Karas visuomet yra žiaurus ir kruvinas. Idėja, kad šiuolaikiniai ginklai kare gali būti panaudoti chirurginiu tikslumu, beveik nežudant taikių gyventojų ir naikinant tik karinius objektus, absurdiška. Bent jau istorija nežino nė vieno tokio karo. Bet ar visada karas turi būti toks nežmoniškas, kaip šiuo metu Ukrainoje? Ar kareiviai būtinai turi tikslingai šaudyti į taikius gyventojus, žudyti vaikus, prievartauti moteris?
„Aš nemačiau nė vienos karinės kampanijos, kokias aukščiausias vertybes ji beatstovautų, kur nevyktų žvėriškumai“, – pripažino Konstancos universiteto (Rumunija) klinikinės psichologijos ir neuromokslų profesorius Thomas Elbertas.
Pagrindinė Th.Elberto darbų kryptis – trauminis stresas ir jo pasekmės, ypač po organizuotos prievartos. Jis atliko lauko tyrimus konfliktų zonose – Afganistane, Somalyje, Ugandoje. Kodėl žmonės kare vykdo siaubingus nusikaltimus, geriausia paaiškinti per tris konkrečius pavyzdžius, kurie dėl interneto tapo plačiai žinomi.
„Kareivių suvokimu, jie šaudo ne į žmones“
Vienas iš jų – bepiločio nufilmuotas vaizdo įrašas. Jame – grupė Rusijos tankų tuščioje Ukrainos miesto Bučos gatvėje. Civilis gyventojas – nežinomas vyras su dviračiu – važiuoja per sankryžą dideliu atstumu nuo šarvuotos mašinos. Jie šauna į jį kelis kartus – kol žmogus krinta negyvas. Kodėl tai vyksta?
Klinikinis psichologas Th.Elbertas siūlo du galimus šio nusikalstamo elgesio paaiškinimus. Pirma, kareiviai galėjo pajusti pavojų. Juk galėjo taip nutikti, kad žmogus staiga išsitrauks prieštankinį ginklą ir iššaus.
Antra, „šauti į kitą žmogų jiems buvo linksma“, teigia Th.Elbertas. Savo pačių suvokimu kareiviai šauna ne į žmogų, o į „nežmones“, kaip tai jiems diegia propagandos mašina. Be to, kovotojams – o tanke visada būna keletas kareivių, – tai, pasak mokslininko, tam tikra pramoga: taikytis ir tiksliai pataikyti. „Jūs matėt, kaip aš iššoviau? Aukšta klasė!“ – sako jie, traktuodami tai, kas vyksta, veikiau kaip šaudymą į taikinį, o ne į žmogų. Jausmas, kad žudyti linksma, gerai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors žaidė kompiuterinius šaudymo žaidimus. Th.Elbertas su tuo susidūrė Ruandoje, ten tyrinėdamas genocidą. Vienas amerikietis jam pasakojo, kad toks šaudymas prilygsta heroino dūriui.
Išprievartavimas kaip karo ginklas?
Pranešimai apie išprievartavimus – taip pat ne pavieniai. Istoriją apie tai, kai prie Kijevo Rusijos kareiviai šūviu į pilvą nužudė vyrą, o žmoną išprievartavo, patvirtino keletas tyrimų. Nužudytą vyrą sutuoktinė po to palaidojo savo sode. Dažnai sakoma, kad prievartavimai naudojami kaip karo ginklas. Bet tai tik dešimtyje procentų atvejų, aiškina Th.Elbertas, tyrinėjantis karo metu vykdomus nusikaltimus. Retai būna, kad generolai duoda įsakymą prievartauti moteris, kad priverstų priešą pasiduoti.
„Išprievartavimas – tai, taip sakant, nugalėtojo teisė“, – Th.Elbertas aiškina kareivių nusikalstamo elgesio, stebimo per karą, esmę. Mokslininkas skirtinguose kontinentuose apklausė kareivius šia tema. Dauguma pasakė, kad vadai pakentė tokį elgesį, bet neįsakinėjo. Kareiviai pasakojo: „Mes mieliau būtume užsiėmę seksu iš meilės, bet to nebuvo. Todėl mes ėmėm tai, ką buvo įmanoma“. Mokslininko manymu, išprievartavimai kare daug rečiau būna įsakymo ar žiaurumo rezultatas, o dažniau – gyvuliško instinkto ir geismo.
Kiti ekspertai išprievartavimą laiko seksualizuota prievarta, o ne sekso forma. Pavyzdžiui, teisių apsaugos ir pagalbos moterims organizacija „Medica Mondiale“ padeda karo traumuotoms moterims nuo 1990-ųjų pradžios. Organizaciją įkūrė ginekologė Monica Hauser po masinių išprievartavimų karo Bosnijoje ir Hercegovinone metu. M.Hauser tvirtina, kad egzistuojanti lyčių diskriminacija karo metu pagilėja. Karuose vyrai dažniau demonstruoja savo nuosavybės teisę į neva silpnesnę lytį. O išprievartavimas – tai „priešo, kuris negali apginti savo moterų, pažeminimo simbolis“, pabrėžia ekspertė.
Dar vienas rusų kareivių nusikaltimo pavyzdys karo Ukrainoje metu: motina ir dukra buvo išprievartautos vienu metu ir buvo priverstos stebėti prievartą viena kitai. Tai kankinimo forma, teigia Th.Elbertas.
„Priešą kankina pačiais subtiliausiais būdais, žmonės gali sugalvoti neįtikėtinai baisių dalykų. Nėra jokių ribų“, – sakė mokslininkas. Pasak jo, nusikaltėliams kitų žmonių kankinimas teikia malonumą. Taip jie gali išlieti savo neapykantą, pyktį ir įsiūtį – aukų nelaimei.
Marodieriavimas kare – plėšrūniška prievarta
Rusijos kareivių vagysčių Ukrainoje pavyzdžiu tapo vaizdo stebėjimo kameros įrašas, kuriame gerai matyti, kaip Rusijos kareiviai pakuoja tai, ką pagrobė, ir siunčia siuntiniais savo šeimoms. Aukščiau minėtų nusikaltimų fone tai nereikšmingas nusikaltimas, bet jis taip pat rodo, kad moralė, įstatymas, teisingumas ir taisyklės šiame kare, panašu, visiškai neveikia.
Profesorius Th.Elbertas tokią prievartą vadina plėšrūniška. Pagrobta skalbimo mašina ar telefonas vertinami kaip motyvacija ir apdovanojimas. Nors paprastai už tokius dalykus baudžiama, kare Ukrainoje tai neveikia. „Betkuriuo atveju, rusų idėja buvo užimti Donbasą su jo iškasenomis ir sunkiąja pramone. Lygiai taip pat sėkmingai jie gali paimti ir skalbimo mašiną“, – sakė Th.Elbertas.
Kaip dar vieną stimulą jis nurodo medžiotojo instinktą. Net ne dėl grobio, o dėl medžioklės pačios savaime.
Kaip sustabdyti karo nusikaltimus?
Problema dar ir ta, kad į karinius nusikaltimus „armijoje buvo pakančiai žiūrima dar sovietų laikais“, – sako Vokietijos žmogaus teisių gynėja iš „Amnesty International“ Janine Uhlmannsiek. Pasak jos, žudyti ir kankinti civilius neteisėta visur, bet „Rusija turi savas karo taisykles“.
Galų gale, lieka klausimas: ar yra būdas užkirsti kelią piktadarystėms? „Tai siaubinga, ir jūs negalite to pakęsti. Bet tai karas. Geriau apskritai nekariauti. Bet kaip mes galime apriboti karą? Mes jį galime apriboti per informaciją“, – apibendrino psichologas Th.Elbertas. Ir čia neįmanoma apsieiti be žurnalistų. Vienintelė problema – kaip pasiekti tikslinę grupę.
Parengta pagal dw.com
