Šio karo metu moterys, vyrai, jauni ir seni žmonės patiria seksualinį smurtą. Kaip teigia informacinė kampanija „Rape is a war crime“, seksualinis smurtas Ukrainoje naudojamas kaip karo ginklas. Šių baisių nusikaltimų aukoms reikia visokeriopos paramos, įskaitant profesionalią teisinę, medicininę, psichologinę pagalbą ir jų atstovavimą.
Visus neabejingus karo metu vykstančiai seksualinei prievartai labdaros ir paramos fondas FRIDA kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) pakvietė stebėti nuotolinę apskrito stalo diskusiją-forumą „Seksualinė prievarta kaip karo ginklas“. Šio forumo metu skirtingų sričių ekspertės, žvelgdamos iš įvairių požiūrio taškų, kalbėjosi tiek apie prievartos prieš moteris kare priežastis, tiek apie būdus padėti ją išgyvenusiosioms, tiek mūsų visų galimybes veikti išvien, siekiant, kad tai nebepasikartotų.
„Pagrindinė mūsų organizacijos veiklos sritis – smurto prieš moteris prevencija. Viena iš tokio smurto rūšių yra seksualinis smurtas, todėl, be abejo, jis mums rūpi, – apie tai, kodėl sumanė organizuoti tokio pobūdžio apskrito stalo diskusiją, sakė jos iniciatorė, fondo FRIDA įkūrėja Daiva Baranauskė. – Karų (taip pat ir dabartinio Rusijos karo prieš Ukrainą metu) toks smurtas vykdomas ne kaip nors netyčia, o labai sąmoningai, skatinant aukštesnei karinei vadovybei, kad pažeminti ir palaužti užpultą tautą, taigi mums, palaikančioms Ukrainą, tai ypatingai rūpi.“
Anot D. Baranauskės, Lietuvoje, deja, vis dar nėra nė vieno specializuotą kompleksinę pagalbą teikiančio centro nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems asmenims, kur pagalbą galėtų gauti tiek prievartą patyrusios Lietuvoje (daugybė tai patiriančių moterų negauna adekvačios pagalbos), tiek karo pabėgėlės iš Ukrainos. Štai kodėl su kolege Kristina Mišiniene iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro, sukvietė su šia problema dirbančias aktyvias, iniciatyvias moteris bendram pokalbiui ir kartu pasidalinti sava patirtimi.
Forume dalyvavusi Dr. Inga Martinkutė, Europos Tarptautinės Teisės Asociacijos valdybos narė, Vilniaus Universiteto Teisės fakultete dėstanti tarptautinę teisę ir tarptautinių ginčų sprendimą, sakė, jog jai visuomet buvo įdomus ir aktualus moterų diskriminacijos elementas visuomeneje. „Man visada rūpėjo fizinis moters saugumas visuomenėje, jos saugumo garantas, teisė nebūti nuskriaustai, išnaudojamai dėl savo lyties“, – sakė I. Martinkutė, vadovaujanti informacinei kompanijai: „Rape is a war crime“. I. Martinkutės, drauge su bendraminčiais, įkurtoje to paties pavadinimo internetinėje svetainėje, seksualinę prievartą patyrusios aukos gali rasti reikalingos teisinės ir kitokio pobūdžio taip rekalingos informacijos.
Pasak pašnekovės, seksualinė prievarta karo metu yra itin paplitęs reiškinys. Kodėl? Visų pirma, kad tuomet nėra įprastai veikiančios polcijos, tvarkos gatvėse. Pradeda imti viršų dominavimo psichologija: tie asmeys, kurie nori užkariauti svetimą teritoriją, savo agresiją reiškia ir seksualine forma. Prieš tuos, kurie negali pasipriešinti, kurie yra silpnesni. Visų pirma, moterys, senyvo amžiaus žmonės, vaikai. Ir vis dėlto, daugiausiai, tai – moterys. „Seksualinė prievarta visų pirma asocijuojasi su pažeminimu. Ta trauma, pažeminimo, nesaugumo jausmas išlieka dar ilką laiką, aukas kamuoja potrauminis sindromas“, – kalbėjo Dr. I. Martinkutė. Pasak pašnekovės, po Jugoslavijos karo po truputį pradėjo formuotis tarptautinės teisės praktika, ėmė rastis rekomendacijos ir gairės, kaip turetų būti pažabojama seksualinė prievarta. Taikdarių pajėgos turėtų stengtis užkirsti kelią tokiems specifiniams nusikaltimams kaip seksualinė prievarta. Teisininkė priminė, jog Ženevos konvencija seksualinę prievartą įvardija kaip karo nusikaltimą, kuris prieštatauja tarptautinei karo teisei. Tad tokie nusikaltimai turėtų būti Tarptautinio Teisingumo teismo tiriami ir skiriamos atitinkamos bausmės.
Julija Zajančkauskaitė, komunikacijos agentūros „Agency 1323“ jaunesnioji projektų vadovė, prie kampanijos „Rape Is A War Crime“ dirba jau pusmetį, kuomet šia agentūrą bendradarbiauti pakvietė I. Martinkutė.
Komunikacijos specialistė pasidžiaugė, jog sėkmingai startavusi ši kampanija jau buvo deramai įvertinta tarptautiniu mastu ir laimėjo Progresyvių Moterų Asociacijos įsteigtą tarptautinio projekto apdovanojimą Ispanijoje.
„Bene didžiausias iššūkis pradėjus dirbti su šia tema buvo – kaip pasiekti mūsų tikslinę auditoriją? Nukentėjusius asmenis, kurie dėmesio žiniasklaidoje ir visuomenėje mažų mažiausiai norėtų. Mums buvo svarbu išsaugoti nukentėjusių privatumą ir kaip tik neatkreipti nereikalingo dėmesio į juos“, – pastebėjo J. Zajančkauskaitė.
Anot pašnekovės, prieš pradedant kalbėti apie seksualinę prievartą karo ir konfliktų zonose, pirmiausia reikia įsivertinti – kam bus kalbama? Ir čia svarbu įvertinti komunikacijos atsargumo lygmenį. Išgyvenusieji vengia kalbėti apie seksualinę prievartą, egzistuoja daug stigmų, baimių užtraukti gėdą šeimai, giminei, aplinkinių reakcijos ir pan. „Per didelis dėmesys gali visai užtildyti pažeidžiamuosius“, –įsitikinusi Julija.
Komunikacijos specialistė pastebėjo, jog kampanijos „Rape Is A War Crime“ tikslas yra pranešti apie galimą pagalbą. „O išgyvenusieji jau patys turi nuspręsti, ką jie nori daryti su tuo, kreiptis ar ne. Kiekvienas labai individualiai, pagal tai, kokios jam pagalbos reikia (teisinės, medicininės ar psichologinės), gali kreiptis.
Kitaip tariant, suprantant ir informacijos gavėjo poziciją, reikia duoti jam erdvės apsisprendimui, kuris, kai kuriais atvejais, būna labai kritinis momentas išgyvenusio seksualinę privartą momentas“, – teigė J. Zajančiauskaitė.
Teisininkė, Vilniaus universiteto docentė Ilona Michailovič pastebėjo, jog seksualinio smurto aukos išties paprastai nusprendžia tylėti. Pasak forumo dalyvės, aukos nenori kalbėti nei viešai, nei su pareigūnais, nes nenori dar kartą patirti invaziją į jų asmeninę erdvę. Pasak I. Michailovič, visų pirma reikėtų rengti atitinkamus mokymus įvairių sričių specialistams, pareigūnams, kad jie gebėtų atsargiai, etiškai prakalbinti aukas.
Diskusijoje dalyvavo ir pati Ukrainoje iš arti viską stebinti Reda Jureliavičiūtė, asociacijos „Lygiai“ direktorė ir organizacijos „Ribologija“ bendraįkūrėja. Organizacijos „Ribologija“ vizija – gyventi pasaulyje be seksualinio smurto, kuriame kiekvieno žmogaus ribos ir kūno integralumas yra gerbiami. Reda pasirinko itin nelengvą kelią – rinkti paramą ir ją vežti į Ukrainą.
Jos iniciatyva Ukrainos moterims dalinamos higienos priemonės, nėštumo testai, medikamentinio aborto tabletės. Lietuvei su partneriais pavyko Ukrainoje įsteigti net dvi ginekologines klinikas, kurios, pasak R. Jureliavičiūtės, ukrainietėms yra tarsi prieglobstis, kur gali mediciniškai pasitikrinti, pasikonsultuoti, sulaukti reikiamos pagalbos, patarimų. Ir vis dėlto, anot pašnekovės, lyginant su Lietuva, Ukrainoje vis dar niekur nedingo pačių aukų kaltinimo sindromas.
Ypač mažesniuose miesteliuose, kaimuose vis dar girdimi žmonių pasisakymai, tokie kaip: „Turbūt pati dėl viso to kalta...“ Dėl tokio visuomenės požiūrio moterys vis dar bijo kreiptis pagalbos, juntama didelė stigmatizacija. „Seksualinė prievarta – tikrai šiame kare veikia. Kaip ginklas, kuris žaloja individą ir skaldo visuomenę“, – įsitikinusi Ukrainos moterims padedanti R. Jureliavičiūtė.
Dar viena forumo dalyvė Loreta Mačianskaitė humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, kalbėjo apie tai, ar literatūra apie seksualinę prievartą karuose atlieka prevencinę funkciją? Ar visuomenė nori apie tai žinoti? Ar įmanoma smurto prevencija per kultūrą?
Diskusijos metu L. Mačianskaitė pacitavo Susan Brownmiller, amerikiečių žurnalistės, žinomos feministės, dar 1975-aisiais išartą frazę: „Išžaginimas yra ne kas kita, kaip bauginimo prcesas, kurio metu visi vyrai stengiasi moterims įvaryti baimes.“ Amerikietė paneigė mitą, kad prievartavimas yra lytinio potraukio pasekmė. Pasak L. Mačianskaitės, literatūra kelia empatiją, geba keisti požiūrį į nukentėjusį žmogų: „Tai – lyg psichoterapija. To negali padaryti teisė – ji gali pasitarnauti kaip prevencija. Psichiatrija savo metodais gydyti traumas. O kurti pasitikejimą pasauliu, žmonėmis – tai gali literatūra.“
Forumo iniciatorė D. Baranauskė įsitikinusi, jog tokių diskusijų dėka, visuomenė gauna informaciją aktualia tema, nes kai kurios inciatyvos dar gana naujos, kitoms reikia visuomenės paramos ar finansinių aukų, kad jos galėtų tęstis.
„Dar labai svarbu nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo mechanizmų kūrimas, o jau esančių – stiprinimas, nes kartu mes galime nuveikti reikšmingesnių darbų, ypač vystant šią temą ir toliau tęsiant advokaciją su sprendimų priėmėjais dėl nukentėjusiųjų nuo seksualinės prievartos apsaugos ir pagalbos centro kūrimo“, – teigė fondo FRIDA įkūrėja.
