklė yra rimtas reikalas, patvirtino ir buvusi Anglijos premjerė Margaret Thatcher (1925–2013). Paklausta, kas svarbiausia politikui, ji rimtu veidu atsakė – stipri šlapimo pūslė!
Autorius įspėjo nenumoti ranka ir į tai, kas lieka unitaze po „didelio reikalo“, nesidrovėti pastudijuoti. Reikėtų žinoti, kad pastudijavus ir nuleidžiant vandenį būtina prieš tai nuleisti unitazo dangtį, ypač jei tai bendras vonios kambarys. Atliekų migla gali pakilti net 4 metrus, o bakterijos nusekti net į kitą kambarį.
Savo knygą G.Laurinavičius baigia džiaugdamasis, kad tualetų kultūra jau yra pasiekusi aukštesnį lygį: „Anglų turistas, užtiktas besišlapinantis parke, policininkams paaiškino, kad to negalėjo atlikti viešame tualete, nes ten du džentelmenai gėrė vyną. Džiugu, kad laikai pasikeitė, ir džentelmenai dabar geria vyną parke.“
11 862
Tiek valandų vidutiniškai per gyvenimą žmogus praleidžia slaptoje vietelėje – tualete.
