Fotografė Jūratė Vilkelė (44 m.) moteris moko gamtoje pasijusti gražiomis, todėl iš stovyklų Lietuvos pajūryje jos parsiveža tai įrodančių nuotraukų.
Kaunietė tokias stovyklas pavadino moterų fotosesijų terapija prie jūros. Kad tai gydo, Jūratė neabejoja, nes to nedarytų, jei nebūtų poreikio. Tokius susitikimus su moterimis sodyboje „Kuršių takas“ netoli Šventosios ji rengia daugiau nei dešimt metų.
Į pajūrį moterys kviečiamos atsipalaiduoti, skirti laiko sau, pajusti, kaip skleidžiasi jų moteriškumas, auga pasitikėjimas. Dažniausiai jos neturi profesionalių nuotraukų dėl to, kad kasdienybės rutinoje užmiršo save.
Juolab kai kurios nepamena, kada vilkėjo puošnią suknelę ar darėsi makiažą. O toje stovykloje pasirūpinama lietuvių dizainerių suknelėmis, vizažistų paslaugomis.
„Jos atvyksta gerai leisti laiką“, – kad nereikia jokio pasiruošimo, patikino J.Vilkelė. Fotografė ne kartą sulaukė padėkų, kad moterys pailsėjo, surado laiko sau ir savo mintims.
„Vaikštai po smėlį, išgyveni jūros bangavimą ir skleidžiamą jėgą. O aš pagaunu tas akimirkas. Joms pozuoti visiškai nereikia“, – apie užkulisius pasakojo pašnekovė.
Tad fotosesijų terapijoms iš anksto nereikia ruoštis, jaudintis, nes svarbiausia – būti savimi. Vėjo dvelksmas, jūros platybės, smėlio kopos nuramina mintis, leidžia atsipalaiduoti, lieka tik mėgautis gamtos sukurtu grožiu ir pačia savimi.
Iš nuotraukų matyti, kaip po tokių užsiėmimų spinduliuoja akys, natūraliai atsiranda šypsena, oda tarsi atjaunėja. Mat sielą gydo ne tik neįprasta patirtis, bet ir buvimas gryname ore prie jūros.
Tarp stovyklautojų dalis moterų būna jau ne kartą tai patyrusios, bet dažnai atvyksta ir naujokių. Žinoma fotografė sulaukė prisipažinimų, kad kai kurios moterys socialiniuose tinkluose stebi tokias fotosesijas, bet pačios delsia tam pasiryžti. Jūratei tenka jas nuraminti, paguosti, kad pozuoti nereikės, ko nors naujo išmokti irgi nereikės.
Net ir nenuspėjamo oro pajūryje nereikėtų bijoti, nes per daugiau nei dešimt metų, kiek fotografė rengia stovyklas, nebuvo atšaukta nė viena fotosesija.
Prie jūros vėjas greitai pravaiko lietaus debesis ir galima džiaugtis nesugadinta diena.
„Jeigu lyja, palaukiame, išgeriame kavos, drauge ką nors paveikiame ir einame prie jūros“, – pasakojo Jūratė.
Fotografuotis prie jūros kiekvieną stovyklos dieną susitinka skirtingo amžiaus, įvairių profesijų moterys. Fotografė kiekvienai skiria individualų laiką. Kodėl joms atsiranda noras vykti į nepažįstamą aplinką?
Jūratė patikino, kad dailiosios lyties atstovėms svarbu pasigauti moterišką energiją. Visas jas vienija moteriškumas, kuris kasdienybėje neretai būna užgožtas buities rūpesčių ar santykių problemų.
Tokie užsiėmimai vilioja 25–70 metų moteris. Vienų moteriškumas dar tik skleidžiasi, kitos jį augina, brandina, tyrinėja. Bet svarbiausia, kad visos ieško tikrojo moteriškumo, kurį atskleisti padeda ir jūra.
Moterų fotosesijų terapijos stovyklos vyks liepos 14–23 d. „Kuršių take“ netoli Šventosios.
Gamtoje neria į dvasinius ieškojimus
Emocijų paleidimo trenerė Jurgita Medonė (35 m.) stovyklas moterims gamtoje rengia dėl to, jog pastebėjo, kad dailiosios lyties atstovės pavargo apsimetinėti. Juk neretai savo nepasitenkinimą ar nepasitikėjimą moterys slepia putlindamos lūpas ar dailindamos kūno formas skalpeliu.
Kaunietė oro jogos, kvėpavimo ir meditacijos specialistė tiesiai rėžė, kad joks užpildas nepanaikina vidinio nepasitenkinimo, kiaurai persišviečiančio per išlygintą odą. Tai supratusios moterys nori tikrumo – leisti sau būti tokioms, kokią sukūrė gamta. O tai įmanoma turėti tik pažinus įvairias emocijas.
„Pokytis išorėje matyti tik įvykus vidiniam pokyčiui. Pastebiu, kad geresnis savęs pažinimas stovyklos dalyvėms suteikia daugiau kokybės visose gyvenimo srityse“, – patikino J.Medonė.
Ką gamtoje stovyklautojos veikia, kad iš jų grįžta susigrąžinusios akių spindėjimą, gerą nuotaiką, žvalumą, pasitikėjimą? Ar atsikvėpus stovykloje gali pradingti noras putlinti lūpas, didinti krūtinę ar sėdmenis, šlifuoti odą aparatais? Tos, kurios ten pabuvo, būtent taip ir pasijuto.
Nereikia išskirtinai pasiruošti norint dalyvauti tokioje stovykloje. Tereikia norėti geriau pažinti ir mylėti save, ieškoti būdų, kaip sustiprinti pasitikėjimą, kaip pajusti kūno galimybes, kaip išmokti išgirsti savo emocijas, mintis.
„Savęs pažinimo bei priėmimo nauda atsispindi santykiuose, veikloje, pomėgiuose“, – įsitikinusi pašnekovė.
Stovyklose maitinamasi sveiku augaliniu maistu. Tad netyla klausimai ir prašymai pasidalinti receptais – sveikas maistas išties gali būti skanus.
Moterys taip pat teiraujasi, ar svarbu fizinis pasirengimas, nes jos baiminasi, kad niekada neturėjusios tokios patirties nepritaps. Jurgita nuramina, kad gamtoje visos jaučiasi saugiai nerdamos į dvasinius ieškojimus, nes programa taip ir sukurta, kad būtų jauku, gera atsipalaiduoti ir įsikrauti teigiamos energijos.
Jurgita stovyklautojas moko tyrinėti save per įvairius pažinimo metodus: judesio, šokio terapiją, emocijų paleidimo techniką (Sedonos metodas), giliai atpalaiduojančias meditacijas, kvėpavimo pažinimą.
Išties tos moterys, kurios jau yra dalyvavusios stovyklose ar moterų ratuose, sako, kad ateina prisipildyti: paleisti neramias mintis ir sugrįžti į vidinę švytėjimo būseną, atsipalaiduoti, rasti sau reikalingus atsakymus. Tuos atsakymus žino pačios, tik jie paaiškėja, kai nurimsta mintys.
„Tas pojūtis po tokios į moteriškumą sugrąžinančios programos gali būti dar labiau juntamas nei po pasibuvimo užsienio kurorte“, – tikino J.Medonė.
Emocijų paleidimo trenerė patarė išmėginti net ir kelių valandų pažinimo renginius ar savaitgalio stovyklas, nes ir per trumpą laiką galima patirti malonių atradimų.
„Tokie renginiai skirti ne tik atsipalaiduoti, bet ir giliam savęs pažinimui. Vienos įsikrauna motyvacijos, įkvėpimo, kitos verslo planus susidėlioja, atranda sau reikalingus atsakymus“, – apie moterų susibūrimų naudą užsiminė Jurgita.
Tačiau nemažai jų nedrįsta žengti pirmo žingsnio, nes Lietuvoje moterų ratai ar stovyklos dar nėra labai įprasta – gali atrodyti mistiškai.
„Iš tiesų jokios mistikos nėra. Vesdama stovyklas ar moterų rato užsiėmimus pasitelkiu įvairius savęs pažinimo įrankius: judesio, šokio, kvėpavimo pratimus, emocijų paleidimo įrankius. Per dešimt metų sukaupiau išties nemažą savęs pažinimo įrankių arsenalą, kuriuo nuolat dalinuosi su daugybe moterų“, – patikino J.Medonė.
Stovyklas Jurgita rengia tose vietose, į kurias vos įžengus lengva įsisupti į vidinę jaukumo oazę. Pastaraisiais metais tokiomis vietomis tapo sodybos „Laumžirgių žemė“ Vilniaus rajone, „Gajos kupolas“ Trakų rajone.
Tenka palikti telefonus
Penkių dienų žygis apie ilgiausią Lietuvoje Asvejos ežerą 8–12 klasių gimnazistams atskleidžia ne tik Aukštaitijos gamtos grožį, bet ir patikrina ištvermę, išmoko atitrūkti nuo išmaniųjų įrenginių, sveikai maitintis, atsisakyti žalingų įpročių.
Iš vadinamosios pabėgimo stovyklos jaunuoliai grįžta kitais žmonėmis – saulės pabučiuoti, vėjo nugairintais veidais, pamėgę sveiką maistą, mankštas, neskubantys tikrinti naujienų telefonuose, metę rūkyti.
Mat būtinos sąlygos norint stovyklauti – nevartoti alkoholio, narkotikų, nerūkyti, palikti namuose telefonus. Stovykloje neleidžiama turėti saldžių gaiviųjų gėrimų, traškučių, saldainių ar kitokio nesveiko maisto.
Stovyklos vadovai turi patirties, kuo visa tai pakeisti, – teks mišku nužingsniuoti apie šimtą kilometrų, kad nesunkiai pamirštumėte buvusį patogų, tačiau nesveiką gyvenimo būdą.
„Beveik šimtas įveiktų kilometrų, daugybė prasmingų pokalbių, draugystė visam gyvenimui, vakaro laužai, nakties dangus, ežere atsispindinčios žvaigždės, švelniai maudžiantys raumenys ir jie – Whatansu vadovai“, – taip pristatoma stovykla „Auksinė giria“ Liudgardos kaime, Dubingių seniūnijoje, Molėtų rajone.
Taip pat nurodoma, kad stovyklautojus labiausiai vienija bendras iššūkis ir nepatogumas, augina dar nepatirtos situacijos ir išlipimas iš vidinės pelkės – net tada, kai fiziškai brendama per išorinę.
Paklausus, nuo ko bėgama, kad taip vadinama savaitės stovykla jaunuoliams, vienas jos vadovų psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius (47 m.) patikino, jog stovyklautojai pabėga iš stovyklavietės „Auksinė giria“, kur dažniausiai vyksta visos kitos stovyklos.
Pabėgimo stovykla – ilgas žygis nakvojant palapinėse ant ežero kranto. Vasaros naktys šiltos, todėl kai kas nusprendžia miegoti hamake ar ant žemės pasitiesus užtiesalą. Žygeiviai „Auksinėje girioje“ nakvoja tik pirmą ir paskutinę stovyklavimo naktį, kad pailsėtų minkštoje lovoje. Žygio metu nakvojama vis kitoje vietoje.
Nebūtinai ištisą dieną tenka eiti, atsižvelgiama, kiek komandos nariai pajėgūs įveikti kilometrų pėsčiomis, kokie išbandymai tenka.
„Nepaisant nieko, turime atsidurti tam tikruose taškuose. Turime per tam tikrą laiką apeiti ežerą, negalime nei iš šio, nei iš to užtrukti papildomą dieną“, – pasakojo V.Arvasevičius.
Žygiuojama miško keliais, takeliais, per brūzgynus nesibraunama, nors kartais tenka susidurti su natūraliomis kliūtimis – užpelkėjusia vieta, todėl reikia kirsti kampą.
Vaikinai ir merginos stovyklauja kartu. Vadovai jiems perleidžia žygį vesti patiems – įteikia kompasą, žemėlapį, duoda užduočių. Taip leidžiama išmėginti lyderio vaidmenį. Kas pusdienį lyderiai keičiasi. Kiekvienas susirenka patarėjų komandą, todėl užsimezga pasitikėjimas, draugystės.
„Užduotys – ne sportinės, o patyrimų. Jos atliekamos porose, grupelėse. Tai būna pokalbiai tam tikromis temomis, numatytas ir tylos žygis. Tylomis einame gana nemenką atstumą, kad stovyklautojai mokėtų išbūti su savimi, savo mintimis, susilaikyti nuo bendravimo sunkiomis akimirkomis.
Juk kartais norisi, patyrus ką nors sudėtingesnio, tuoj pat su kuo nors pašnekėti, kad dingtų tas sunkumas, nerimas. Siūlome per naują patirtį eiti vieniems. Užduoties tarsi nėra, tačiau yra tam tikri sprendimo būdai“, – pasakojo psichoterapeutas.
Dėl alkoholio, rūkalų, narkotikų vadovai neperkalbami, griežtai laikosi stovyklos taisyklių. Mobiliuosius telefonus patartina palikti namuose, atiduoti tėvams. Bet koks stovyklautojų bendravimas su tėvais bus palaikomas per vadovus. Juk laisvalaikis laukia visai kitoks – stovyklautojai Asvejos regioniniame parke visąlaik turi ką veikti ir neieško virtualių pramogų.
Pirmomis stovyklavimo dienomis vadovai dažnai pastebi, kaip jaunuolius veikia žalingų įpročių atsisakymas.
„Vaikas atrodo irzlus, sunku jam reguliuoti emocijas, sunku išbūti be to, ką yra įpratęs daryti. Jis gyvena visiškai kitu ritmu, negauna galimybės gyventi savuoju. Turi būti komandoje, derintis prie kitų, negali nuo jų pasišalinti, pabėgti, visa tai – nemenkas psichologinis krūvis. Todėl būna streso, nežinomybės.
Mes, vadovai, žinome, kada ateisime į stovyklavietę, bet vaikams nesuteikiame visiško žinojimo, kas bus, kaip bus. Suteikiame jiems galimybę patirti nežinomybę, neapibrėžtumą“, – stovyklos virtuvę atskleidė V.Arvasevičius.
Nesistengiama mažinti streso ir nerimo tiksliu žinojimu, kas laukia kelyje, kada bus pietūs, ką stovyklautojai veiks vakare. Pasiekus tam tikrą tašką paaiškės, kas bus, ką reikės veikti. Todėl jaunuoliams nesuteikiama galimybės fantazuoti apie ateitį ir kurti kokių nors lūkesčių.
„Jie turi gauti tokį patyrimą, koks jis iš tiesų yra, nesugadintas lūkesčių, vizijų. Jeigu kas nors iki stovyklos rūkė, dabar negali. Pirma, antra diena be telefono jiems sunki, tačiau po savaitės jau norėtų pratęsti telefono neturėjimą. Jie pastebi, kaip smagu, kad ir be telefono gali būti visai įdomu. Juk niekas niekur nepražuvo, nieko neprarado“, – įžvalgomis dalijosi psichoterapeutas.
Jaunoji karta ir traškučiai, gazuoti saldieji gėrimai yra tarsi neatsiejama. O pabėgimo stovykloje valgoma tik tris kartus – pusryčius, pietus ir vakarienę.
Į mišką triskart pristatomas sveikas, šviežias, šiltas vegetariškas maistas atsižvelgiant į stovyklautojų poreikius. Žygyje keliskart maistą gaminasi ir stovyklautojai, bet vis dėlto patiems gaminti yra sunku, nes žygeiviai dažniausiai eina pirmąkart, tenka nemenkas fizinis krūvis, o užkurti laužą, užkaisti puodą ir išvirti užtrunka laiko.
Kartais stovyklavietė pasiekiama jau temstant, pasitaiko dienų, kai žygeiviai permirksta nuo lietaus. Tačiau stovyklautojai dėl to nuotaikos nepraranda. Bet maistas – būtinas atlygis patyrus nuovargį, todėl patiekalai stovyklautojams dažniausiai atvežami į sutartą vietą.
„Jeigu karšta, apsunksta žygis, paprašome, kad kartu su pietų patiekalais atvežtų ir ledų. Tada būna didžiausia šventė. Ledai be nereikalingų priedų – apdovanojimas po poros dienų be saldumynų.
Prisimenu, kai buvo liūtis, vaikai laukė pietų ir laižė druską. Aš turėjau druskos, paklausiau, gal kas nori. Susibėrėme į delnus, sėdėjome ir laižėme patenkinti, laimingi. Juoda duona taip pat tampa vertinga ir labai skani. Kiti po pietų kriaukšlelį pasilieka ir eidami girdime, kad kas nors duoną kramsnoja“, – pasakojo pašnekovas.
Svarbiausia tokiame žygyje – patogi avalynė, apsauga nuo lietaus, miegmaišis. Nors stovykloje tenka pamiršti patogų gyvenimą, vienas kitas jaunuolis grįžta antrąkart stovyklauti po atviru dangumi.
Tai grūdina ir keičia gyvenimą?
„Matėme tuos, kuriems buvo labai sunku. Jie buvo atvykę iš sterilios aplinkos į gamtą, kurioje yra vabzdžių, žiedadulkių, krūmynų. Nors tam žmogui tokios sąlygos atrodė katastrofa, regis, neišgyvens to, atvyko antrąkart. Įdomu pamatyti, kaip jaunuolis, pajutęs galią įveikti nepatogumus, su didžiausiu malonumu atvyksta dar kartą“, – stovyklos naudą apibūdino psichoterapeutas.
Per pabėgimo stovyklas jaunuoliai keliskart susiduria su negalėjimo idėjomis, sako: aš taip negalėčiau, man nepavyks. Kai kurie nori grįžti namo, bet perlipę per sunkumus apsidžiaugia, kad išgyveno dar vieną dieną ir viskas pavyko. Tuomet ateina mintis: aš galiu.
„Tas virsmas gali padaryti neįtikėtinus stebuklus. Tie, kurie grįžo po metų, juos pamatėme visai kitokius – drąsius, smalsius, turinčius pasiryžimo“, – pasakojo vadovas.
Bet tik vienetai iš esmės pakeitė gyvenimą. Iš stovyklos jie juk grįžo į senas vėžes. Tėvai pasakojo, kad atžalos kurį laiką kėlėsi anksčiau, darė mankštą, pakeitė mitybą. Bet kai nebėra sunkių išbandymų, kurie grūdintų charakterį, pamažu grįžta ir ankstesni įpročiai.
Pabėgimo stovykla „Auksinėje girioje“, Liudgardos kaime, Dubingių seniūnijoje, Molėtų rajone, vyks liepos 30–rugpjūčio 4 d.
