Pastaruoju metu depresija ir nerimas paplitę kaip epidemija. Kodėl? Skirtingų šalių mokslininkai atskleidė devynias įrodytas priežastis. Kai kurios priklauso nuo mūsų biologijos, bet dauguma – nuo šiuolaikinio įtampos ir materializmo persmelkto gyvenimo būdo, žlugdančio psichikos sveikatą ir bendrą gerovę.
Trylika metų antidepresantus vartojęs J. Haris ėmė suvokti, kad vaistai tėra farmacijos pramonei naudingas sprendimas ir depresija sergantiems žmonėms padeda tik iš dalies. Nuo paauglystės jam buvo aiškinama, kad depresija – tai smegenų veiklos sutrikimas, todėl svarbu nuolat gerti vaistus.
Aktualią temą gvildenančioje knygoje į psichikos sveikatą žvelgiama pro visuomenės, o ne vien pro medicinos prizmę. Įdomiai ir labai asmeniškai parašytas kūrinys verčia suabejoti tradiciniu depresijos aiškinimu ir keisti pasaulėžiūrą.
Kai J. Haris galiausiai suvokė, kas buvo nutikę jam bei daugybei kitų žmonių, rado ir tikrų antidepresantų. Jie nepanašūs į daugumai menkai padėjusius medikamentus. Jų nereikia nei pirkti, nei praryti. Bet jie gali tapti tiesiu keliu, vedančiu tolyn nuo skausmingo sielvarto.
„Nutrūkę ryšiai“ siūlo radikaliai naują emocinės krizės sampratą ir mąstymo būdą. Knygoje atskleidžiama, kaip, supratus depresijos ir nerimo priežastis, galima pradėti taikyti visiškai kitokius sprendimus, suteikiančius žmonėms tikrą viltį.
Knygos ištrauka
Ne vienerius metus vienišus žmones tyręs Džonas Kačiopas uždavė sau neįtikėtinai paprastą klausimą: kas yra vienišumas? Jis nesitikėjo, kad į šį klausimą bus taip sunku atsakyti. Kai kieno nors paklausdavo: „Ar esate vienišas?“, žmogus lengvai suvokdavo, apie ką kalbama, bet sunkiai tai atpažindavo savyje. Mąstydamas paviršutiniškai maniau, kad tai paprasčiausiai reiškia fizinį buvimą vienam – kai neturi kontaktų su kitais žmonėmis. Įsivaizdavau senyvą, silpnos sveikatos moterį, kuri nepajėgia pati išeiti iš namų, ir niekas jos neaplanko.
Bet Džonas Kačiopas nustatė, jog tai netiesa. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jaustis vienišam ir paprasčiausiai būti vienam yra skirtingi dalykai. Nustebau, kad skaičius žmonių, su kuriais kasdien arba kas savaitę kalbamasi, beveik nesusijęs su vienišumo jausmu. Kai kurie vienišiausiais jautęsi tyrimo dalyviai iš tikrųjų kasdien kalbėdavosi su labai daug žmonių. Anot Džono Kačiopo, „objektyvūs santykiai mažai koreliuoja su jaučiamais santykiais“.
Kai Džonas Kačiopas man pirmą sykį tai pasakė, sutrikau. Bet tada jis pasiūlė įsivaizduoti save vieną dideliame mieste, kuriame beveik nieko nepažįstu, ir atsidurti vienoje iš didžiausių viešų aikščių, panašių į Taimso Niujorke, Las Vegaso bulvaro ruožą arba Respublikos aikštę Paryžiuje. Vienas jau nebūsi, nes aikštėje bus sausakimša žmonių. Bet jausiesi vienišas – gal net skausmingai vienišas.
Arba įsivaizduokite save ligoninės lovoje, skyriuje, kuriame gydosi daug žmonių. Esate ne vienas, o apsuptas kitų pacientų. Galite paspausti mygtuką ir atskubės slaugytojas. Bet ligoninėje beveik visi jaučiasi vieniši. Kodėl?
Tyrinėdamas tai Džonas Kačiopas atrado, kad, kalbant apie vienišumą ir pasveikimą nuo jo, trūksta vieno dalyko.
Siekiant atsikratyti vienišumo, reikia kitų žmonių – ir dar kai ko. Kaip jis paaiškino, reikalingas pojūtis, kad su kitu žmogumi arba žmonių grupe daliniesi kuo nors jums abiem prasmingu. Turite tai veikti kartu, o „tai“ yra bet kas, kas, jūsų abiejų nuomone, turi prasmę ir vertę. Jeigu ką tik atvykę į Niujorką po pietų nueisite į Taimso aikštę, nebūsite vienas, bet tikriausiai jausitės vienišas, nes niekam ten nerūpite ir nė vienas žmogus nerūpi jums. Su tais žmonėmis nesidalinsite nei savo džiaugsmu, nei skausmu. Esate nesvarbus jus supantiems žmonėms ir jie jums nieko nereiškia.
Kai gulite ligoninėje, taip pat esate ne vienas, bet pagalba teikiama tik ligoniams. Slaugytojas pasirengęs jums padėti, bet jūs slaugytojui padėti negalite. Jeigu pamėgintumėte, būtų liepta liautis. Vienpusiai santykiai negali pagydyti vienišumo. Gali padėti tik tarpusavio (arba grupės) santykiai.
Anot Džono Kačiopo, vienišumas nereiškia, kad aplink fiziškai nėra žmonių – tai jausmas, kad su kitais nesikalbate apie tai, kas jums svarbu. Jeigu aplink jus daug žmonių: gal net sutuoktinis ar sutuoktinė, šeimos nariai ar daug bendradarbių, bet su jais nesidalinate jokiais jums rūpimais dalykais, turbūt vis tiek jausitės vienišas. Džonas Kačiopas išsiaiškino, kad vienišumas pradingsta pajutus „savitarpio pagalbą ir apsaugą“ su mažiausiai vienu, bet geriausia su daugiau žmonių.
~
Daug apie tai mąsčiau. Praėjus ne vienam mėnesiui po paskutinio pokalbio su Džonu Kačiopu, vis pastebėdavau žmonių be paliovos vienas kitam sakomą ir feisbuke rašomą klišę apie pagalbą sau: „Niekas tau nepadės, tik pats.“
Tada supratau, kad nuo ketvirtojo dešimtmečio kas dešimtmetį mes ne tik pradėjome daugiau visko daryti vieni. Mes įtikėjome, kad žmonėms veikti vieniems yra natūralu ir kad tik tai gali padėti pasiekti pažangą. Įsivyravo mąstymas: aš rūpinsiuosi savimi, o visi kiti individai irgi tegul rūpinasi savimi. Niekas tau nepadės, tik pats. Niekas man nepadės, tik pats. Šis mąstymas taip įsišaknijo mūsų kultūroje, kad net nusiminusiems kartojame šią banalią frazę, tarsi ji galėtų padėti pasijusti geriau arba ką nors pralinksminti.
Džonas Kačiopas įrodė, kad, taip elgdamiesi ir kalbėdami, neigiame žmonijos istoriją ir žmogiškąją prigimtį. Todėl imame nesuprasti savo svarbiausių instinktų. O toks požiūris į gyvenimą verčia jaustis siaubingai.
~
Aštuntajame dešimtmetyje Džonui Kačiopui pradėjus uždavinėti šiuos klausimus, jo dėstytojai manė, jog socialiniai veiksniai dažniausiai yra nereikšmingi (arba per daug sudėtingi, kad juos būtų galima ištirti), siekiant išsiaiškinti, kas nutinka smegenyse, keičiantis žmogaus nuotaikai ir jausmams. Bet Džonas Kačiopas įtikinamai įrodė, kad, priešingai, nei manyta, šie veiksniai gali būti lemiami. Jis pirmasis apie smegenis pradėjo mąstyti kitaip, ir tai buvo pavadinta „neurosociologija“. Smegenys keičiasi, atsižvelgiant į tai, kaip jomis naudojamasi, ir apie tai rašau šioje knygoje. Jis man sakė: „Klaidinga laikytis įsitikinimo, kad smegenys yra statiškos ir nesikeičia. Jos keičiasi.“ Dėl vienišumo smegenys pakinta, o atsikračius vienišumo – vėl kinta, taigi, neįmanoma suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, jeigu vienu metu nesigilinama į smegenų veiklą ir į jas keičiančius socialinius veiksnius.
Smegenys niekada nebuvo sala. Jos nėra sala ir dabar.
~
Mano galvoje vis sukosi mintis, kad iš tikrųjų akivaizdžiai neigiame visus įrodymus dėl atotrūkio nuo kitų žmonių. Tiesa, vienokius ryšius praradome, bet argi neatradome naujų ir visai kitokių?
Ką tik pasižiūrėjau į feisbuką. Matau, kad septyniasdešimt mano draugų, išsibarsčiusių keliuose žemynuose, šiuo metu yra prisijungę. Galėčiau dabar pat su jais kalbėtis. Rinkdamas medžiagą šiai knygai, vis susidurdavau su akivaizdžiu prieštaravimu: aš keliauju po visą pasaulį, kad išsiaiškinčiau, kaip šitaip vieni nuo kitų atitolome, o tada įsijungiu savo nešiojamąjį kompiuterį ir matau, jog esame susiję labiau nei kada nors per visą žmonijos istoriją.
Daug rašoma apie savijautą protais išmigravus į kibernetinę erdvę ir internete praleidžiant tiek daug laiko. Bet, pradėjęs išsamiai tuo domėtis, supratau, kad mums trūksta paties svarbiausio. Internetas įsibrovė į mūsų namus su pažadu vėl mus sujungti, kai visos atotrūkį lėmusios jėgos buvo pasiekusios kulminaciją.
Man tai paaiškėjo tik tuomet, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose nuvykau į pirmąjį reabilitacijos centrą, skirtą priklausomiems nuo interneto. Bet pirmiausia nusikelkime į praeitį ir sužinokime, kodėl toks centras buvo įsteigtas.
~
Vieną dešimtojo dešimtmečio dieną dvidešimt penkerių metų vaikinas įžengė į dr. Hilarės Keš kabinetą, esantį šalia pagrindinių „Microsoft“ biurų Vašingtono valstijoje. Ji – psichoterapeutė, o jis – gražus ir dailiai apsirengęs jaunuolis. Po mandagios įžangos jis pradėjo pasakoti apie savo bėdą.
Džeimsas atvyko iš mažo miestelio. Mokykloje jis visada buvo žvaigždė. Už testus gaudavo tik geriausius įvertinimus ir buvo vienos sporto komandos kapitonas. Jis lengvai įstojo į vieną iš prestižinių „Ivy League“ universitetų ir jautė, kaip visa miestelio bendruomenė juo didžiuojasi. Bet, atvykęs į pasaulinio lygio universitetą, pajuto baimę. Pirmą sykį gyvenime jis nebuvo pats protingiausias vaikinas klasėje. Džeimsas stebėjo, kaip kiti kalbėjo, kokie ritualai, kuriuose buvo tikimasi ir jo dalyvavimo, kaip formavosi keistos draugų grupelės, ir jis pasijuto visiškai vienišas. Kai kiti jaunuoliai stengdavosi vieni su kitais susipažinti, jis grįždavo į savo kambarį, įsijungdavo kompiuterį ir žaisdavo „EverQuest“. Tai buvo vienas pirmųjų žaidimų, kuriuos vienu metu buvo galima žaisti su daug kažkur kibernetinėje erdvėje esančių anoniminių nepažįstamųjų. Taip jis galėjo būti su žmonėmis, bet tokiame pasaulyje, kuriame aiškios bei tikslios taisyklės ir kuriame jis vėl kuo nors galėjo būti.
Norėdamas žaisti „EverQuest“, Džeimsas ėmė praleidinėti paskaitas ir seminarus. Ilgainiui žaidimui teko skirti vis daugiau laiko. Džeimsas pradingdavo savo elektroniniame pasaulyje. Praėjus keliems mėnesiams, universitete jam buvo pasakyta, kad toliau šitaip elgtis negalima. Bet jis neįstengė atsisakyti žaidimo, tarsi būtų buvęs pakerėtas slaptos meilužės.
Džeimsą išmetus iš universiteto, namiškiai labai nustebo. Vaikinas vedė savo gimnazijos laikų draugę ir jai prižadėjo daugiau nė nežiūrėti į žaidimus. Jis susirado darbą su kompiuteriais ir, atrodė, pamažu grįžta į vėžes. Bet, vos pasijutęs vienišas arba sutrikęs, intensyviai trokšdavo pažaisti. Vieną vakarą jis palaukė, kol žmona užmigo, patyliukais nulipo laiptais ir įsijungė „EverQuest“. Netrukus tai virto įpročiu. Jis pradėjo slapukauti ir neįstengė įveikti savo potraukio žaisti. Kitą dieną jis palaukė, kol žmona išėjo į darbą, paskambino į savo darbovietę pasakyti, kad serga, ir visą dieną pražaidė. Ir tai tapo įpročiu. Galų gale, kaip ir universitete, darbdaviai jam liepė išeiti. Džeimsas neįstengė apie tai prisipažinti žmonai, todėl sąskaitas apmokėdavo kredito kortele. Kuo labiau didėjo įtampa, tuo daugiau jis žaidė.
Atvykus į Hilarės Keš psichoterapijos kabinetą, viskas buvo žlugę. Žmona buvo išsiaiškinusi, kuo jis užsiiminėjo, o Džeimsas norėjo nusižudyti.
Pasipylus panašiems atvejams, Hilarė Keš nebuvo probleminio naudojimosi internetu specialistė – dešimtojo dešimtmečio viduryje tokių specialistų apskritai nebuvo. Bet į ją kreipdavosi vis daugiau žmonių, nepajėgiančių atsispirti norui gyventi interneto platybėse. Viena moteris buvo priklausoma nuo internetinių pokalbių. Ji nuolatos vienu metu būdavo atsidariusi mažiausiai šešis pokalbių langus ir įsivaizdavo, kad mėgaujasi romantiniais santykiais arba kibernetiniu seksu su visais kur nors prie kito ekrano sėdinčiais vyrais. Kitas jaunuolis niekaip neįstengė liautis žaidęs internetinės „Požemių ir drakonų“ („Dungeons and Dragons“) versijos. Ir tokie klientai plaukte plaukė.
Ėmus plūsti šiai bangai, Hilarė Keš neišmanė, ko imtis. Iš pradžių „dažniausiai dirbau intuityviai“, – prisipažino ji, kai susėdome kaimiškos Vašingtono valstijos užkandinėje. Taisyklių šiuo klausimu dar niekas nebuvo parengęs. Dabar, prisiminusi pirmuosius pacientus, ji pripažino: „Pasijutau, tarsi būčiau pamačiusi vandens srovelę prieš prasidedant potvyniui, kuris virto cunamiu.“
