Diplomatė Gintė Damušytė: norėčiau, kad filantropijos Lietuvoje būtų daugiau

Altruizmas, noras padėti kitiems — bendražmogiškas reiškinys, skirtingose visuomenėse įgyjantis įvairialypių bruožų. Gyvenimo įvairiose šalyse patirtys leidžia tuos skirtumus pamatyti, kartu ir įvertinti filantropijos, mecenatystės būklę šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.

 Gintė Damušytė (viduryje) su Mariaus Jakulio-Jason fondo direktore Kotryna Stankute-Jaščemskiene ir jos sutuoktiniu Ričardu Jaščemsku.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
 Gintė Damušytė (viduryje) su Mariaus Jakulio-Jason fondo direktore Kotryna Stankute-Jaščemskiene ir jos sutuoktiniu Ričardu Jaščemsku.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
  Gintė Damušytė.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
  Gintė Damušytė.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
 Gintė Damušytė su Kanados premjeru Stephenu Harperiu.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
 Gintė Damušytė su Kanados premjeru Stephenu Harperiu.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
 Vizito Brazilijoje metu.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
 Vizito Brazilijoje metu.<br> Pranešimo siuntėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

2023-07-13 08:42, atnaujinta 2023-07-13 16:34

Jūsų dėmesiui pokalbis su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro Tarybos nare, diplomate Ginte Damušyte, kuri pasidalijo mintimis apie filantropiją ir mecenatystę JAV, Danijoje, ir, žinoma, Lietuvoje.

– Kas jums yra filantropija, mecenatystė? Ką tai reiškia jūsų gyvenime?

– Labai paprasta sąvoka. Tai yra meilė kitiems. Filantropija palaiko labdarystę, gerus projektus, padeda kurti gerovę visuomenei ir valstybei. Mecenatystė daugiau orientuota į konkrečias sritis: parama mokslui, švietimui ir kitiems geriems projektams. Aš esu laiminga, kad augau aplinkoje, kur filantropija, mecenatystė buvo natūrali gyvenimo dalis. Ypač tai pajutau savo šeimoje. Tarp mano draugų yra labai stambių filantropų. Pati paremiu gerus projektus. Didelė palaima prisidėti prie filantropinių veiksmų.

– Minėjote, kad jūsų aplinkoje filantropija yra gyva, žmonės ja gyvena. Kaip manote, kas yra svarbiausia formuojantis filantropijos tradicijai konkrečioje visuomenėje ar bendruomenėje? Religija, šeimos pavyzdys, asmeninės vertybės ar mokestinės lengvatos?

– Gali būti bet kuri iš jūsų minėtų priežasčių, gali būti ir įvardintų sričių visuma. Lietuvoje gyvena Marius Jakulis Jason. Aš jį pažįstu iš Niujorko laikų, turėjo labai sėkmingą teisininko karjerą, galėjo likti Amerikoje, gyventi labai patogų ramų gyvenimą, bet jis pasirinko atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie jos kūrimo.

Aišku, Lietuva jam suteikė galimybes augti ir tobulėti. Jis pasirinko investuoti savo kapitalą ir laiką čia. Prieš kelis metus įsteigė fondą, kuris remia Lietuvos akademikus. Dauguma jų studijavo užsienyje. Fondas skatina juos grįžti į Lietuvą, žiniomis ir patirtimi turtinti mokslo gyvenimą ir tokiu būdu kurti Lietuvą.

Bendravau su jo žmona, kuri kartu įkūrė fondą. Lisa sakė: „Mariau, gal panaudokime savo kapitalą, kol esame gyvi. Nelaukime palikti jau po mirties, bet tiesiog pasidžiaukime savo filantropijos rezultatais, kurkime ir padėkime kitiems įsitraukti į Lietuvos kūrimą.“ Taip įsisteigė fondas, kuris tikrai labai stambiai remia, labai svarbią sritį ir yra geras pavyzdys, kaip galima savo turtą taikliai ir naudingai panaudoti.

– Gimėte Jungtinėse Amerikos Valstijose, paskui diplomatės karjera jus nuvedė į daugelį šalių. Kur matėte stipriausias filantropijos, mecenatystės apraiškas ir kaip šiame kontekste atrodo šiuolaikinė Lietuva?

– Aš augau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur labai tiesiogiai susidūriau su amerikiečių ir Amerikos lietuvių visuomenėse esančiomis filantropinėmis tradicijomis.

Neseniai baigiau tarnybą kaip ambasadorė Danijoje. Mane labai paveikė Danijos požiūris į filantropiją ir mecenatystę. Pusė danų dalyvauja tokioje veikloje. Individai ar įmonės remia švietimo ar mokslo projektus, labdarą, visuomenines, bendruomenines iniciatyvas. Tai yra įėję į jų kraują, nes nuo pat vaikystės skatinama, kad natūralu duoti kitam.

Danija yra turtinga, dosni visuomenė. Jie savęs nepuošia prabanga, svarbiau veiksmais parodyti ir panaudoti savo kapitalą – paremti, padėti skurstančiam ar tiesiog paremti valstybei naudingą veiklą, ypač mokslo srityje. Tai sektinas pavyzdys. Valstybė ir žiniasklaida tam skiria dėmesį. Danai nuo pat jaunystės yra skatinami būti pilietiškais. Eilinis danas labai palaiko Danijos paramą kitoms šalims. Filantropija pereina iš vietinio lygio į valstybinį ir tarptautinį.

Tai labai įdomus fenomenas. Mes žinome įvairių Skandinavijos šalių fondus, kuriais naudojamės. O Lietuva dabar žengia tuos žingsnius, labiausiai nukreiptus į Ukrainą.

Manau, kad kiekvienas lietuvis didžiuojasi, jaučia pareigą. Buvo surinktos milijoninės sumos palaikyti Ukrainą. Čia yra šviesus pavyzdys ne tik pačiai Lietuvai, bet ir kitoms šalims.

Man atrodo, kad mes patys nustebome, jog galime. Nes dažnai galvojame, jog lietuviai nelinkę dalintis, aukoti. O šis pavyzdys tikrai yra gražus ir suteikiantis vilties galvojant apie mūsų visuomenę.

Tradicijos buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai buvo pirmieji modernios valstybės daigai, formavosi asociacijos, klubai, išaugo socialiniai tinklai. Vėliau, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais, atsirado daugiau organizacijų, kurios buvo orientuotos į socialinę paramą. Pati valstybė įžvelgia, kad filantropija, mecenatystė yra naudinga.

Daugelyje Europos šalių net dešimt procentų BVP sukuriama per filantropines veiklas. Lietuvoje dabar yra puikių organizacijų: „Caritas“; „Maltos ordino pagalbos tarnyba“, „Raudonasis Kryžius“, kurios padeda kitiems. Negali būti valstybės be pilietinės veiklos, filantropijos, mecenatystės.

– Jūs jau užsiminėt apie tai, kad Lietuva turėjo gražią filantropijos tradiciją, besitęsiančią nuo LKD laikų. Sovietmečiu tradicija persikėlė į diasporą. Jūs išeivijoje gyvenote daug metų. Jeigu lygintumėte jūsų patirtis, ką matėte diasporoje ir Lietuvoje, kokius skirtumus ir panašumus įžvelgtumėte?

– Išskirčiau mano tėvų kartą, išeiviją. Jų atsidavimas šiai sričiai buvo nuostabus. Jie jautė didelę atsakomybę ir pareigą išlaikyti lietuvybę užsienyje okupacijos metais. Buvo negailima finansų nei laiko kurti institucijas, kurios skatino tautinį identitetą, tapatybę, supratimą, padėjo išlaikyti lietuvybę užsienyje.

Įkurtos parapijos, kultūros centrai, lituanistinės mokyklos, jaunimo stovyklos. Reikėtų išskirti dar 1962 m. įkurtą Lietuvių fondą, kuris veikia iki šios dienos. Grupė lietuvių katalikų medikų sumanė įkurti organizaciją, kuri ne tik sutelktų kapitalą, bet būtų ir pačių bendruomenės narių valdoma ir auginama.

Per savo gyvavimo metus fondas yra paskirstęs beveik 25 milijonus dolerių ne tik išeivijos projektams, bet ir pačiai Lietuvai. Skiria stipendijas Lietuvos jaunimui. Po nepriklausomybės atkūrimo daugiau negu milijoną dolerių skyrė Lietuvos švietimo ir kultūros institucijoms. Iki šios dienos skatina aukoti lietuvių bendruomenės narius.

Okupuota Lietuva – motyvas, kuris dar labiau sustiprino filantropinę dvasią mūsų išeivijoje. Žmonės negailėjo laiko, energijos, pinigų, ir veikla tikrai yra nuostabi.

Bostone buvo išleista lietuvių enciklopedija, kuri yra naudojama iki šios dienos. Lietuviško gyvenimo metraštis iki tam tikro laikotarpio. Nuostabu, kokios iniciatyvos buvo steigiamos ir puoselėjamos užsienyje.

Mano tėvai turėjo viziją kartu su bendraminčiais ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos užnugariu steigti vietą, kur jaunimas galėtų susirinkti lietuviškoje krikščioniškoje aplinkoje ir užmegzti draugystes, sužinoti daugiau apie Lietuvą, jos kultūrą, išlaikyti tradicijas. Buvo mintis steigti „Dainavos“ lietuvių jaunimo stovyklą Mičigano valstijoje. Tėvai didesnę savo gyvenimo dalį paaukojo idėjai, ir malonu, kad iki šios dienos, jau 67 metus, stovykla tebegyvuoja ir klesti.

Siuntė savo vaikus buvę stovyklautojai, dabar jau jų anūkai, proanūkiai lanko ir užmezga draugystes visam gyvenimui. Tai yra didelė stovykla, 150 hektarų ploto žemės su pastatais, valgykla, Spyglio ežeru, Rambyno kalnu, gyvenamosiomis patalpomis. Viską reikia išlaikyti su visuomenine parama, jokios valstybinės paramos stovykla negauna.

Tie, kurie telkia paramą, nori, kad jų vaikai toliau džiaugtųsi šia aplinka ir palaikytų tiesioginį ryšį ne tik su Lietuva (nes yra kviečiami prelegentai ir mokytojai iš Lietuvos dalyvauti vasaros sezono stovyklose), bet ir susipažintų su lietuviška jaunimo diaspora. Tokios iniciatyvos tikrai yra reikšmingos. Tėvai rizikavo, jie net užstatė savo namus, kai reikėjo pirkti žemę stovyklai. Turėjo artimų bičiulių komandą, kuri padėjo finansuoti, steigti stovyklą. Komandos tradicija tęsiasi iki šios dienos.

– Kas jums asmeniškai yra didžiausias filantropijos ir mecenatystės pavyzdys?

– Turbūt tėvai. Jie nebuvo turtingi žmonės, priklausė viduriniajai klasei, bet jie buvo labai dosnūs. Jie sakė: „turime stogą virš galvos, neblogai gyvename, padėkime tiems, kuriems parama iš tikro reikalinga.“ Bandau tęsti šeimos tradiciją.

Juozas Kazickas yra puikus pavyzdys. Sėkmingai kūrė verslą užsienyje, investavo ir Lietuvoje. Buvo įsteigtas jo šeimos vardo fondas, kuris Lietuvoje labai vertingus projektus palaiko ir tikiuosi, kad tai darys dar ilgai.

Mane sužavėjo Viktoro Butkaus atvejis. Mokslo žmogus, kurio meilė menui išsivystė į puikų kultūrinį projektą. Jis su žmona padovanojo Lietuvai modernaus meno muziejų. Ten jau stulbinančios sumos, gal penkiolika milijonų eurų šiam projektui paskyrė. Tai yra nuostabi institucija, kuria mes visi galime pasidžiaugti. Galime per meną pristatyti Lietuvą ir užsienio turistams. Man atrodo, kad jis įgyvendina JAV milijardieriaus Warren‘o Buffett‘o posakį, kad „būtų gėda mirti turtingam“. Norėčiau, kad Lietuvoje, ypač tarp įmonių, būtų didesnė orientaciją į filantropinę veiklą.

Danijoje visos stambios, ir smulkios įmonės turi savo fondus ir tuo didžiuojasi. Jiems tai yra natūralus reiškinys, kad būtų fondas, kuris remia meną, kultūrą, visuomenės iniciatyvas, labdaringas organizacijas. Jie turi socialinės atsakomybės jausmą. Dalinasi savo pelnais, nes mato naudą valstybei, visuomenei, ir, aišku, įmonei. Žmonės gerbia įmones, kurios nagus į save nelaiko, o atveria rankas ir padeda kitiems.

– Prieš tai kalbėjau su Jūrate Kazickaite. Ji paminėjo asmeninį santykį, kad kai padarai kažką gero, jautiesi gerai. Filantropija gali turėti ir tą matmenį.

– Tai atneša malonumą, kad gali padėti kitam. Visą laiką bus pažeidžiami visuomenės sluoksniai, kuriems reikės pagalbos. Jų kėlimas padeda pakelti visą valstybės gerovę. Teikiant paramą, gauname ir gyvenimo pamokas, stipriname pilietinę dvasią savyje ir visuomenėje, gauname praktinės patirties dirbdami su kitais, išsiplečia pažinčių tinklas.

– Ar galima žmones išmokyti filantropijos, paskatinti, motyvuoti? Jeigu taip, kaip tai daryti? Kas būtų efektyvu, kad Lietuvos visuomenė labiau jungtųsi į tokią veiklą?

– Darant galima mokytis. Kai buvau vaikas, priklausiau jaunučiams ateitininkams. Mus Kalėdų laikotarpiu vesdavo į senelių prieglaudą. Atlikdavome gyventojams programą, padainuodavome, pašokdavome, išdalindavome dovanėles. Tai pažintis, kas yra filantropinė veikla. Vaikams padarė įspūdį. Pajutom, kad pragiedrinome tų žmonių gyvenimą – mus apkabino, bučiavo. Emociškai labai paveikė.

Kalbant apie stambesnę filantropiją, manau, kad valstybė gali pirštą pridėti. Amerikoje žmogus mieliau aukoja, jeigu gali nurašyti auką į savo sumokėtus mokesčius. Tai tikrai skatina pavienius asmenis stambiai aukoti geriems tikslams.

Valstybė turi būti suinteresuota palaikyti tokią veiklą ir sudaryti sąlygas, kad žmonės galėtų užsiimti filantropine veikla ir truputį praktinės naudos iš to gauti. Nematau nieko blogo tame, tai yra skatinimo priemonė, kuri tikrai turėtų būti pilnai įdiegta Lietuvoje. Dėmesys irgi nekenkia. Reikia parodyti pagarbą, kad tai taptų pavyzdžiu kitiems.

 

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.