Problemos mastas tikrai didelis. Lietuvos policijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis teigė, kad kiekvienais metais policija gauna nuo 50 000 iki 60 000 pranešimų apie galimą smurtą artimoje aplinkoje. Kiekvienais metais tas skaičius palaipsniui didėja.
Šiemet per 10 mėnesių pradėti 4986 ikiteisminiai tyrimai (18,8 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį).
Daugeliu atveju skundžiasi moterys. Daugiausiai pranešimų sulaukiama apie fizinį smurtą, taip pat apie grasinimus. Pranešimų apie psichologinį smurtą pasitaiko labai retai.
Policijos gauti pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje keliauja į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus – jo specialistai susisiekia su galimai nukentėjusiais asmenimis ir pasiūlo pagalbą. Tie žmonės, kurie policijos kviesti nenori, gali tiesiogiai skambinti į pagalbos centrą ir sulaukti pagalbos.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultantė Nomeda Cibarauskienė pastebėjo, kad smurtautojų aukos ne visuomet smurtą artimoje aplinkoje atpažįsta. Arba būna, kad auka lyg ir pripažįsta, kad sutuoktinis(-ė) smurtauja, bet tuo pačiu jį teisina, tarkim, sako: „Jis supykęs man kartais trinkteli, bet neskaudžiai, sužeidęs nebuvo“ arba „Na, kartais jis man suduoda, bet kam to nepasitaiko.“
„Viena moteris pasakojo, kad vyras kartais laikydavo kumštį jai prie smilkinio ir lėtai jį padaužydavo, bet ji sakė, kad jis tą darė nesmarkiai, neskausmingai. Tačiau galima nujausti, kad tas veiksmas moteriai sukeldavo didžiulį nerimą psichologiškai“, – pastebėjo N.Cibarauskienė.
Verta žinoti, kad fiziniu smurtu šeimoje laikomi ne tik skaudūs smūgiai ar kūno sužalojimai. Tai yra ir paprastas stumtelėjimas, kumštelėjimas, pliaukštelėjimas, purtymas, apspjaudymas, daikto metimas į kitą žmogų (net jei nepataikoma.) Neretai bėdos šeimoje ir prasideda nuo tokių stumtelėjimų bei pliaukštelėjimų, o vėliau, jei auka pagalbos neieško, smūgiai tampa vis stipresni.
Taigi nukentėjusieji ne visuomet atpažįsta ar pripažįsta fizinį smurtą, ką jau kalbėti apie ekonominį, psichologinį ar seksualinį smurtą.
Psichologiniu smurtu laikomas nuolatinis poveikis kitam, siekiant jam primesti savus reikalavimus. Tai žodinė agresija, žeminimas, atskyrimas nuo šeimos narių ar draugų, skambučių bei el.pašto tikrinimas ir pan.
Ekonominis smurtas – tai siekis sutuoktinį kontroliuoti finansiškai: draudimas jam dirbti, algos pasisavinimas, lėšų būtiniems pirkiniams nedavimas ir pan.
Seksualinis smurtas – tai sutuoktinio vertimas santykiauti prieš jo valią, reikalavimas daryti tai, kas jam nepriimtina.
Pavydas painiojamas su meile
N.Cibarauskienė pastebėjo, kad dauguma moterų, besikreipiančių konsultacijos, būna patyrusios psichologinį smurtą ir nuo jo kentė metų metus, kol pagaliau ryžosi kreiptis pagalbos.
Pašnekovė atsiminė istoriją, kai tarpusavyje persipynė psichologinis ir ekonominis smurtas. Viena mergina, augusi be tėvų, šeimą sukūrė anksti. Netrukus ji pradėjo jausti, kad sutuoktinis ją riboja. Jis pradėjo neleisti jai susitikinėti su draugėmis, kitais jai svarbiais žmonėmis. Taip pat jis norėjo kontroliuoti, kada ir kur ji eina – buvo net nustatomas laikas, kada ji turi grįžti iš parduotuvės, o jei užtrukdavo ilgiau, turėdavo aiškintis, duoti patikrinimui savo telefoną. Galiausiai banko kortelės buvo apskritai iš jos atimtos.
Dar ją vyras kaltino, kad ji skiria per daug dėmesio sau, o tai pasireiškė tuo, kad ji norėjo lankyti kursus (buvo baigusi tik vidurinę mokyklą). Sutuoktinis kursus lankyti jai uždraudė, sakė, kad mokslų nereikia, ji gali dirbti jam priklausančioje įmonėje. Už tą darbą algos jai nemokėjo. Susilaukus vaikelio, žmona rūpinosi juo namie, o vyras pradėjo ją kaltinti, kad ji tą daro netinkamai. Be to, sakė, kad jeigu ji kreipsis dėl skyrybų – vaiką jis atims ir neleis jai jo auginti. Laimei, moteriai laiku buvo suteikta reikiama pagalba, ir viskas baigėsi pakankamai gerai – ji išsiskyrė ir vaikas liko su ja.
Pašnekovė sakė, kad, kiek jai teko girdėti iš nukentėjusiųjų, dažniausiai smurtas šeimoje (kad ir kokios rūšies jis būtų) prasideda nuo partnerio noro kontroliuoti situaciją. Moteris tai traktuoja kaip rūpestį ja. O štai pavydas neretai painiojamas su meile. Bet juk meilė – tai noras rūpintis kitu, noras, kad jam būtų gerai, kad jis galėtų save išreikšti, o daugelyje šeimų, kuriose smurtaujama, būtent to ir trūksta.
Dar gajūs stereotipai
N.Cibarauskienė pastebėjo, kad vis dar gajūs lyčių stereotipai – kai kurie vyrai tebegalvoja, kad turi teisę moterį „paauklėti“ ir jai parodyti, kad tai jis – stiprioji pusė, taip pat turi teisę ją kontroliuoti, reikalauti, kad jam paklustų. Tačiau pasitaiko ir moterų, reikalaujančių paklusnumo iš vyrų.
Taip pat neretai žmonės įsivaizduoja, kad tai, kas vyksta už jų namų sienų, turi ir likti jų namuose, o pagalbos ieškoti vengia (kartais dėl fizinio smurto policiją iškviečia ne pati auka, o triukšmą išgirdę kaimynai).
Pašnekovė atsiminė labai skaudžią istoriją, kai viena apie 60 m. moteris pasakojo, kad kenčia sūnaus sisteminį smurtavimą, o prieš tai kentė sutuoktinio, dar anksčiau – tėvo smurtą. Sūnus elgėsi lygiai taip pat, kaip seniau jo tėvas – užsipuldavo moterį dėl neskaniai pagaminto maisto ar netinkamai išlygintų marškinių. Tačiau toji moteris niekam skųstis ir pagalbos ieškoti linkusi nebuvo (ir konsultantei visko pasakoti ji nebuvo nusiteikusi) – nuolat patiriamą vyrų smurtą ji priėmė kaip dogmą.
„Tačiau norint pagalbos sulaukti tikrai galima, ir policija į pranešimus apie smurtą šeimoje visuomet reaguoja. Labai svarbu suvokti, kad santykiuose abu žmonės yra lygūs, nei vienam nesuteikiama teisė kontroliuoti, reguliuoti kito gyvenimo.
Taip pat svarbu, kad santykiuose abi pusės jaustųsi saugiai. Jei vienas sutuoktinis, būdamas greta kito, jaučia baimę ar nuolat derinasi prie jo, nerimaudamas, kad jam neįtiks – tai signalas, kad kažkas santykiuose negerai. Jei jaučiate, kad kažkas santykiuose jums kelia nerimą, nors gerai nesuprantate, kas vyksta, ar problemos rimtos, galite paskambinti į kompleksinės specaliazuotos pagalbos centrą pasikonsultuoti (konsultuojame ir anonimiškai)“, – ragino netylėti N.Cibarauskienė.
Su kuo susiduria teisininkai
Advokatas Dainius Židanavičius, dirbantis su skyrybų bylomis, kurios vyksta ginčo tvarka, labai dažnai susiduria su vieno iš sutuoktinių arba jų abiejų kaltinimais vienas kitam dėl patirto smurto.
Psichologinio smurto apraiškų advokatas įžvelgia 90 proc. bylų, su kuriomis dirba, o fizinio smurto – maždaug kas trečioje byloje. Kartais pasitaiko kaltinimų ekonominiu, retkarčiais – ir seksualiniu smurtu. Dažnai vienoje byloje būna minima ne viena smurto rūšis.
Psichologinis smurtas pasireiškia labai įvairiai ir būna lengvesnis ar itin žeidžiantis: tai gali būti manipuliavimas sutuoktiniu, nuolatinis jo kritikavimas, tyčiojamasis iš jo pažiūrų, nuolatinis melavimas, draudimas jam bendrauti su draugais ar giminaičiais, taip pat viešas žeminimas bei grasinimai sužaloti ar nužudyti.
Ekonominį smurtą paprastai patiria tas sutuoktinis, kuris mažiau uždirba; jis išryškėja per kelis santuokos metus ar dešimtmečius. Tarkim, pradžioje gražiai sutariama, kad vyras dirbs, o moteris rūpinsis vaikais ir laikys visus namų kampus. Metams bėgant pasirodo, kad ji turi nuolat prašyti iš sutuoktinio pinigų, kartais jų negauna ir būtinoms reikmėms, sutuoktinis vienas sprendžia su šeimos biudžetu susijusius klausimus.
Jau prasidėjus skyrybų bylai dažnai prasideda manipuliavimas vaikais, būdingas ir vyrams, ir moterims. Tarkim, sakoma, kad buvęs sutuoktinis galės su vaikais bendrauti tiek, kiek nori, jei paliks didesnę turto dalį, arba grasinama, kad atžalas pamatys tik tada, kai sutiks padidinti jų išlaikymui skiriamą sumą.
Įrodyti ne visada pavyksta
Kai pasireiškia fizinis smurtas, jo faktą skiriantis įrodyti gana nesunku, jei buvo kreiptasi į policiją ir buvo atlikta obdukcija (medicininė ekspertizė). Jei į pareigūnus nesikreipta, po kelių metų teisme įrodyti patirtą skriaudą gali būti labai sunku. Tačiau advokatas į policiją kreiptis rekomenduoja ne vien dėl to, bet ir todėl, kad, kai to nepadaroma, smurtas linkęs kartotis vėl ir vėl.
Psichologinį ar ekonominį smurtą teisme įrodyti dar sunkiau nei fizinį, bet visgi įmanoma. Tačiau vien žodinio pasakojimo apie patirtas skriaudas neužteks. Reikės įrodymų, ir ne vienos rūšies, o kelių, tarkim, susirašinėjimo sms žinutėmis ar el.paštu išrašų, liudininkų parodymų (jei būta žeminimo viešai), garso įrašų, kažkokių nuotraukų.
D.Židanavičius pastebėjo, kad teismuose lyčių stereotipai negalioja: šiais laikais teisininkai yra matę visko ir tikrai pripažins, kad smurtauti gali ne tik vyrai, bet ir moterys; be to, nemanoma, kad vaikais tinkamai pasirūpinti gali tik mamos – kartais jie lieka augti su tėčiu.
Šaltinis: Specializuotos kompleksinės pagalbos centras
