Iki širdies gelmių jaudinančios giesmės, eilės ir vyro padėka žmonai — vėrinys iš trisdešimties perlų. Už kiekvienus kartu pragyventus metus. Paskui — bajoriška puota senoviniame Šatijų dvare.
Brangus vynas ir bajoriški užkandžiai. Smagūs šokiai ir smuiko garsai, vaikų, anūkų, draugų ir draugių sveikinimai...
Apie tokias vestuves galima tik pasvajoti. Tiesa, jų laukti teks ilgai — net 30 metų. Tiek, kiek jų laukė 63 metų poetė ir politikė Dalia Teišerskytė, su vyru Anatolijumi Čiupkovu ką tik atšventusi „perlines“ vestuves.
Vestuvių naktis — geležinkelio stotyje
— Žvelgiant iš šalies — tik gulbės pieno trūksta. Ar iš tikrųjų jūsų gyvenimas buvo rožėmis (šiuo atveju — perlais) klotas? Ar būna, kai jūsų akyse sužiba ašaros?
— Deja, taip. Pastarąjį kartą labai savęs gailėjau visai neseniai. Raudojau į pagalvę, visi šokinėjo apie mane išsigandę, o aš net negalėjau tiksliai paaiškinti, kas atsitiko. Matyt, paprasčiausiai pavargau. Ašaros apvalo, nereikia jų bijoti ar gėdytis.
— Gal šitaip pasireiškė saulės, šilumos trūkumas? O dar užgriuvęs santuokos jubiliejus... Beje, dėl jos sutvirtinimo bažnyčioje. Kas tai — nauja mada ar būtinybė? Kam — vyrui ar jums — šovė į galvą mintis į bažnyčią nueiti po trisdešimties bendro gyvenimo metų?
— Nė vienam! Norėjau ramaus pabuvimo, po to — išvažiuoti kur nors. Bet... Turiu labai judrias, fantazuojančias ir mylinčias drauges iš moterų klubo „Ad Astra“. Tai jos viską užvirė man net nežinant. Į tą intrigą įtraukė ir mano vyriškį. Jokiu būdu tai nėra mados reikalas. Greičiau — tradicijos, emocijos ir truputis avantiūros.
— Ar prisimenate savo tikrąsias vestuves? Ar jos buvo įprastos, tradicinės? Kokius ženklus tada siuntė gamta — lijo, snigo ar švietė saulė? O jūs pati — verkėte ar liūdėjote?
— Žinoma, prisimenu! Tai buvo 1978 metų vasario 3 diena. Nei žmonės, nei gamta dar nebuvo taip sugedę, kaip šiandien! Buvo labai šalta, pūga siautėjo it pasamdyta. Mano draugės dar buvo netekėjusios, tad turėjau penkias pamerges ir vieną pabrolį — savo mielą brolį Rimą. Mano bendrakursė Elvyra į tvarkdario klausimą: „Ar jūs pamergės?“ atsakė: „Ne, mes senmergės!“
Suknelę siūdinausi Jonavos buitiniame kombinate. Ji buvo sidabrinė su alyviniu pasijoniu. Taip atrodydama žengiau į Kauno rotušę. Paskui fotoateljė ilgai rikiavo mūsų pozas, o mes kikenome it kokie jaunikliai. Grįžome namo, ten laukė draugai ir giminės. Išgėrę ir pavalgę išvažiavome į geležinkelio stotį, iš kurios turėjome išvykti trims dienoms į tuometį Leningradą.
Tačiau pūga užpustė kelius, traukinys vėlavo 5—6 valandas, tad savo vestuvių naktį su vyru praleidome geležinkelio stotyje. Tai buvo labai pranašiška — taip ir „valkiojamės“ po pasaulį tuos 30 metų. Nei aš verkiau per vestuves, nei džiaugiausi, nei liūdėjau. Tai buvo taško padėjimas po septynerių metų draugystės ir dvejų metų gyvenimo kartu.
Geriausias mokytojas — gyvenimas
— Nuo ko pradėjote bendrą gyvenimą — nuo peilio ir šakutės ar turėjote pradžiai ką nors daugiau?
— Tada gyvenome Anatolijaus mamos bute. Kažkas suklydo (supainiojo skelbimo numerį), paskambino mamai ir pasiūlė tą butą keisti į du ar tris mažesnius. Mama paklausė, ar ne mes tą skelbimą įdėjome. Sakau, gal tai — likimo pirštas? Nuvažiavome.
Butas buvo pačiame Žaliakalnio centre, smetoniškame name, erdvus, aukštomis lubomis. Taip patiko, kad net saldu. Abu turėjome po dviejų kambarių butą???. Surizikavome. Išsikeitėme. Dvejus metus valėme, tvarkėme, remontavome. Susituokėme. Tame bute ir tebegyvename. Jis „apaugo“ daiktais, nuotykiais, vaikų išdaigomis, rūpesčiais, o dabar jau — ir vaikaičiais.
— Dabar jaunimą meilės (mylėjimosi) paslapčių moko psichologai, knygos, televizija. Kaip be viso to išgyvenote šitiek metų? Kaip pavyko išvengti išsiskyrimo, išsaugoti meilę?
— Mes abu jau buvome nusvilę — iširo mūsų pirmosios santuokos. Jos iširo ne dėl jo ir ne dėl mano kaltės. Todėl vos susitikę pirmiausia liejome savo širdgėlą. Nors Anatolijus sako, kad įsimylėjo mane iš pirmo žvilgsnio...
Pats geriausias psichologas ir mokytojas yra gyvenimas. Ir tėvų pavyzdys. Aš užaugau be tėvų, bet žinojau, kad jie buvo fantastiški, stiprūs, meilūs, tikri.
Anatolijaus tėtis irgi anksti mirė — dar mūsų pažinties pradžioje. O mamytė (mes ją vadindavome mamulenka) sulaukė net 98 metų. Mes mylėjome viena kitą, per visus metus nenusivylėme viena kitos bendryste. Ji buvo be galo švarus ir teisingas žmogus. Anatolijus jos rankeles ir raukšlėtą veidą išbučiuodavo iki pat Išėjimo.
— Gyvenimas kartu — aukojimosi vienas kitam menas. Jūs aukojatės, jis aukojasi... Toliau darosi vis sunkiau ar vis lengviau?
— Gal lengviau? Mes jau pažįstame vienas kitą atmintinai. Galime net nekalbėti, viskas aišku. Viskas vyksta savaime, abu esame pakankamai dideli egoistai, tad aukotis nelabai linkę. Gal ir gerai — abu išlaikėme individualumą ir savo esybę.
Meilė per atstumą — privalumas
— Beveik dešimtmetį, jums tapus politike, su vyru matotės tik savaitgaliais. Jūs — Vilniuje, jis — Kaune. Meilė per atstumą. Jos privalumai ir trūkumai.
— Privalumas — didelis. Abu esame labai užsiėmę, kiekvienas turime savų reikšmingų ir būtinų darbų. Mūsų laisvalaikio pomėgiai labai skirtingi: jo — sportas, mano — knygos, klubas ir t.t.
Kai savaitgalį vėlai grįžtu namo, randu paruoštą vakarienę, jaučiu vyro rūpestį, nesu jo nuvarginta. Jis irgi visą savaitę laisvas. Niekas jam neburba, neterorizuoja: „Čia padaryk taip, ten — anaip...“ Beje, mūsų namuose gyvena jaunesnysis sūnus Pranas su drauge. Jie, jeigu reikia, ir pabūna kompanija tėčiui.
— Jūsų vyras vadovauja šeimos įmonei „Gabija“. Jis sąžiningai kursto privataus verslo ugnį, o jūs galite skraidyti padebesiais — rašyti eiles, kurti grožį, rūpintis tautos ateitimi?
— Beje, „Gabiją“ įkūriau aš. Su drauge, dukterėčia ir samdoma buhaltere. Išsinuomojome Kaune, Lietuvių gatvėje, du pusrūsio kambarius, išvalėme unitazus, išgaudėme tarakonus ir pradėjome leisti žurnalą moterims „Gabija“.
Per aštuoniolika metų užaugome, sustiprėjome. Niekada nemokėjome duoklės reketininkams, nes dirbome sąžiningai. Gal dėl to ir nepraturtėjome. Nieko „neprichvatizavome“, nors vyras anuomet vadovavo dideliam žmonių kolektyvui ir jo žinioje buvo daugybė patalpų visame Kaune.
Verslui ėmėme paskolas. Ir dabar be jų neišsiverčiame. Prieš 2—3 metus į verslą įsitraukė visi trys mūsų sūnūs, ir tai labai mus sustiprino. Dabar pamažu jie perima sau įdomias sritis. Dirba darniai ir teisingai.
Įvykių turtingą ateitį išpranašavo aiškiaregė
— Jūsų vyras — buvęs „Žalgirio“ krepšininkas, triskart pasaulio ir dukart Europos krepšinio veteranų čempionas! Beje, „Žalgiryje“ jis nebuvo labai matomas. Vadinasi, vėlesnėms pergalėms jį įkvėpėte jūs?
— Gal? O gal be krepšinio jis tiesiog nebegali gyventi? Negalėjo savęs realizuoti jaunystėje, tai dabar atsigriebia!
— Abu susituokę antrą kartą, kartu auginote tris sūnus: Aleksandrą, Liną ir Praną. Ar vaikus skirstote į mano ir tavo?
— Visi vaikai ir penki anūkai yra MŪSŲ! Jokio skirtumo nėra. Ačiū Dievui. Jie visi užaugo GERI. Tai — svarbiausia. Nesipykstame ir su buvusiais sutuoktiniais. Labai gaila, bet pernai mirė pirmoji Anatolijaus žmona. Mes visi skaudžiai išgyvenome tą įvykį. Anatolijus lankė ją ligoninėje, dalyvavo laidotuvėse. Tai yra garbinga. Vaikai sėdi viename kabinete ir už viską atsako vienodai. Konfliktų tarp jų kol kas nėra. Irgi — ačiū Dievui!
— Esate rašiusi, kad per gyvenimą užgyvenote daug ko — vaikų, marčių, namų, gerbėjų, knygų, paveikslų, šunų. Kaip sekasi įkainoti šį turtą?
— Jis — neįkainojamas! Ypač vaikai, anūkai, draugai, knygos su savo išmintimi. Namai kaime. Mano morkos... Mano rožės... Mano rūkas...
— Pagal išsilavinimą esate žurnalistė, pagal pašaukimą — poetė, realybėje — politikė. Ar kas nors jums yra numatęs tokią turtingą įvykių ateitį?
— Taip! Tai skamba neįtikimai, bet paauglystėje man ateitį išpranašavo sena Sibiro aiškiaregė. Kai ji kalbėjo, maniau, kad seka man, vargšei alkanai ligotai piemenei, pasaką...
— Šeimoje buvote penktas vaikas, mylimiausia mamos dukrelė, augusi senelės dvarelyje ant Dubysos kranto, kur dabar, kaip esate rašiusi, pūpso trys dideli pamatų akmenys. Ar žvelgiant į tuos buvusios garbingos giminės buveinės griuvėsius neužverda bajoraitės kraujas?
— To begalinio meilės ir šeimos jausmo ir jutimų netekau turėdama vos 1,5 metų. Tėvą areštavo ir ištrėmė į lagerį, kur jis netrukus mirė. Mamą su dviem vyresniais vaikais išvežė į Sibirą. Senelė mus susirado ir išsivežė į Kretingą. Ten gyvenome su dėde ir teta šešerius metus, o paskui ir mus išvežė. Ten užaugau.
Keturiolikos išėjau dirbti į mišką. Į Lietuvą grįžau aštuoniolikos. Kokie jau čia bajoriški jausmai! Ačiū dėdės šeimai, kad priglaudė ir grįžusius. Ačiū likimui, kad grįžome į Mosėdį, kur buvo tiek daug gerų ir šviesių žmonių. Ypač — gydytojas Vaclovas Intas. Šviesi jam atmintis! Kraujas verda dėl kitų dalykų — nesaugome mūsų tėvų krauju nupraustos Tėvynės.
Bajorė — iš abiejų tėvų pusės
— Jūsų bajoriška kilmė jums padėjo ar pridarė daugiau bėdų?
— Man daug kas sakydavo: iš kur tavyje (suprask, elgetoje) tiek „fanaberijos“? Maniau, kad pasiutimą paveldėjau iš pašėlusios senelės. Bet, pasirodo, esu bajorė iš abiejų tėvų pusės. Sužinojau tai tik iš kilmės (genealoginių) dokumentų, kuriuos užsakiau archyvuose, kad atrasčiau savo šaknis. Dabar turiu visą storą knygą dokumentų, herbą ir jaučiuosi dar labiau pasiutusi.
— Priklausote Lietuvos karališkajai bajorų sąjungai. Turite krūvą regalijų. Kur viską saugote? Kokias giminės tradicijas puoselėjate?
— Pagrindinį kilmės ir bajorystės pripažinimą įsirėminau. Jis pakabintas namuose, mano kambaryje. Segtuvas su dokumentais guli stalčiuje. Juos nukopijavau ir išdalijau vaikams, broliui, seseriai, pusbroliams. (Du vyresnieji mano broliai mirė Sibire ir ten palaidoti ten.) Svajoju išsiuvinėti herbą vėliavoje ir iškabinti savo sodyboje. Ten žadu pastatyti ir koplytėlę.
— Kiek girdėjome, nesportuojate. Tuomet atskleiskite savo grožio ir elegancijos paslaptį.
— Gėda prisipažinti, bet už abu pasportuoja vyras. Aš „sportuoju“ darže, gėlyne, virtuvėje... Mano stotas tikriausiai perduotas genais. Mano mama buvo gražuolė, pas ją eilės jaunikių sukosi, net garsių to meto rašytojų tarp jų buvo.
— Atrodote tikra ledi, tačiau mėgstate vyrišką veiklą — žvejojate, medžiojate, net turite ginklą. Iš prigimties esate karinga?
— Širdele mano, žvejojau vos kelis kartus, medžioklėje buvau porą kartų su broliu Sibire. Ginklą atidaviau kitam broliui, kuris gyvena mūsų sodyboje. Jį įsigijau po vieno užpuolimo. Nesu nei karinga, nei kerštinga. Bet santykius po išdavystės nutraukiu griežtai ir visam laikui. Ir už savo nuomonę ar teises kovoju iki galo.
— Jus dažnai matome įvairiose televizijos laidose. Tikite televizijos gera valia ar dalyvaujate laidose sąmoningai — kad ten neliktų vietos viskam pasiryžusioms blondinėms?
— Netikiu gera žiniasklaidos valia. Bet tikiu kai kurių savo kolegų žurnalistų sąžiningumu ir profesionalumu. Dalyvauju visiškai sąmoningai: turiu ką pasakyti ir sakau atvirai, tiesiai ir dorai. Blondinės? Tarp jų buvo ir ledi Diana... Ir dar daug fantastiškų moterų. O lietuviškų „dirbtinių“ blondinių — barbių apskritai nederėtų demonstruoti, jos daro didelę žalą bręstančioms mergaitėms.
Skiepijama nuomonė, kad pasididinus papyčius, pasitelkus fonogramą ar turtingą rėmėją galima užkariauti pasaulį. Galima. Bet — ar ilgam? Ir kokį pasaulį?
Nestinga ir žmogiškų silpnybių
— Kas, kai užplūsta pesimizmas, jums neleidžia „nusišauti“?
— Knygos, filmai, muzika, gamta, vaikai, vaikaičiai. Draugės. Jaunystės bičiuliai — tikri, stiprūs, ištikimi. Kai nepavargusi skaitau GERAS knygas. Kai pavargusi — detektyvus. Muziką mėgstu truputį lengvesnę (kalbant apie klasiką), estradą — prancūzų, italų, rusų (ypač romansus). Turiu didelę filmų kolekciją. Perku tik klasiką. Juos galiu žiūrėti daugybę kartų. Ką tik išleidau naują knygelę „Atodūsiai“. Tai — sonetų vainikas, ypatingas poezijos žanras.
— Ar turite silpnybių — esate pernelyg aktyvi, mėgstate paplepėti, apkalbėti, o gal pernelyg išlaidaujate?
— O, turiu... Kartais pritingiu, kartais tampu per daug aktyvi, po to plaku save. Mėgstu paplepėti ir apkalbėti. Deja! Dažnai prisimenu vieną kino heroję, kuri po meilužio išdavystės paskambino draugei ir sakė: „Greičiau ateik pas mane! Tepliosimės kremais ir apkalbėsime, apkalbėsime visus!“ Ir, žinoma, išlaidauju. Sūnus neseniai pajuokavo (o gal ne?): „Pusės daiktų, kuriuos parsineši iš parduotuvės, tavo krepšyje galėtų ir nebūti“.
Prisipažinsiu — niekada neturėjau tiek pinigų, kiek turiu šiandien. Geras Seimo narės atlyginimas leidžia man pirkti ir dovanoti. Tai didelė laimė. Dėl savo didelės algos nesigraužiu: mano šeimos verslas atseikėjo valstybei ne vieną milijoną litų mokesčių. Jei būtume juos slėpę, atlyginimus mokėję vokeliuose, gal būtume turtingesni? Bet — ar laimingesni? Ramesni?
— Kiek vietos jūsų namuose skirta drabužiams, papuošalams, rankinėms, batams?
— Skudurėlių turiu daug. Ir batų daug. Nors jie nėra brangūs, bet man patinka. Atsimenu batelius kaimo parduotuvės lentynoje, kurie buvo mano svajonių viršūnė. Dabar vertinu visas likimo siųstas dovanas ir nuoširdžiai kas vakarą už tai dėkoju kažkam Aukštybėse. Drabužius kuriu pati, o juos siuva senos bičiulės iš buvusio „Madų ir poezijos“ teatro. Garsiems dizaineriams neturiu nei laiko, nei lėšų. Be to, pačios kurti modeliai ne tokie jau prasti.
— Esate prisipažinusi, kad jus traukia Rytai — Indija, Kinija, Tailandas... Ar prasidėjus šaltajam sezonui lekiate ten atostogauti?
— Indijoje ir Kinijoje buvau labai seniai. Apie Tailandą ir Peru tik svajoju. Atostogauti važiuoju retai, nes viena atostogauti negaliu dėl savigraužos, o visiems išvažiuoti reikia daug pinigų. Turiu pripažinti, kad šią žiemą esu labai netikusi — kažkoks liūdesys užpuolęs, nuovargis... Tad važiuosiu su drauge į Tenerifę. Ir sielosiuosi, kad namiškių nėra šalia.
Labai mėgstu išvykas automobiliu su vyresniojo sūnaus šeima. Labai myliu savo marčią Linutę, mes fantastiškai sutariame, o trys jų vaikai yra labai „solidūs“ ir kantrūs bei meilūs pakeleiviai.
— Gyvenime vadovaujatės keliomis taisyklėmis: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją; mažos nelaimės atitolina dideles; nemesk savo beždžionės ant mano pečių. Ar galite įvardyti situaciją, kai jų laikymasis viską padėjo išspręsti jūsų naudai?
— Niekada nepanikuoju dėl smulkmenų. Dėl to išvengiu konfliktų ir erzelio aplink. Neverkiu ką nors pametusi ar praradusi. Mano mama sakydavo: kuo mažiau turi, tuo lengviau prarasti. Ji tai išbandė labai skaudžiai — prarado namus, vaikus, vyrą, laimę, profesiją... Bet išliko tvirta, ori, išdidi. Fantastiškas pavyzdys. Ta senelės, tėvų tvirtybė, jų gyvenimai suteikia stiprybės gyventi taip, kad nesuterščiau jų atminimo.
— Esate parašiusi daugiau nei 300 estradinių dainų tekstų, apie 300 straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniams, dešimt poezijos ir prozos knygų. Kada rašote — naktimis, dienomis, per Seimo posėdžius ar per pertraukas tarp jų?
— Naktimis. „Atodūsiai“ — jau dvylikta knyga. Ir dainų skaičius gerokai padidėjo. Tik straipsnių nebėra — nespausdina. Jokie laikraščiai. Neva — savireklama. Per Seimo posėdį parašiau vieną eilėraštį apie seną varną — t.y. apie save.
Politikoje jaučiasi gerbiama
— Jūsų „kūdikis“ — mados ir poezijos teatras „Gabija“ kažkada lėkė per visą Lietuvą: nuo kultūros rūmų iki poilsio kambarių fermose. Ir visur — anšlagai. Ilgitės tų laikų?
— Labai, beprotiškai ilgiuosi. Tai buvo tokia laisvė, tokia laimė! Tokia nuostabi bendrystė! Bet labai džiaugiuosi ir tuo, ką turiu. Man didelė laimė ir garbė — dirbti Seime ir pagal proto ir širdies pajėgumus tarnauti žmonėms.
— Esate ne tik graibstoma poetė, bet ir gerbiama politikė. Kokius politikus pati labiausiai gerbiate?
— Nesu labai vertinga ir vertinama kaip poetė. Tiesiog rašau. Kas paskaito, pagiria. Tai didelė laimė. Drebėjau kaip mažvaikė, kai priiminėjo į Rašytojų sąjungą, jaučiausi neverta, juk sprendė tokie asai! Tokios dvasinės žvaigždės! Priėmė. Iš penkiolikos tik vienas buvo „prieš“. Slaptai balsuojant. Tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime.
Politikoje jaučiuosi gerbiama, nes esu garbinga. Tikiuosi, to nusipelniau per septynerius darbo Seime metus. Gaila, kad Lietuvoje vis dar pripažįstamas pigus populizmas, o ne švarus profesionalumas.
Be galo žaviuosi geležine ledi Margaret Thatcher, geležine komisare Dalia Grybauskaite. Norėčiau, kad ji taptų Lietuvos prezidente.
— Kažkada buvote įkūrusi Moterų partiją, tačiau ją sugriovė moteriškos ambicijos. Ar pritariate nuomonei, kad ten, kur dvi moterys, — partija neįmanoma?
— Nepritariu. Ir ne dviejų moterų buvo kaltė. Vienos. Mane nugalėjo politinis patyrimas, gudrumas, galimybė grįžti į politiką, kaip sakė Vytautas Landsbergis, ant balto arklio. O aš tai išgyvenau be galo skaudžiai. Šiandien Moterų partija sunaikinta ir pamiršta. O galėjo labai pasitarnauti Lietuvai.
— Nusvilusi pirštus Vilniuje, Kaune įkūrėte moterų klubą „Ad Astra“ ir tapote jo prezidente. Rengiate susitikimus, labdaros vakarus, rūpinatės vaikais ir moterimis, bet neabejoju, kad sulaukiate priekaištų. Ar ir toliau tai darysite?
— Klubui „Ad Astra“ sukako penkeri metai. Per tą laiką išties daug padaryta. Turime savo himną, etikos kodeksą, nuostatas, nuveikėme daug gražių darbų. Kovo 7—ąją švęsdamos šį jubiliejų pristatysime savo leidinį, pasidovanosime ženklelius, kuriuos (labai gražius!) sukūrė medalininkas Aloizas Jonušauskas. Bus gražus vakaras prakilnioje erdvėje. Padovanosime klubo globojamam jaunam, labai talentingam smuikininkui Kostui Tumosai smuiką. Didelis džiaugsmas — draugystė. Mūsų moterų geri darbai atsveria net pavydą ir apkalbas tų, kurie nieko nedaro, kad šviesėtų pasaulis. Linkiu savo klubui dar dešimt kartų po penkerius metus, mieloms bičiulėms — didelės laimės, jų begalinio gerumo — viena kitai ir aplinkiniams!
— Energinga, trykštanti optimizmu, visiems ir už viską atsimokanti gerumu. Ar nepabodo daryti gera? Ar kartais nedingteli mintis — užtenka, nuo šiol būsiu įtari, pavydi, pradėsiu lipti visiems per galvas? Kaip ir daugelis.
— Mano mylimiausia, tobuliausia ir genialiausia poetė Marina Cvetajeva garsiajame „Laiške vaikams“ rašė: „Niekada nebūkite kaip visi. Visi — tai niekas. Nulis. Tuščia vieta.“ Todėl niekada nenoriu būti kaip visi. Nesu nei gera, nei bloga. Esu truputį kitokia. Jei nebūčiau kitokia, pasaulį matyčiau santechniko akimis. Argi tada būčiau parašiusi tiek eilėraščių? Ar aklai rizikuočiau ir laimėčiau net pralaimėdama? Kartais išties pamanau — užteks! Bet... Prigimties nepakeisi. Ir tada vėl viskas sukasi tuo pačiu ratu.
Lipti per galvas? O, ne! Geriau per ridikėlių lysves. Pro žydintį jazminų krūmą žvelgti į rūką, meilę, gyvenimą.
