Kreiptis pagalbos sunku, bet svarbu
„Dirbu pagalbos aukoms srityje jau 20 metų. Puikiai suvokiu, kad neužtenka pasakyti „dabar galite skambinti – padėsime“. Turime gauti visuomenės pasitikėjimą, didinti informuotumą apie smurtą dėl lyties karo zonose“, – aiškina viena iš kampanijos iniciatorių, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė.
Psichologė Romena Kačinienė atskleidžia daugiau priežasčių, lemiančių lytinės prievartos aukų nenorą kreiptis pagalbos.
„Traumuojančius įvykius norisi kuo greičiau pamiršti, o kreiptis pagalbos reikštų dar ir dar kartą viską prisiminti. Taip pat seksualinės prievartos auka jaučia gėdą ir baimę dėl galimo aplinkinių pasmerkimo arba baimę dėl prievartautojų naudoto psichologinio smurto bei grasinimų susidoroti. Kartais auka tiesiog netiki, kad kaltasis bus išaiškintas ir nubaustas“, – pasakoja R. Kačinienė.
Psichologė priduria, kad po išgyvento seksualinio smurto kilę bevertiškumo, baimės, gėdos, izoliacijos ir kiti jausmai yra patirtos traumos simptomai, bet ne asmeninės savybės.
„Tyliai užsidarius sveikti sunku. Svarbu pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitiki ar kreiptis pagalbos į specialistus“, – ragina R. Kačinienė.
Kampanijos „Rape is a war crime“ specialistai karo nusikaltimų aukas konsultuoja 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Visgi joms reikia visokeriopos pagalbos, todėl, atsiradus lėšoms, kampanija galės teikti medicininę, teisinę ir materialinę pagalbą, teigia viena iš iniciatorių K. Mišinienė.
Seksualinę prievartą patiria ir vyrai, ir moterys
Paklausta, kokių seksualinės prievartos situacijų teko išgirsti šios kampanijos specialistams, KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė pabrėžia, kad į juos besikreipiantys asmenys prašo konfidencialumo.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad seksualinę prievartą yra patyrę ir moterys, ir vyrai. Kare tai viena iš kankinimo, pažeminimo, siekio palaužti ir nubausti formų, – sako K.Mišinienė. – Rusijos kare prieš Ukrainą pastebime taikomą seksualinę prievartą grupėje arba šeimos akivaizdoje.“
Šio poelgio motyvus aiškina ir psichologė Romena Kačinienė.
„Prievartautojai nusikaltimus vykdo ne iš seksualinių paskatų – smurtaudami, dažniausiai, siekia pademonstruoti jėgą, galią, pažeminti kitą ir tam renkasi emociškai pažeidžiamas, lengviau prieinamas, manipuliacijoms pasiduodančias aukas“, – kalba psichologė.
Įkliūva į prostitucijos tinklus
Į Lietuvą plūstant pabėgėliams iš Ukrainos, atgijo ir prostitucijos problemos klausimas. Pasinaudojant situacija, karo pabėgėlės verbuojamos į prostitucijos tinklus.
„Verbavimas buvo pakankamai atviras, – patvirtina K. Mišinienė. – Lietuvos teisėsauga ir nevyriausybinės organizacijos dėjo daug pastangų, kad atskleistų tokius nusikaltėlių veiksmus ir tikslus.“
Vis dėlto, KOPŽI centro vadovė siūlo neturėti iliuzijų dėl ukrainiečių moterų patekimo į prostitucijos tinklus Lietuvoje. Anot jos, pastaruosius kelis metus jos sudaro didžiąją dalį visų migrančių, esančių komerciniame seksualiniame išnaudojime mūsų šalyje.
„Nemažai įtakos tam turi ir mūsų įstatymai, reglamentuojantys prostituciją kaip paslaugą ir numatantys administracinį persekiojimą jos teikėjoms, bet pamiršę „paslaugos“ pirkėjus, o kartu ir išėjimo iš prostitucijos programas bei pagalbą“, – pasakoja K. Mišinienė.
