Tame pačiame žurnale anksčiau dirbę T.Raetheris ir K.Schlenzas yra ne tik kolegos, bet ir draugai.
– Tillai, nežinojau, kad tuomet, kai kartu dirbome, jauteisi blogai. Kodėl tai nutylėjai? – nusprendė draugo paklausti K.Schlenzas.
– Todėl, kad pats nežinojau, jog esu nesveikas. Daugelį metų maniau, kad dažnai tvyrojusi prislėgta nuotaika ir išsekimas buvo mano asmenybės dalis, kad toks yra suaugusio žmogaus, sutuoktinio ir tėvo gyvenimas. Juk ateina metas, kai tenka susidurti su aibe iššūkių. Be to, gėdijausi apie tai kalbėti. Šiame pasaulyje man tekusias kančias ir savo būseną laikiau silpnumu.
– Kas nedavė ramybės?
– Jausmas, kad visko per daug. Rytą pabudęs svarstydavau: „Dabar nesikelsiu. Nebūtina. Dabar negaliu daryti to, ką turėčiau.“ Bet sutelkęs jėgas šias mintis nuvydavau ir darydavau, ką privalėjau. Pamažu tai virto dar didesniu išsekimu, nuolat prislėgta nuotaika. Ją bandydavau nuslopinti prisiversdamas kuo daugiau dirbti. Kadangi jaučiau, kad prarandu save kaip asmenybę, man reikėjo kitų pripažinimo.
– Kiek tai truko?
– Beveik 20 metų. Ši problema ėmė kamuoti sulaukus vos dvidešimties ir vis aštrėjo. Tai suvokiau tik būdamas 40-ies. Ji iki šiol man kelia rūpestį.
– Tau diagnozuota lengva depresija, pereinanti į vidutinio stiprumo. Kodėl norėjai dar labiau sirgti?
– Jei man būtų diagnozavę sunkią depresiją, bent būtų buvę aišku: jis nebegali, nebeatsikelia, nebepajėgia. Bet mano diagnozė buvo apibrėžta neaiškiai – pusės ar trijų ketvirtadalių lygio depresija. To pakako, kad jausčiausi blogai, bet galėjau dar susikaupti, kad dirbčiau. Tarsi troškau gauti savotišką leidimą iš šalies, kad galėčiau palūžti.
– Ar dėl koronaviruso pandemijos depresinės nuotaikos dar labiau sustiprėjo?
– Ne. Per pirmąjį karantiną net pajutau palengvėjimą. Mano depresija pasireiškia noru atsiriboti nuo išorinio pasaulio, susitikti su kuo mažiau žmonių ir vengti viešų vietų. Ir visa tai įsigaliojo. Tai, dėl ko man ilgai buvo priekaištaujama, buvo primygtinis valdžios ir medikų prašymas. Tuo metu psichologinė įtampa suimti save į rankas buvo gerokai sumažėjusi.
– Per karantiną galėjai būti savimi.
– Taip. Būti vienam namuose, gulėti lovoje ir valandų valandas žiūrėti filmus nebebuvo gėda, o tapo svarbiausia gyvenimo kryptimi.
– Bet tai nėra būdinga visiems psichikos ligoniams.
– Kalbu tik apie savo pojūčius. Turiu su psichikos problemomis susiduriančių draugų, kuriems koronaviruso pandemija užkrovė labai didelę naštą. Jie pateko į slegiančių, liūdnų minčių, kas dabar galėtų atsitikti jiems ar jų šeimoms, nelaisvę. Laimė, aš to nepatiriu.
– Koks iš esmės požiūris į koronaviruso sukeltą krizę?
– Man neramu, kad dėl šios krizės padaugėjo vaikų ir suaugusiųjų psichikos ligų atvejų, o sergančiųjų būklė pablogėjo. Dėl to vis dažniau reikalaujama atlaisvinti vadeles.
– Ar koronaviruso pandemija kelia baimę?
– Tokį jausmą turėjau prieš dvejus metus, kai padėtis dar buvo neaiški. Tada svarsčiau: nejaugi tai zombių apokalipsė ir visi po pusės metų būriuosimės prie degančių šiukšlių konteinerių ir šildysimės rankas?
Nors esu depresyvus žmogus, jokiu būdu ne pesimistas. Po truputį grįžo pasitikėjimas savimi, nors slėgė žinios apie naujas viruso atmainas ir lėtą vakcinaciją.
Kai tik buvo galima, iškart pasiskiepijau, nes pasitikiu mokslu. Vienintelis dalykas, kuris tikrai kelia rimtų rūpesčių, – ilgalaikės pasekmės persirgus koronavirusu. Pavyzdžiui, problemos dėl dėmesingumo. Juk mano profesijai tai labai svarbu.
– Vienu metu aš buvau ligos įspraustas į stiprios baimės gniaužtus. Tai žinojai. Visur mačiau pavojus ir bijojau susirgti. Tu suteikei man paramą, nors pats kentei pragarą. Kaip sugebėjai?
– Kesteri, nugalėjai savo gėdą ir pasakei: „Jaučiuosi blogai, nuolat jaučiu baimę.“ Bet aš neturėjau žodžių savo kančiai išreikšti. Ką turėjau pasakyti? „Nuolat jaučiuosi silpnai ir nieko nebenoriu.“ Negalėjau ir nenorėjau, kad tu, Kesteri, ir kiti pajustų mano emocinę savijautą ir savigraužą.
– Tillai, stengeisi mane padrąsinti. Vis dar prisimenu, kaip kartu sėdėjome užeigoje ir man, neurotikui, pasibjaurėjimą kėlė plastikinis padėklas, ant kurio gulėjo stalo įrankiai. Nenorėjau jais naudotis. Tuomet paėmei padėklą ir jį nulaižei norėdamas man parodyti, kad jis nėra kenksmingas.
– Kesteri, prisipažinsiu: po to visą dieną jaučiausi blogai. Manau, kad nuo to neatsigavau iki šiol. Bet jei rimtai: buvo smagu anuomet matyti tave besijuokiantį. Paėmei stalo įrankius – vadinasi, man vertėjo taip pasielgti.
– Tillai, tavo naujoji knyga vadinasi „Esu depresyvus, ar tai dar gyvenimas?“ Joje save atpažino daugelis žmonių, kuriuos kamuoja depresinė nuotaika. Suradai žodžius, kuriuos ištarti ne visi išdrįsta. Ar sunku buvo rašyti knygą apie savo ligą?
– Nebe. Prieš trejus metus tai padariau pirmą kartą ilgesniame žurnalo tekste. Buvau nustebęs, kai sulaukiau daug atsiliepimų. Pamaniau, kiek daug mūsų. Nesu vienas, kenčiantis nuo depresijos. Nebepajėgiau visiems rašiusiems, komentavusiems atsakyti ir net panaikinau savo feisbuko paskyrą. Vėl norėjau, kad mane paliktų ramybėje. Mano knyga – išsamus atsakymas visiems į klausimą, kodėl pajutau palengvėjimą.
– Tillai, savo knygoje rašai: „Niekada negalvojau apie savižudybę. Tik labai dažnai norėjau atsigulti ir nebeatsikelti.“
– Man buvo svarbu nubrėžti takoskyrą su žmonėmis, kuriuos dėl depresijos kankina įkyrios mintys apie savižudybę. Turėjau didelį poreikį, kad mane paliktų ramybėje, kai neprivalai nieko daryti. Tik nebūti ten, kur reikia.
– Knygoje yra sakinys, kurį veikiausiai gali suprasti tik į depresiją paniręs žmogus: „Negaliu to paaiškinti. Ir nenorėčiau to aiškinti.“ Ar, išskyrus nenorą kur nors eiti, ką nors daryti, nepasireiškia ir tyli, rami agresija?
– Taip, ir ji priklauso prie nemaloniausio potyrio, kurį suteikia depresija. Dėl ligos dažnai buvau agresyvus. Bet jausmas „nebenoriu nieko daryti“, troškimas atsiriboti ir reiškia, kad tai nepriimtina kitiems. Tada ir užplūsta naujas kaltės jausmas.
– Tillai, savo knygoje rašai: „Niurzgėjimas reiškė mano verkimą.“ Ar savo kančią išreiškei balsu?
– Taip, ir negražiai. Dažnai buvau blogai nusiteikęs tėvas, sutuoktinis ir kolega. Susinervinęs, pažeidžiamas. Pirmiausia namuose, ir tai mane iki šiol slegia. Tuomet buvo sakoma: „Tėvelis prarado kantrybę.“
– Tillai, iš savo patirties žinau, kad depresija yra labai didelė našta santuokai. Kaip yra tavo atveju?
– Sunkiausia buvo žmonai, kuri negalėjo man padėti ir jautėsi atstumta. Sunku, kai partneris guli lovoje, o kai jo ko nors paklausiama, be žodžių nusisuka į sieną. Depresija pakeičia ankstesnį „aš“ ir sunaikina asmenybę. Laimė, prieš keletą metų radau būdą pasikalbėti apie tai su žmona. Ji davė man laiko, prisitaikė prie mano elgesio ir buvo kantri. Esu jai dėkingas.
– Tillai, kai tėvams prisipažinau, kad turiu gydytis, jie sakė: „Dėl visko kalti mes.“ Jie bijojo. Kaip reagavo tavo tėvai?
– Mano tėvas išsigando. Jis pirmą kartą papasakojo apie savo patirtą depresyvaus gyvenimo tarpsnį. Šis pokalbis padarė mus artimesnius. Motinai, apie kurios sunkią depresiją pasakoju ir knygoje, buvo didžiulis smūgis. Ji visada bijojo, kad iš tėvo ir jos paveldėsime depresiją. Ir tai atsitiko jų sūnui.
– Ką darei, kad įveiktum depresiją?
– Kai tapo aišku, kad man reikia pagalbos, pirmiausia kreipiausi į elgesio terapijos specialistą. Išmokau geriau suvaldyti krizes, sau keliamus aukštus reikalavimus ir prislėgtą nuotaiką. Bet vienu metu pastebėjau, kad to nepakanka.
Tuomet, nepaisant visų išlygų ir baimių, pradėjau vartoti antidepresantus. Ir jie padėjo.
– Ar depresija dingo?
– Ne, bet turėjau pakankamai jėgų kreiptis į terapeutę ir leistis į išsamius psichologinės terapijos pokalbius. Su šia specialiste nuolat susitinku iki šiol.
Parengė Ona Kacėnaitė
