Nors ši terapijos alternatyva atsirado daugiau nei prieš pusšimtį metų, apie tai Lietuvoje yra vis dar mažai kalbama.
Judesio terapija – kas tai?
Kūno-judesio terapija yra naudojama siekiant vystyti asmens emocinę, kognityvinę, fizinę, dvasinę ir socialinę integraciją, siekiant pagerinti sveikatą ir savijautą. Protas, kūnas ir dvasia yra neatsiejami vienetai, tad, panaudojant kūno judesius, kūno pokyčiai atspindi ir proto pokyčius.
„Kūno-judesio terapija man yra apie savo kūno pajautimą. Dirbdama psichologe pastebiu, kad dažnai žmonės yra linkę suvokti gyvenimą per intelektualinę prizmę. Galima sakyti, ypač dabar, informaciniame amžiuje, mes „gyvename galvoje“ ir vis mažiau suvokiame, ką jaučiame emociškai bei ką patiriame kūniškai.
Paklausus žmogaus, kaip jaučiasi kūnas, gaunu atsakymą – gerai, nieko neskauda. Atsakymų spektras labai siauras, nes mes į kūną žiūrime labiau mechaniškai, atskirtai nuo savo jausminio pasaulio“, – teigė psichologė Inga Dirsytė-Tubienė, Jungtinėje Karalystėje baigusi kūno-judesio terapijos studijas ir žinias pritaikius dirbdama Lietuvoje.
Kūno-judesio terapija padeda atkurti ryšį su savo kūnu ir emociniu pasauliu. Psichologės teigimu, nereikia laukti, kol mūsų vidiniai sunkumai pereis į konkrečias psichologines problemas, todėl, panaudojant tokius metodus, galime atsipalaiduoti, atsikratyti susikaupusios įtampos ir negatyvių emocijų.
Būdas pažinti emociją kūno judesiuose
Kūno-judesio terapijos užsiėmimai gali atrodyti įvairiai, priklausomai nuo dalyvių grupės specifikos bei nuo terapeuto specializacijos. Dažniausiai pradedama nuo somatinės meditacijos, kuri padeda pastebėti pojūčius, kvėpavimą bei žemės atramą. Supratus jausmą, pereinama į lengvą apšilimą per judesį. Viso užsiėmimo metu yra siekiama išlaikyti sąmoningumą, stebint, kas vyksta asmens viduje, atpažįstant jausmus, kuriuos išreiškia kūnas savo judesiais.
„Tai tarsi kvietimas auginti vidinį liudytoją, vidinį stebėtoją. Studijose mokėmės įkūnyti įvairias kūno sistemas ir judėti iš jų. Mūsų kūne yra daug sistemų – kraujotakos, raumenų, kaulų, nervų, endokryninė, limfa ir t.t.
Mes mokomės apie šias sistemas ne iš biologijos vadovėlio, kaip dauguma mūsų mokėsi mokykloje, bet patiriame jas iš vidaus. Įdomu tai, kad tai nuostabus būdas mums savo kūną patirti visiškai naujai, gauti daug išminties, kurią galime perkelti į gyvenimą, savo psichiką bei elgesį“, – žiniomis dalijosi I.Dirsytė-Tubienė.
Pasak psichologės, kaulų sistemos patyrimas gali padėti pajausti stabilumą, aiškumą, o tai persikelia ir į psichologinį lygmenį, kuomet asmuo ir viduje pasijaučia daug stabiliau. Patiriant menkumo jausmą, kūnas, raumenų pagalba, gali pajausti vidinę stiprybę.
„Pasidalinsiu savo asmenine patirtimi. Jaučiausi pažeminta, bejėgė, lyg maža mergaitė. Kūnas reikalavo susisukti į kamuoliuką. Ėjau gilyn į tą menkumo jausmą, leisdama sau jį dar kartą išgyventi. Aš pajaučiu, jog noriu spaudimo.
Kai mano kūnas patiria tą spaudimą, man pirmiausia atsiranda saugumo jausmas ir atsipalaidavimas. Po kurio laiko, manyje atsiranda impulsas priešintis ir išeiti. Paprašau terapeutės toliau mane spausti, nes aš suvokiu, kad man svarbu patirti pasipriešinimą.
To proceso metu aktyvuojasi mano psichologinis pojūtis, kad aš turiu galią. Baigusi šią proceso dalį, aš jau nebesijaučiau bejėgė. Aš pabandžiau įsivaizduoti save su šiuo galios resursu, esančią toje praeities situacijoje ir nebesijaučiau maža mergaitė, buvau galinti už save pastovėti moteris“, – sakė I.Dirsytė-Tubienė.
Užsiėmimai taikomi ir psichiatrijos klinikose
Kūno-judesio praktika sėkmingai taikoma tiek senyvo amžiaus žmonėms, tiek vaikams, norintiems labiau pažinti ir išreikšti save. Šie metodai Lietuvoje išbandyti ir medicininiais tikslais psichiatrijos klinikose su psichinę negalią turinčiais asmenimis, sergančiais depresija, turinčiais nerimo sutrikimų.
„Esu vedusi užsiėmimus psichiatrijos dienos stacionare žmonėms, susiduriantiems su nerimo sutrikimais bei depresija. Iš savo praktikos galiu pasakyti, jog žmonės jaučiasi lengviau tiek fiziškai, tiek emociškai.
Judesys vien fiziologiškai veikia mūsų kraujotaką, hormoninę sistemą, raumenis – pozityviai, atpalaiduojamai. Ypač depresijos atvejais yra svarbus socializacijos veiksnys, kadangi žmonės linkę izoliuotis savo namuose“, – pasakojo psichologė.
Kaip teigia I.Dirsytė-Tubienė, išjudėti galima nerimą, gedulą, sielvartą, liūdesį, menkumo jausmą, bejėgiškumą, pyktį. Judesio terapija nėra vien judesys apie pozityvias emocijas. Po tokių judėjimų žmonės nurimsta, nes įvyksta vidinių jausmų pamatymas, išreiškimas ir priėmimas.
„Sesijos metu vyksta gyvas patyrimas, žmogus išeina su savo patyrimo tiesa, ką jis atranda ir tai daro tikrąjį pokytį gyvenime“, – patirtimi dalijosi I.Dirsytė-Tubienė.
Išbandymas namuose
Pasak psichologės, norint pagerinti savo savijautą, judesio terapijos praktiką galima išbandyti ir namų sąlygomis. Viskas, ko reikia, tai tik muzika ir kūno sąmoningumas.
„Patarčiau šią praktiką išbandyti su specialistu, kuris padėtų įgyti bendrus savęs stebėjimo įpročius, kūno sąmoningumą, laisvą judesį, o tuomet tai galima pritaikyti ir namų sąlygomis. Užtenka pasileisti muziką, kuri atspindi dabartinę būseną, ir leisti kūnui išjudėti sukauptas emocijas.
Kitaip tariant, tiesiog šokti, tik tas šokis nereiškia linksmybių, galima judėti iš pykčio, liūdesio ar kitų neigiamų jausmų“, – sakė I.Dirsytė-Tubienė.
Moteris pataria judėti tiek, kiek kūnas nori, tai priklauso individualiai nuo kiekvieno asmens savijautos. Vieniems gali užtekti dainos, kiti savo kūno įsiklauso per ilgesnį laiką. O norint dar giliau pasinerti į savo jausmus, emocijas išreikšti patartina ir su garsu.
„Reikia nepamiršti neužblokuoti garso. Tas garsas gali būti bet koks, nebūtinai žodžiai, kartais bejudant norisi rėkti, atsidusti, kad atsipalaiduotų ir veidas, tai gali iššaukti ašaras. Jeigu, prisiminus situaciją, mes esame pikti, galime daryti agresyvius judesius, sakydami garsiai tai, ką jaučiame“, – patarė specialistė.
Vienas iš pratimų, skirtas įtampos atpalaidavimui raumenyse, atsistojus basomis ant žemės, kad jaustųsi tvirta atrama, sulenkti kelius ir leisti kūnui pasipurtyti bent penkias minutes. Šio pratimo metu turi būti atpalaiduotos rankos, galva, judesiai turėtų būti be didelių amplitudžių.
„Toks monotoniškas kratymasis padeda nervų sistemai išsikrauti ir paleisti emocijas, svarbu nepamiršti giliai kvėpuoti ir sąmoningai valdyti savo kūną“, – rekomendavo psichologė.
Pratimus galima atlikti ir poroje su partneriu, draugu ar šeimos nariu. Tokiu būdu vyksta dialogas tarp dviejų žmonių ne verbaline, o kūno kalba.
„Atliekant judesio terapijos praktiką su kitu asmeniu, svarbiausias yra stebėjimas. Vienas žmogus juda, išreiškia savo jausmus, o kitas stebi, po tokio pratimo galima pasidalyti jausmais ir sukeltomis emocijomis. Dažnai mes projektuojame savo prielaidas ir sakome tai, ką matėme, tačiau šiuo atveju reikėtų sakyti tai, ką mes patys jautėme.
Tarkime, ne mačiau, kad liūdi, o man buvo liūdna stebint tave. Tokia dialogo forma padeda įsigilinti labiau į vienas kito jausmus“, – patirtimi dalijosi I.Dirsytė-Tubienė.
Psichologės teigimu, po tokių praktikų žmonės patiria įvairių išgyvenimų ir atradimų, kuriuos gali integruoti ir pritaikyti savo kasdienybėje. Judesio terapija gali padėti susitikti tiesiogiai su savo vidine patirtimi, pažinti kitą, nes vien kalbant apie tai, gali užtrukti daug ilgiau.
