Tokių įvykių, kai po skyrybų vyrai moteris kaltina vaikų savinimusi, būna daug dažniau. Tuo tarpu dažna moteris sako, kad iki skyrybų vyras vaiku beveik nesidomėjo, o vėliau jam jo prireikė iš keršto ar dėl pažeistų ambicijų.
Paprašėme specialistų pasidalyti įžvalgomis apie tai, ar šiuolaikiniai tėčiai išties yra nusiteikę rūpintis vaikais taip pat kaip mamos, o gal jie tiesiog linkę įrodinėti savo tiesą?
Egidijus Meiženis dirba su nesutariančiomis ar besiskiriančiomis poromis ir kaip psichologas, ir kaip mediatorius (t.y., tarpininkas, prieš teismą bandantis padėti abiem pusėm sutarti taikiai). Jis pabrėžė, kad žmonės ir situacijos būna labai įvairūs – tikrai būna tėčių, kurie nuoširdžiai nusiteikę dalyvauti vaiko auginime po skyrybų, bet būna ir tokių, kuriuos smarkiai veikia ambicijos.
Atsiminus sovietmetį, atrodo, kad tais laikais vaikai paprastai po skyrybų likdavo su mamomis, o tėčiai jų gyvenimuose dalyvaudavo mažai, kai kurie visai nesirodydavo akyse. Ar tikrai vyrai per kelis dešimtmečius virto kitokiais?
„Taip, seniau vyrai vaikams rodydavo mažiau meilės. Bet tie dalykai kinta, sovietmečiu buvo ir nuostata, kad tikri vyrai neverkia ir ištveria bet kokius sunkumus – o šiais laikais tikri vyrai ir verkia, ir nori mylėti savo vaikus, tik tą norą išreiškia visaip, gal net išvežimu į Rusiją“, – sakė E.Meiženis.
Psichologas prasitarė ir apie tai, kad pats su žmona augina tris vaikus ir pakeliui jau ketvirtas – ir jis aiškiai suvokia, kad jei grėstų skyrybos, tikrai kovotų už vaikų priežiūrą, nes nuoširdžiai nori juos matyti augančius šalia – gal ne kasdien, bet 50:50 laiko.
Visgi būna ir taip, kad skiriantis suveikia ambicijos. „Paprastai jos paima viršų tuomet, kai žmogus buvo labai įskaudintas, tarkim, nori atkeršyti už neištikimybę. Kai matau, kad skausmas ima viršų, skatinu kreiptis į specialistą ar besiskiriančių žmonių grupes, kurios padėtų lengviau praeiti šį etapą“, – sakė psichologas.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad neretai išsiskyrusi pora užstringa ties savo buvusiais santykiais ir nesugeba tinkamai bendrauti tėvystės klausimais. „Dažnai iš mamų girdžiu, kad tėčiui lengva su vaiku kas antrą savaitgalį susitikti ir jį palepinti – kitaip būtų, jei pajustų, ką reiškia kasdien jį vedžioti į mokyklą, raginti, kad ruoštų pamokas ir valytųsi dantis“, – pastebėjo psichologas.
Neretai jam iš moterų tenka girdėti ir tai, kad gyvenant kartu tėčiui vaikas mažai terūpėjo, o besiskiriant labai jau parūpo. Tačiau galima sakyti, kad tai normalu – žmogus, pajutęs, kad gali kažką prarasti, ima tai labiau vertinti ir deda daugiau pastangų. Suprantama, kad mamai dėl to gali būti skaudu.
Jeigu vyras demonstruoja norą rūpintis vaiku iš kažkokių principų, tas noras po kelių mėnesių paprastai atslūgsta – o nuoširdus noras dalyvauti vaiko gyvenime išlieka.
Kad tėvai nepaliktų žaizdų
Psichologas stengiasi išaiškinti tėvams, kaip jų netinkamas elgesys gali neigiamai paveikti tolesnį vaikų gyvenimą. Štai keli dalykai, kuriuos itin svarbu turėti omenyje.
„Dažnai mama vaikui sako: „Tėtis mus paliko“ – labai akcentuoju, kad sakyti reiktų ne „mus“, o „mane“, antraip tokie žodžiai gali palikti vaikui gilią žaizdą. Ir jeigu sakysite mažyliui: „Tavo tėvas blogas“, paaugęs jis supras, kad 50 proc. jo yra iš tėčio – pagalvokite, kokia tai žinutė jo pasąmonei“, – pabrėžė E.Meiženis.
Svarbu ir tai, kad išsiskyrę tėvai stengtųsi išlaikyti bendrą auklėjimo stilių, tarkim, jei vienuose namuose vaikas eina gultis 21 val., tai ir kituose neturi eiti 2 val. nakties. Antraip su vaiku taps sunku sutarti, o tada, kai sulauks kokių 12 metų, jis gali pradėti manipuliuoti tėvais ir sakyti, kad išeis gyventi pas kitą.
Tačiau psichologas sakė, kad nėra teisingi kaltinimai, neva Lietuvoje teismai vis dar „automatiškai“ priteisia vaikus mamoms – šiais laikais tikrai žiūrima į bendrą situaciją ir kartais nusprendžiama, kad vaikui palankesnės sąlygos augti su tėčiu. Tą nulemti gali ir vaiko pageidavimas (į vaikų nuomonę labiau atsižvelgiama tuomet, kai jiems daugiau nei 10 m.)
Iki trejų ryšys su mama stipresnis
Į kelis klausimus šia tema paprašėme atsakyti ir šeimos psichologės, akademijos „Psychodemia“ įkūrėjos Agnieškos Kašinskos – galbūt pasirodys, kad specialistės moters požiūris kiek skiriasi nuo vyro?
– Ar tikrai laikai keičiasi ir dabar vyrai labiau nusiteikę rūpintis vaikais nei prieš keletą dešimtmečių? – paklausiau šeimos psichologės.
– Seniau dominavo klasikinis pasidalijimas užduotimis – moteris būdavo atsakinga už vaikų auklėjimą, namų priežiūrą, o vyrai atnešdavo į namus pinigų ir pan., sovietmečiu tas pasidalijimas dar buvo labai ryškus.
Bet psichologiniai tyrimai rodo, kad ir mama, ir tėtis turi vienodą įtaką vaiko auklėjimui ir tikrai dirbant su poromis matyti, kad dabar tėčiai labai įsitraukia į vaikų auginimą, keliasi naktimis, vaikus maitina ir keičia jiems sauskelnes, o mamos tuo džiaugiasi. Taip vaiko ir tėčio ryšys tampa daug stipresnis.
– Bet turbūt būna ir taip, kad skiriantis vyras pareiškia norą rūpintis vaiku iš keršto ar ambicijų?
– Skyrybos dažnai būna tarsi karas tarp partnerių, kur vaikas tampa manipuliacijos objektu. Karo metu labai stiprios emocijos, o loginis mąstymas, deja, išsijungia – tėvai pamiršta, kad vaikui vienodai reikia jų abiejų.
Dažnai vaiku pasinaudoja ir moterys – joms finansiškai neretai sunkiau išgyventi skyrybas ir didesnis nesaugumo jausmas, tad atrodo, kad remiantis vaiku galima gauti naudos. Žinoma, vaiku manipuliuoti gali ir vyrai – ir abi pusės viena kitą gąsdina, kad kitam jo neduos.
– Bet ar gali vyras visavertiškai rūpintis mažu vaiku taip pat, kaip mama – gal jo tėviški instinktai silpnesni?
– Iki 3 m. amžiaus vaiko emocinis ir biologinis ryšys su mama artimesnis (juk mama vaiką išnešiojo, žindė, jie gerai jaučia vienas kito nuotaikas). Tad jei reiktų rinktis viena, vaiko prisirišimas prie mamos stipresnis.
Po trečiojo gimtadienio vaikas eina į darželį, atsiranda kitų poreikių ir jam jau vienodai svarbūs abu tėvai.
Bet kokiu atveju vienas iš tėvų negali atstoti abiejų, abi rolės skirtingos ir reikalingos.
– Visgi kai kurie tėčiai vaikais rūpinasi mažiau, kiti daugiau – nuo ko tai priklauso?
– Yra trys veiksniai – pirma, svarbu tai, ką vyras matė augdamas savo šeimoje, juk tas pavyzdys, kurį atsinešėme iš vaikystės, mums yra kaip norma, nuo kurios norisi atsispirti.
Antra, svarbu tai, kiek žmona leidžia rūpintis vaiku. Dažnai moterys, nors ir nori, kad vyras padėtų, visgi nepakankamai juo pasitiki ir mano, kad pačios daug ką padarys geriau. Pora turi augti kartu, gal vyro instinktai ir silpnesni, tad jam kažko mokytis reikės daugiau nei moteriai.
Trečia, priklauso ir nuo charakterio savybių. Galime atsiminti ir meilės kalbas – žmonės meilę reiškia skirtingai, vieni linkę ją reikšti per paslaugas, kiti – per rūpestį, laiko leidimą kartu ir kt.
– Kokias mintis jums sukėlė istorija apie tėčio į Rusiją išgabentą vaiką? Ar gali būti, kas čia iš tiesų pasireiškė vadinamas atstumto tėčio sindromas?
– Sunku spręsti, bet susidaro įspūdis, kad arba žmogus griebėsi paskutinio šiaudo, nes nematė kitų būdų išspręsti problemos, arba tai kažkokia manipuliacija.
Faktas, kad abu tėvai nemokėjo susikalbėti tarpusavyje kaip suaugę žmonės, o vaikas, deja, tapo auka. Juk kai tėvai patiria didelį stresą, vaikai tą tikrai jaučia.
Norisi pridurti, kad kai pradeda šlyti poros santykiai, dažniausiai pirmoji tai pamato ir pajunta moteris, ji bando tai pranešti vyrui, bet dažnai vyras to neišgirsta ar numoja ranka. Moteris stengiasi kažką keisti, bet į tai neatsižvelgiama. Manoma, kad bene 80 proc. skyrybų iniciatorės yra moterys, o vyrams tai atrodo kaip perkūnas iš giedro dangaus – ir taip būna dėl to, kad nors pora kalbėjosi, jie vienas kito negirdėjo.
