Saulius Subačius, psichoterapeutas, dirbantis Kauno vyrų krizių centre, teigė, kad vyrai smurtą patiria ne ką rečiau nei moterys. Tiesiog prieš juos dažniau smurtaujama psichologiškai, o tą įrodyti itin sunku. Deja, statistikoje atsispindi tik fizinis smurtas, dėl to ir susidaro klaidinga nuomonė, kad dažniausiai smurtauja vyrai.
„Vyrai dažnai pasakoja, kad šeimoje buvo daug psichologinio smurto, jie kentėjo, kentėjo ir galiausiai, galbūt išgėrę, nesusilaikė ir pratrūko. Neretai vyras pasakoja ir tai, kad moteris pirma jį pastūmė, tada jis ją taip pat pastūmė. Tuomet ji iškvietė policiją ir tapo auka, o jam policiją kviesti buvo gėda. Būna ir taip, kad vyras policiją iškviečia, bet pareigūnai tik pasišaipo – ir kitą kartą į juos kreiptis nesinori“, – pasakojo S. Subačius.
Kauno apskrities vyrų krizių centro psichologė, Vyrų linijos konsultantė Dovilė Bubnienė kalbėjo kiek atsargiau, bet savo kolegai neprieštaravo. „Vyrai neretai apie fizinį smurtą nutyli, o dėl psichologinio smurto apraiškų net specialistams ne visada lengva susivokti, yra jis ar ne. Ne kartą esu kalbėjusi apie tai, kad vyrai taip pat patiria smurtą. Visgi dabar, kai jie patys drąsiau kalba, kai padaugėjo straipsnių šia tema, aš šiek tiek bijau, kad nenuklystume į kitą kraštutinumą ir dabar jau dėl visų bėdų neimtume kaltinti moterų. Šiandien labiausiai norisi garsiai sakyti, kad žmonės artimuose santykiuose išties daug smurtauja vienas prieš kitą. Laikui bėgant, viskas taip persipina, kad nebeatskirsi, kas nuo ko prasidėjo“, – teigė D. Bubnienė.
Pasak jos, kai konfliktai baigiasi fiziniu smurtu, labai lengva jį pastebėti. Tuo tarpu emocinės ir psichologinės žaizdos lieka ir paliktos turi tendenciją supūliuoti. Labai dažnai santykiuose trūksta empatijos, atjautos ir kito žmogaus priėmimo, kurių labai reiktų pasimokyti visiems, nepriklausomai nuo lyties.
Kritikuoja ir išnaudoja
Dominuoja prieš vyrus nukreiptas psichologinis smurtas – tai įvairūs veiksmai ir žodžiai, kuriais žmogus žeminamas, menkinamas. Kaip pastebėjo S. Subačius, labiausiai vyrus skaudinančios populiarios frazės yra: „Tu blogas lovoje“ arba „Tu per mažai uždirbi“. Vyrai labai jautriai į tai reaguoja, o kai kurios moteris tą sako tyčia, kad kuo labiau įskaudintų.
Tačiau psichologinis smurtas gali būti įžvelgiamas ir tuomet, kai moteris su vyru nesikalba, nors jis nė nesupranta, ką negerai padarė, arba baudžia per seksą su tikslu „išdresiruoti“: „Šiandien buvai man nepatogus, todėl nesimylėsime..“
Būna ir taip, kad moteris labai mėgsta vaikščioti į Operos ir baleto teatrą ir verčia vyrą eiti kartu, nors jis tuomet kenčia ir priima tai kaip psichologinį smurtą. Panašiai būtų, jei aukštakulniais avinčią žmoną sutuoktinis primygtinai ragintų eiti pakeisti padangą.
Pasak S. Subačiaus, kartais moterys net pačios nesuvokia, kad prieš vyrus psichologiškai smurtauja, ir tik pabendravusios su psichologu nustemba – nejaugi viskas iš tikrųjų taip blogai ir vyras tikrai gali taip prastai jaustis?
Be dominuojančio psichologinio smurto, specialistas išskyrė ir dar vieną populiarią prieš vyrus nukreiptą smurto formą. Moterys, ypač skyrybų atveju, linkusios kerštauti per vaikus. Šie, deja, naudojami kaip įrankis atkeršyti, o gal ir gauti daugiau pinigų.
„Dirbu ir su moterimis. Pasitaiko klienčių, kurios prisipažįsta, kad tą daro – nežino, kaip kitaip vyrą įskaudinti, tad pasinaudoja vaikais. Jos sako, kad gal bendrauti leis, o gal neleis, ir tai sekina vyrus emociškai, gali nugramzdinti į depresiją ar priklausomybę“, – pastebėjo S. Subačius.
Psichologas pridūrė, kad jeigu žeminančių veiksnių būna daug, vyras nuoskaudas kaupia, kaupia, o paskui skausmą transformuoja ir nukreipia jį prieš save, žalojasi. Arba transformuoja skausmą į pyktį – ir fiziškai užsipuola moterį. Paprastai santykiai, kuriuose yra smurto, tegu vien psichologinio, būna labai skausmingi abiem pusėms.
Agresija ir lyčių stereotipai
D. Bubnienė pastebėjo, kad agresija, smurtas visada susiję su galios demonstravimu. Net jei ta galia demonstruojama iš nepasitikėjimo savimi, dėl savo subjektyviai jaučiamo silpnumo ar menkavertiškumo. Nuo lyties tai nepriklauso.
Pasak psichologės, tiesa tik ta, kad vyrai dažniausiai fiziškai stipresni. Bet būdami fiziškai stipresni ir tai žinodami, kai kada smurtauja tik psichologiškai – juk pakanka tik pagąsdinti. Bėda, kad santykiuose stipresni nori būti visi – moterys smurtauja dėl tų pačių priežasčių („Kas pas mus viršininkas? Bus taip, kaip aš pasakysiu“). O būdai ir metodai būna įvairiausi.
„Kas mane išties stebina, kad žmonės, bekariaudami artimoje aplinkoje ir besigalynėdami, kurio bus „viršus“, pamiršta elementariausius dalykus. Kad ir tai, kodėl jie apskritai kūrė santykius? Ko jie norėtų iš santykių? Kai paklausi, atsakymas paprastai toks – supratimo, šilumos, atjautos, palaikymo. Taigi, mielieji, kai pradedate kariauti, kurio bus „viršus“, jau galite pamiršti apie supratimą, palaikymą, šilumą ir priėmimą“, – atkreipė dėmesį D. Bubnienė.
Grįžtant prie lyčių lygybės, pašnekovė pastebėjo, kad teisiškai lyg ir visų teisės būti apgintiems lygios. Tačiau a priori dažniausiai vyras matomas kaip smurtavęs, o moteris – nukentėjusioji. Vyrams gėda pranešti apie smurtą, jie taip pat ir netiki, kad bus sureaguota teisingai. Ir išties yra pavyzdžių, kad smurtą patyręs vyras, iškvietęs policiją, lieka kvailio vietoje, nes jo atvejis nėra tiriamas.
Alkoholikų santuokos – labai patvarios
S. Subačius neabejojo, kad kartais alinančius santykius geriau nutraukti, bet, pasak jo, tą daryti žmonėms neretai trukdo trauminis prisirišimas arba išmoktas bejėgiškumas. Tai ateina iš vaikystės ir veikia likusį gyvenimą.
„Per trauminį prisirišimą kai kurie iš mūsų nesąmoningai renkasi mylėti negebančius žmones (tokių priskaičiuojama apie 4 proc. visos populiacijos), nes vaikystėje prie tokio santykio įprato. Išeina taip, kad vyras nori meilės ir švelnumo, bet renkasi ne kačiuką, o kobrą, ir paskui stebisi, kodėl, panorėjus apsikabinti, ji įkando – sumenkino, pažemino ar pan. Taip jam nutinka ne vienuose santykiuose, bet kačiuko jis vis tiek nesirenka“, – dėstė psichoterapeutas.
Išmoktą bejėgiškumą jis apibūdino, pasitelkęs kumeliuko pavyzdį. Jei mažas kumeliukas vis rišamas prie medžio, jis bando virvę nutraukti, pabėgti, bet įsitikina, kad tai neįmanoma – ir paskui iš jo užaugęs didžiulis arklys nebando priešintis, net pririštas prie laibo berželio, nes jam vaikystėje užsifiksavo, kad tą daryti beprasmiška. Tad jeigu vyras priklausomas nuo alkoholio, o įkalbėti jį gydytis nepavyksta, psichologiškai stipresnė moteris jį tiesiog paliks, o kita, veikiama išmokto bejėgiškumo, pati kankinsis šalia ir tuo pačiu jam vis priekaištaus, koks jis nevykęs – smurtaus psichologiškai.
Specialistas pastebėjo, kad gal ir skamba keistai skamba, bet priklausomybę nuo alkoholio turinčių vyrų ir jų žmonų santuokos dažnai labai patvarios – jose nemalonių išgyvenimų labai daug, bet žmonės tarsi vienas kitą papildo, nors abu kenčia.
„Teko bendrauti su vyru, kuris po ilgų girtavimo metų visgi pateko į reabilitaciją ir atsipeikėjęs sakė: „Jei žmona būtų mane palikusi anksčiau, gal anksčiau būčiau pasiekęs tą konteinerį, o tada būčiau kreipęsis pagalbos“. Žmona jį gelbėjo ir rėmė kelias dešimtis metų, tik galiausiai jos paliktas ir atsidūręs prie konteinerio jis susiėmė, bet tada didžioji dalis gyvenimo jau buvo praeity“, – prisiminė pašnekovas.
Patarimai patiriantiems sunkumus
Ką specialistai patartų vyrams, kurie įklimpę į alinančius santykius, kuriuose patiria psichologinį ar kitokį smurtą?
„Su klientais mes kalbamės, kaip atrasti, kas santykiuose priklauso nuo manęs ir ką daryti, kad nereiktų kentėti. Skausmas yra neišvengiama gyvenimo dalis, bet kančia – tai jau mūsų pasirinkimas, juk nesame koncentracijos stovykloje, iš kurios negalėtume išeiti. Jei nepatinka kažkoks kito žmogaus elgesys, pirmiausia sakome: prašau taip su manimi nesielgti, mane tai skaudina, na, o jei tai neveikia, reikėtų suabejoti, ar verta tęsti tokius santykius“, – aiškino S. Subačius.
Ir pridūrė, kad kiekvienam iš mūsų patartina didinti savo emocinį raštingumą ir suvokti, kokias žaizdas atsinešėme iš vaikystės – jų turime daugelis. Kai esame vieni, tam tikros žaizdos nematomos, bet jos dažnai pradeda kraujuoti santykiuose su kitu žmogumi. Tą supratus, mažiau norisi kaltinti kitus ir tampa lengviau juos suprasti.
D. Bubnienė pastebėjo, kad dažnai santykiuose labai stiprus egocentrizmas, kai manoma, kad tu esi svarbiausias ir tavo norai svarbesni nei kito. „Dažnai šypsomasi išėjus iš namų, o gyvas žmogus namuose tampa įprastu objektu, tarsi kokiu baldu, kuris turi teikti tik patogumą. Pokalbiams apie jausmus, išgyvenimus, svajones neskiriama laiko. Paradoksas: buvo taip trokštama meilės, bet tai kelia nusivylimą, neviltį, o iš to kyla pyktis. Tad turintieji vilties – imkite savo artimąjį už rankos ir pirmyn pas porų, santykių terapeutą. Domėkitės savimi ir kitu žmogumi plačiau ir giliau, vystykite sąmoningumą, naudokitės savirefleksija, ugdykite klausymo ir kalbėjimo įgūdžius“, – ragino psichologė.
S. Subačius pastebėjo, kad kartais tenka padrąsinti vyrus nebijoti kviesti policiją, jei jau situacija tikrai rimta. Kad būtų galima įrodyti psichologinį smurtą, galima telefonu nufilmuoti, kas vyksta – o kartais vien išsitraukus telefoną žmogus susigriebia, kad elgiasi netinkamai. „Kalbame su vyrais ir apie tai, kad policiją kviesti gali būti gėda, na, bet gėda – tai tik jausmas, kuris ateina ir praeina“, – pastebėjo psichoterapeutas.
Kai širdyje labai sunku, taip pat galima skambinti į Vyrų liniją tel. nr. 8 670 00027 darbo dienomis 10-14 val. arba į Jaunimo liniją tel. nr. 8 800 28888 visą parą (kai kuriuos žmones gąsdina pavadinimas, bet skambinti gali bet kokio amžiaus žmonės).
Tiek emocinės paramos linijų kontaktus, tiek specializuotos kompleksinės pagalbos centrų kontaktus galima rasti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapyje atpazinksmurta.lt.
