Draugiškam, pernelyg atviram ir žmones mėgstančiam V.Adamkui, atvirkščiai, labai trūko laiko pabūti vienumoje ar ramioje draugų kompanijoje.
Prezidentą varžė pareigos, jis negalėjo daryti visko taip, kaip norėtų. Tačiau jokiu būdu jis nebuvo užsidaręs, nebendraujantis ar vienišas.
„ Prezidentas, turintis tokią žmoną kaip Alma, iš esmės negali būti vienišas. Jis yra laimingas žmogus, nes Alma jam iki šiol ne mažiau svarbi ir reikalinga kaip ir visas pasaulis“, - neabejojo jau 15 metų V.Adamkų pažįstanti V.Gaižauskaitė.
Tačiau yra ir tokių, kurie 82 metų V.Adamkų pažįsta daugiau nei pusę amžiaus.
„Mes darbe su V.Adamkumi gyvenome nuo ryto iki nakties, labai mielai bendraudavome. Ir neoficialiai. Ir namuose dažnai būdavome. Bet daugiausia apie jį papasakotų draugai, o ne su politika susiję asmenys“, - įsitikinusi V.Gaižauskaitė.
Jau vien tai, jog buvęs prezidento patarėjas Raimundas Mieželis televizijos humoro laidose buvo vadinamas V.Adamkaus vestuvių pabroliu, rodo, kad tolėliau buvusio valstybės vadovo stovėję žmonės daug ko apie jį nežinojo. Buvo atvirkščiai.
R.Mieželis norėtų nusikratyti pabrolio pravardės, nes tai prasimanymas. Kai jiedu susipažino 1955-aisiais, V.Adamkus jau buvo vedęs Almą. Jie susituokė ketveriais metais anksčiau. Bet V.Adamkus buvo vyriausiasis pabrolys R.Mieželio ir jo mylimosios Dalios vestuvėse 1958 metais Čikagoje. „Humoristai reikalą apvertė aukštyn kojomis“, - kvatojo R.Mieželis.
Valdas ir Raimundas buvo aktyvūs studentai. Jų keliai susipynė, kai Čikagoje kūrėsi JAV studijuojančių lietuvių studentų sąjunga. Valdas studijavo Ilinojaus technologijos institute statybos inžineriją, o Raimundas - Ilinojaus universiteto Čikagos skyriuje verslo administravimą.
„Susipažinę netrukus išsiaiškinome, kad abu esame gimę Kaune. Todėl iki šiol jaučiame simpatiją šiam miestui“, - pasakojo R.Mieželis.
Iš Kauno kilę vaikinai tapo studentų sąjungos valdybos nariais, o jų visuomeninė veikla virto bičiulyste. R.Mieželiui patiko, kad V.Adamkus yra atviras, gerbiantis kito nuomonę ir šiltai bendraujantis. „Šių savybių prezidentas neprarado iki šiol“, - įsitikinęs R.Mieželis.
Kaip jiems pasisekė tiek daug metų išsaugoti draugystę? „Jokių pastangų nereikėjo. Savaime sekėsi sklandžiai bendrauti. Jis vertina mano nuomonę, o aš jo“, - tikino 78 metų R.Mieželis.
Valdui ir Raimundui sukūrus šeimas, susibičiuliavo ir jų žmonos, nors darbas šias šeimas tai suartindavo, tai atitolindavo.
„1968-aisiais iš Čikagos išvykau dirbti į Pietų Ameriką. Kolumbijoje, Venesueloje, Argentinoje po keletą metų vadovavau amerikiečių popieriaus įmonės filialams. Su Valdu susiskambindavome, susirašinėdavome. Atstumas neišardė mūsų draugystės“, - pasakojo buvęs jo patarėjas.
Nuo 1992-ųjų R.Mieželis, išėjęs į pensiją, vis dažniau užsukdavo į tėvynę verslo reikalais - australų firma jį buvo įpareigojusi ieškoti investicijų Lietuvoje.
Visam laikui į Lietuvą R.Mieželis su žmona Dalia grįžo tik 1997-ųjų balandį, kai prasidėjo kandidato į šalies prezidentus V.Adamkaus rinkimų kampanija.
1998-aisiais R.Mieželis tapo prezidento patarėju. Kas jam buvo sunkiausia einant šias pareigas? „Anksti keltis“, - vėl prapliupo juoktis R.Mieželis.
Juk bičiulių pomėgiai - skirtingi. V.Adamkus rytais šeštą valandą plaukioja baseine, o R.Mieželis tuo metu saldžiai miega. „Kai su Valdu dirbau Prezidentūroje, man reikėdavo aštuntą valandą būti darbe. Tokia darbotvarkė nekėlė didelio malonumo“, - pasiguodė pašnekovas.
Nors R.Mieželis Prezidentūroje dirbo tik vieną V.Adamkaus kadenciją, neoficialiai patardavo jam ir antrą. Prezidentas užsukdavo pas bičiulį į namus po darbo.
„Jam šalies politika ir ekonomika visuomet būdavo aktualu, todėl apie tai ir kalbėdavomės. Bet visuomet pasišnekame ir apie bendrus pažįstamus iš Čikagos laikų, pasaulio lietuvius vienijančios kultūros organizacijos „Santara-Šviesa“ reikalus“, - tvirtino R.Mieželis.
Prezidento ir jo ilgamečio draugo susitikimai neapsieina be vaišių. Kai Mieželiai būna sutarę, kad savaitgaliais juos aplankys Adamkai, namuose pakvimpa cepelinais. Juos paruošia D.Mieželienė ir šeimininkė.
„Alma savo vyrui neleidžia valgyti didžkukulių, nes jie apsunkina virškinimą. O Valdas juos labai mėgsta. Tad mūsų namuose sulaužome Almos taisyklę ir jį vaišiname cepelinais“, - pasakojo R.Mieželis.
Kai JAV federalinės valdžios apsaugos darbuotojai, rūpindamiesi V.Adamkaus saugumu Amerikoje, klausdavo jo bičiulio Algirdo Biručio, kiek metų jis pažįsta Lietuvos prezidentą, atsakymas apsaugininkus nustebindavo.
„Septyniasdešimt“, - trumpai drūtai atsakydavo V.Adamkaus vaikystės draugas ir bendramokslis.
Algirdo ir Jolitos Biručių būstas Čikagoje Adamkams tapo antraisiais namais. Atvykę į JAV, jie visuomet apsistoja vienaaukščiame Biručių kotedže Čikagos priemiestyje.
„Mums Valdas - ne prezidentas“, - vienu balsu šūktelėjo Biručiai. Kai jų namuose aprimdavo Adamkų sutiktuvių šurmulys, išsiskirstydavo draugai ir pažįstami, o apsaugininkai įsitaisydavo budėti po langais pastatytame autobusėlyje, seni bičiuliai imdavo mėgautis vieni kitų draugija.
„Apsirengiame paprastais drabužiais, įsispiriame į šlepetes, įsipilame viskio ir plepamės“, - pasakojo J.Birutienė.
A.Birutis, giminių ir draugų kitaip nevadinamas kaip tik Dadžiu, su V.Adamkumi susipažino Kauno „Aušros“ gimnazijoje 1938 metais. Abu mėgo žaisti futbolą, kvadratą, per pertraukas bėgdavo pirkti karštų bandelių su dešrelėmis.
Visa klasė kartkartėmis krėsdavo išdaigas: užgesindavo šviesas ar guminius batus sukišdavo į krosnį ir užsukdavo kamino sklendę, kad klasės prirūktų ir pamokų nebūtų.
„Kartą gimnazijos kieme aptikome krūvą molio. Susiradome rykštelių, ant jų galų pritvirtindavome po molio gumulą ir šaudėme į mokyklos sienas bei langus.
Valdas rimtesnis buvo, lyg ir nedalyvaudavo tose išdaigose“, - netrukus pasitaisė A.Birutis. Bet visi mėgo Valdą dėl draugiško būdo.
Septintoje klasėje bendramokslių keliai išsiskyrė. Per Antrąjį pasaulinį karą šeimoms pasitraukus iš Lietuvos, draugai atsidūrė skirtingose tremtinių stovyklose Vokietijoje. Kartais jie susitikdavo sporto renginiuose, organizavo lietuvių jaunimo krepšinio rungtynes Prancūzijoje.
1949 metais Biručiai, turėdami penkis dolerius, persikėlė į Niujorką. Šešiolikmetis A.Birutis įsidarbino cukraus fabrike maišų kilnoti. Vėliau tarnavo JAV armijoje, studijavo Bruklino politechnikos institute.
Niujorko lietuvių bendruomenėje jis sutiko Jolitą Gražulytę, kurios šeima taip pat pasitraukė iš Lietuvos prasidėjus karui. Susituokę Algirdas ir Jolita Niujorke gyveno daugiau nei dvidešimt metų.
Apie 1970-uosius A.Birutis išvyko dirbti į Čikagą. Čia Biručiai artimai ir susidraugavo su Adamkais.
Algirdas ir Valdas dalyvavo lietuvių išeivijos renginiuose, priklausė JAV Lietuvių sporto sąjungai, dalyvaudavo protesto akcijose prieš Lietuvos okupaciją ir rengdavo vakarones.
Jolita su Alma susitikdavo vos ne kasdien. Jos eidavo kartu apsipirkti, ruošdavo siuntas draugams ir artimiesiems, patekusiems į Sibirą.
Adamkai ir Biručiai iki šiol drauge atostogauja. Jie aplankė Kiniją, Kanadą, Japoniją, tačiau mėgstamiausia jų poilsio vieta - Ikstapos miestelis Meksikoje. Poilsiavietėje prie Ramiojo vandenyno pakrantės, kurioje gausu egzotiškų augalų, tvenkinių ir golfo laukų, ketvertukas kartu žiemoja jau 29-erius metus.
Jie visada apsistoja tame pačiame name ir tame pačiame bute. Kiekvienas žino savo pareigas, kambarius ir lovas.
Didelė kavos mėgėja A.Adamkienė rytais visiems verda kavą, po to abi moterys ima ruošti pusryčius.
„Valdas plauna indus. Kartais ir aš to imuosi, - įsiterpė A.Birutis, bet pridūrė: - kai mažiau būna“.
Jo pareigos - nuvykti į miestelį pirkinių. Draugai turi „stebuklingąją piniginę“, į kurią visi sudeda pinigus ir jais naudojasi kelionės metu.
Atostogų dienotvarkė taip pat nusistovėjusi: rytais - maudynės, golfas, skaitymas. Vakarais - maisto ruošimas ar kelionė į gretimus miestelius vakarienės.
Tradiciškai V.Adamkus ir A.Birutis, užsidėję baltas virėjų kepures, verda svogūnų sriubą su tekila.
„Nusiperkame penkis šešis svarus svogūnų, užpilame juos tekila ir troškiname. Kartais sriubą pagardiname lenkiška dešra, atsivežta iš Čikagos. Šį receptą Valdas sukūrė, nes jis geresnis virėjas nei aš. Aš - tik padėjėjas“, - savikritiškas A.Birutis.
Jų žmonos taip pat susigalvoja pramogų. „Būdavo, nusiperkame kokių niekučių ar skarelių ir surengiame vaidinimą“, - pasakojo J.Birutienė.
Kartą, nors ir žinodamos, kad namo savininkui idėja nepatiktų, nukabino nuo sienos žuvies skulptūrą ir sušoko į baseiną fotografuotis su „trofėjumi“ rankose.
Kitą kartą fotosesiją surengė prisiskynusios didžiulių egzotiško augalo lapų.
Per tris atostogų savaites draugams nepristinga nuotykių. Vieną vakarą linksminantis ir klausantis energingos Jamaikos muzikos, kažkam šovė į galvą mintis su visais rūbais šokti į baseiną. Bet greit teko iš jo lipti lauk, nes atbėgo išsigandę darbuotojai: „Mes ką tik dezinfekavome baseiną“.
Linksmoji draugija kartą nepaisė įspėjimo, kad pastato liftu gali važiuoti ne daugiau kaip keturi žmonės. „Sušokome į liftą aštuoniese. Labai greitai ėmėme čiuožti žemyn, ir liftas, pasiekęs žemę, į ją net susmigo. Valdo su mumis nebuvo, jis mus visus iš lifto traukė“, - prisiminė A.Birutis.
Kai kitais metais draugija sugrįžo į poilsiavietę, liftą rado kaip paliko: susmegusį į žemę ir neveikiantį.
Ikstapai egzotikos suteikia tvenkiniuose snūduriuojantys ar į golfo laukus atklystantys krokodilai. „Jie yra pavojingi, užauga iki keturių metrų ilgio. Mūsų vienos pažįstamos tėvui nukando koją“, - nelinksmą istoriją prisiminė A.Birutis.
Kartą meksikietis, kuris duonai užsidirba pozuodamas turistams su krokodilu, sumanė papokštauti: paleido roplį į tvenkinį, kuriame tuo metu maudėsi A.Birutis ir V.Adamkus. Abu lietuviai mikliai šoko iš vandens.
Kai V.Adamkus tapo Lietuvos prezidentu, meksikietiškos atostogos įgijo naujų atspalvių. „Valdas ir per atostogas dirbdavo. Kiekvieną dieną skambindavo į Lietuvą išgirsti naujienų, skaitydavo ir pasirašinėdavo dokumentus.
Būdavo, ir susijaudindavo, ir nusimindavo“, - kalbėjo A.Birutis.
Atostogaujantį prezidentą visur lydėdavo apsauga. Poilsiavietės darbuotojai ir pažįstami V.Adamkų draugiškai ėmė vadinti „El Presidente“.
Šiemet draugijos saugumu teko pasirūpinti net ir Meksikos prezidento apsaugai.
Sutapo, kad Adamkai ir Biručiai atvyko vakarieniauti į miestelį, kuriame heroino prekiautojai buvo ką tik susprogdinę policijos automobilį ir užmušę pareigūną.
Į poilsiavietę atostogautojus parvežė kulkosvaidžiais ginkluoti apsaugos būrio kariai. „Baimintasi, kad V.Adamkus nebūtų paimtas gaujos įkaitu“, - paaiškino A.Birutis.
Ir nors po atostogų draugai sugrįžta į skirtingus žemynus, atstumas draugystei netrukdo. Jie vieni kitiems skambina, susisiekia internetu.
Viešnagės į Lietuvą atvykstantys Biručiai turi kambarį prezidento rezidencijoje Turniškėse, kaip ir Adamkai turi kambarį Biručių name.
„Jie rūpinasi mumis, o mes rūpinamės jais“, - apibendrino A.Birutis.
Buvusiai V.Adamkaus bendradarbei JAV 5 gamtos apsaugos regiono administracijoje 72 metų Birutei Bulotaitei abu Adamkai irgi artimi kaip šeimos nariai.
„Jiems galiu papasakoti visas savo bėdas ar džiaugsmus. Žinau, kad viskas, apie ką kalbėjome, liks tik tarp mūsų“, - teigė Čikagoje gyvenanti moteris.
Daugiau nei pusę amžiaus trunkanti Birutės draugystė su Adamkais užsimezgė studentavimo laikais. Birutė ir Valdas kartu studijavo Ilinojaus technologijos institute.
V.Adamkus tuomet buvo Tabor Farmo poilsiavietės, įsikūrusios Mičigano valstijoje, savininkas. Penktojo dešimtmečio pabaigoje Tabor Farme jau vykdavo „SantarosŠviesos“ susitikimai, kuriuose dalyvaudavo rašytojas Antanas Škėma, avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas, poetas, vertėjas Jurgis Blekaitis bei kiti.
Ten trims keturioms dienoms klausyti paskaitų, žiūrėti vaidinimų, klausytis literatūros skaitymo susirinkdavo iki šimto žmonių. V.Adamkus rūpindavosi organizaciniais reikalais.
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje B.Bulotaitė įsidarbino Čikagoje įsikūrusioje JAV penktojo gamtos apsaugos regiono administracijos leidybos ir dizaino skyriaus vadove ir dizainere.
V.Adamkus tuo metu jau vadovavo šios įstaigos mokslinio tyrimo centrui, vėliau ėjo regiono administratoriaus pavaduotojo pareigas, o 1981 metais buvo paskirtas administratoriumi valdytoju. Su V.Adamkumi B.Bulotaitė kartu dirbo aštuoniolika metų.
„Valdas visada būdavo taktiškas, korektiškas, aiškiai išdėstydavo reikalavimus. Žmonės tai vertino. Nesiuntinėdavo kitų su nurodymais. Jei žinodavo, kas gali atlikti užduotį, pats į jį ir kreipdavosi.
Kiekvienas darbuotojas galėjo prie jo prieiti pasikalbėti ir pasitarti. Valdas mokėjo griežtai pareikalauti, bet niekada nekeldavo balso“, - prisiminė B.Bulotaitė. Jai ne kartą teko pajusti jo kolegišką supratimą ir palaikymą.
Kai po vieno susitikimo su svarbiais svečiais B.Bulotaitė pradėjo ryškinti nuotraukas, ji nuoširdžiai panoro, kad žemė po kojomis prasivertų: paaiškėjo, kad pavyko padaryti tik po pusę kadro. Nuotraukų buvo užsisakę aukščiausi valdžios pareigūnai.
„Kitą kartą teko fotografuoti valdžios vyrus, atvykusius į priėmimą pas Ilinojaus valstijos gubernatorių bei Čikagos merą. Pavyko nufotografuoti visus, išskyrus V.Adamkų, kai jis spaudė ranką merui. Nors Valdas buvo nepatenkintas, nieko nesakė. Jis suprasdavo žmones“, - pasakojo B.Bulotaitė.
V.Adamkų gerbė ne tik tūkstantis jam pavaldžių darbuotojų. Jis rasdavo būdų susitarti su naftos magnatais, pramonininkais, kad šie skirtų daugiau dėmesio gamtos apsaugai.
„Čikagoje oras ir vanduo buvo itin užteršti. Dabar ir oras švaresnis, ir maudytis galima“, - savo bičiulio nuopelnus vardijo B.Bulotaitė.
Kai V.Adamkus baigė darbą ir išvyko į Lietuvą, ji dar dešimtmetį dirbo įstaigoje. Birutės manymu, kitiems administracijos vadovams nepavyko pranokti V.Adamkaus vadovavimo stiliumi.
„Nusmuko administracija, o vadovaujant V.Adamkui ji buvo viena stipriausių šalyje“, - apibendrino ji.
Tačiau ne vien tik darbo reikalai siejo B.Bulotaitę su Adamkų šeima.
Pas Adamkus, tiksliau, „pas Valdus“, bendraminčiai rinkdavosi švęsti Kalėdų, Velykų, šeimos narių ir draugų gimtadienių, o kartais tiesiog rengdavo vakarones su dainomis.
„Alma ruošdavo puikias vaišes, o mes susirinkdavome padėti suvalgyti“, - juokėsi B.Bulotaitė.
Vieno vakarėlio metu jos šunelis nei iš šio, nei iš to grybštelėjo V.Adamkui už kelnių klešnės ir išplėšė skylę. „Alma jam ką tik tas kelnes buvo nupirkusi. Mačiau, kad buvo nepatenkinti, bet nieko nesakė. Jie abu labai korektiški“, - pabrėžė pašnekovė.
Kai Birutė vieši Lietuvoje, ji apsilanko Adamkų rezidencijoje Turniškėse, o kai Adamkai atvyksta į JAV, visada randa laiko susitikti.
„Pareigos nepakeitė mūsų ryšių. Likome tokie pat artimi draugai“, - tikino B.Bulotaitė.
Susidomėjęs abi V.Adamkaus prezidentavimo kadencijas stebėjo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Gabrielius Žemkalnis, pastarųjų dvylika metų gyvenantis Vilniuje.
O kai atsisveikinęs su valstybės vadovo postu V.Adamkus Turniškėse artimiausiems bendražygiams surengė privatų pokylį, G.Žemkalnis su žmona Danute atsinešė kelis butelius brangaus raudonojo vyno.
Daug metų Australijoje gyvenusiam žurnalistui ir visuomenės veikėjui šį vyną įvairiomis progomis buvo dovanojęs V.Adamkus.
„Maniau, išsaugosiu tą kolekcinį vyną išskirtinei progai. Bet kas gali būti svarbiau už senų draugų susibūrimą? Pokylio metu mes visi pakėlėme po taurę, prisiminėme praeitį. Buvo smagu“, - pasakojo 80 metų G.Žemkalnis.
Buvęs šalies vadovas jam - daugiau nei paprastas bičiulis. Tai - jo gyvenimo bendrakeleivis, žmogus, su kuriuo nedvejodamas eitų į žvalgybą.
„Valdas - geriausias mano draugas. Jei nutiktų bėda, nebijočiau vidury nakties kreiptis pagalbos. Gera žinoti, prireikus turėsi į ką atsiremti. Aš jam irgi visada ištiesčiau pagalbos ranką“, - tikino G.Žemkalnis.
Jiedu mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, karo metais slapta leido pogrindinį laikraštį, matė vienas kito jaunatviškus įsimylėjimus, glaudėsi pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, džiaugėsi vienas kito karjeros laimėjimais.
Jiedu pažįstami daugiau kaip septyniasdešimt metų. Niekada nebuvo susipykę.
„Tiesa, aplinkybės mus buvo išskyrusios. Iš pabėgėlių stovyklos Vokietijoje išvykau į Australiją, o Valdas - į Jungtines Valstijas. Daug metų nesimatėme. Bet jo niekada nepamiršau, manau, ir jis manęs. Pakako žinoti, kad draugas sveikas ir laimingas gyvena už jūrų marių“, - kalbėjo G.Žemkalnis.
Gyvendami skirtinguose pasaulio kampeliuose draugai nerašė vienas kitam ilgesingų laiškų - apsiribodavo sveikinimo atvirukais gimtadienio ar Kalėdų proga.
Kai po daugelio metų abu iš tolimų kraštų grįžo į Lietuvą, suprato: laikas, praleistas skyrium, santykių neatšaldė.
Valdui ir Gabrieliui buvo gal kokie aštuoneri ar devyneri metai, kai susipažino. Klasėje V.Adamkų bendramoksliai kasmet rinkdavo seniūnu.
„Mudu turėjome bendrą draugą Algirdą Birutį, pravarde Dadis. Vaikystėje Valdas labiau bendraudavo su Dadžiu negu su manimi, nes jie abu mėgo sportą. O aš buvau jaunesnis ir aplinkui tryniausi.
Kai gimnazijoje per kūno kultūros pamokas skirstydavo žaidėjus į komandas, Valdas su Algirdu visada būdavo stipriausiųjų sudėtyje, o aš likdavau sėdėti ant atsarginių suolo. Tačiau mūsų trijulė visuomet buvo toje pačioje komandoje“, - pasakojo G.Žemkalnis.
Gimnazijoje draugai jį vadindavo Gabu, o V.Adamkų - Adomu.
„Dėl geresnio pažymio nė vienas nesirovėme plaukų. Mums svarbiausia buvo pereiti į kitą klasę. Neatsimenu, kaip Valdas mokėsi, bet antriems metams niekada nebuvo paliktas.
Man sekėsi humanitarinės disciplinos, Valdui patiko technika ir sportas. Tačiau nemanau, kad jis svajojo apie sportininko karjerą“, - kalbėjo G.Žemkalnis, Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio brolis.
Mėgstama paauglių vieta Kaune buvo kavinė „Astra“. Žinoma, ten jie eidavo retai ir stengdavosi, kad nei tėvai, nei mokytojai nepričiuptų.
Kartą po pamokų keli gimnazistai nuėjo į „Astrą“ išgerti alaus. Bet netikėtai į kavinę užėjo klasės auklėtojas ir taip pat užsisakė alaus. Netrukus jis pastebėjo už alaus bokalų besislepiančius auklėtinius ir liepė eiti namo. Kitą dieną jiems skaitė moralą.
Iš pamokų gimnazistai bėgdavo dažnai, ypač jeigu kino teatre rodydavo gerą filmą. Bėgdavo ne organizuotai, o individualiai. Nei Gabrielius, nei Valdas vienas kitam apie šiuos savo „žygdarbius“ nesigirdavo.
Paauglystėje jiems buvo svarbus ne tik mokslas ir sportas. Atsirado ir kitokių interesų - merginos, politika.
Kompaniją sudarė penki berniukai ir penkios mergaitės. Visi buvo geri draugai. Su mergaitėmis jie eidavo į šokius, po to jas lydėdavo namo.
Vasarą dviračiais visi važiuodavo į gamtą, prie ežero.
„Jei pasisekdavo mergaitę pavežti ant dviračio rėmo, jausdavomės kieti“, - sakė G.Žemkalnis.
Dabar jis neprisimena, kuriam iš draugų geriausiai sekėsi megzti pažintis su mergaitėmis: „Tikriausiai manėme, kad mums visiems gerai sekasi. Turėjome kiekvienas po draugę ir į kitas nesidairėme“.
Karo metu Kauno kino teatruose daugelis filmų buvo vokiški. Tuo metu pasirodė ir pirmieji spalvoti filmai. G.Žemkalnis prisimena, kaip su draugais veržėsi į „Auksinį miestą“.
„Toji tragiška meilės istorija vyko Prahoje. Svarbiausia, kad tame filme buvo parodyta šiek tiek nuogybių. Jaunimas iki aštuoniolikos metų į tokius filmus negalėdavo patekti. Man regis, kad mes prisiklijavome barzdas ir taip prasmukome“, - nusijuokė pašnekovas.
Gyvenimo patirties neturinčius gimnazistus permainingi laikai vertė domėtis ir politika. Kai 1940 metais atėjo bolševikai, optimizmu trykštančius gimnazistus apėmė jausmas, kad jie kažką negrįžtamai prarado. Tuomet V.Adamkui ir G.Žemkalniui buvo apie dvylika metų.
Dar po kelerių metų, 1944-aisiais, septintos klasės gimnazistams, gaudavusiems pogrindžio literatūros, šovė mintis pasipriešinti vokiečiams.
Iš pradžių jie rašydavo atsišaukimus ir klijuodavo juos mieste ant stulpų. Po to G.Žemkalnis, V.Adamkus ir Liūtas Grinius pradėjo leisti leidinį „Jaunime, budėk!“.
Iš kažkur gavo nedidelę rašomąją mašinėlę. Tekstus galvodavo visi drauge, o spausdindavo dažniausiai G.Žemkalnis. Jaunuoliai rašė apie blogus vokiečius ir blogus bolševikus.
Kelių puslapių laikraštį jie išleisdavo kas kelias savaites.
Pradžioje tiražas siekė apie šimtą egzempliorių, o vėliau sugebėdavo padauginti iki tūkstančio. Platindavo daugiausia Kauno mokyklose.
Patrakusių gimnazistų tėvai nė neįtarė apie savo atžalų slaptą veiklą.
Bet vieną dieną gestapas areštavo G.Žemkalnį. Jis buvo užrakintas Kauno saugumo požemiuose, paskui, artėjant frontui, kartu su grupe politinių kalinių išvežtas į Vokietiją. Sušaudymo išvengė per plauką. Kalinius išvadavo iš kitos fronto pusės priartėję amerikiečiai.
V.Adamkui pavyko išvengti draugo likimo. Tačiau netrukus draugai susitiko Vokietijoje. Likimas juos atginė į pabėgėlių stovyklą Redorfe, Bavarijoje.
Ten kauniečiai baigė gimnaziją ir sumanė imtis rezistencinės veiklos. Tuo metu į Vokietiją iš Lietuvos atvyko keletas partizanų - jiems pasisekė pereiti geležinę uždangą.
Buvo ieškoma savanorių, kurie sutiktų būti desantininkais ir su jiems patikėtomis slaptomis užduotimis grįžtų į Lietuvą.
V.Adamkus buvo ne juokais užsidegęs užsirašyti į desantininkų mokyklą, bet kažkoks išmintingas žmogus jį atkalbėjo sakydamas, kad vėliau jis būsiąs labiau reikalingas šaliai.
„Valdas buvo labai rimtas, per daug neišsišokantis žmogus. Ne veltui mes jį dar Vokietijoje prezidentu vadindavome“, - prisiminė G.Žemkalnis.
Pabėgėlių stovykloje, kur visi rengdavosi kaip papuola, V.Adamkus sugebėdavo atrodyti tvarkingai ir elegantiškai. Aukštas, žavus sportininkas išdidžia, kartais kiek svajinga veido išraiška.
„Tuometėms merginoms patikdavo, jei vaikinas moka šokti tautinius šokius, žaisti krepšinį arba tiesiog yra sportiškas. Jeigu visus šiuos tris kriterijus atitinka vienas žmogus, tai - jėga. Valdas kaip tik toks ir buvo“, - pasakojo G.Žemkalnis.
Tačiau, kai į pabėgėlių stovyklą atvažiavo geltonkasė Alma Nutautaitė, likusioms gerbėjoms teko nusiminti. V.Adamkus vos ne pirmą pažinties dieną įsimylėjo Almą.
„Daug kas iš vaikinų buvome nusižiūrėję Almą, bet nė vienam nepavyko konkuruoti su Valdu“, - atvirai kalbėjo G.Žemkalnis.
Todėl niekas nenustebo, kai V.Adamkus ir A.Nutautaitė greit pradėjo rimtai draugauti.
Vokietijoje savo būsimą žmoną Danutę sutiko ir G.Žemkalnis. Būdami vos devyniolikos jie susituokė ir išvyko į Australiją.
V.Adamkus iš Vokietijos persikėlė už Atlanto. Į Ameriką išvyko ir A.Nutautaitės šeima. Ten įsimylėjėliai atšoko vestuves.
Į skirtingus pasaulio kraštus išvykusių G.Žemkalnio ir V.Adamkaus keliai išsiskyrė ilgam. Jie susitiko po dešimties metų, kai porai savaičių į Australiją atvyko Amerikos lietuvių krepšinio komanda. Jos vadovas buvo V.Adamkus.
„Laiko pabendrauti turėjome nedaug. Po visų krepšinio rungtynių mes verkdavome, o jie - džiaugdavosi. Amerikos lietuviai sumušė visas australų komandas ir išvažiavo“, - pasakojo G.Žemkalnis.
Tačiau nuoširdžiausias draugų bendravimas prasidėjo prieš dvylika metų, kai V.Adamkus ir G.Žemkalnis su žmonomis atvyko į Lietuvą.
Tuomet V.Adamkus pirmą kartą balotiravosi į prezidentus.
Nuo tada jie beveik visas šventes švęsdavo kartu, pastaraisiais metais susitikdavo prie Kūčių stalo. Dažniau Žemkalniai važiuodavo pas Adamkus į svečius, o ne atvirkščiai.
Prezidentui nebuvo patogu į svečius važiuoti per visą miestą su gausia apsaugos palyda. Prezidentas daug kam gali nurodinėti, be ne savo apsaugai. G.Žemkalniui svečiuotis pas V.Adamkų visada labai gera.
„Valdas - nuostabus šeimininkas, svečius apgaubiantis rūpestingumu ir dėmesiu. Jis visada pasirūpina, kad prie stalo netrūktų gėrimų ir valgių. Pats visus apšokinėja“, - draugu žavėjosi G.Žemkalnis.
Adamkų namai - klasikinio stiliaus, skoningai apstatyti. Ant sienų kaba daugybė nuotraukų, V.Adamkus turi surinkęs vertingų tapybos darbų kolekciją.
Savo bičiulius V.Adamkus dažnai pavaišina firminiu kokteiliu, kurį pats suplaka iš škotiško viskio, sauso „Martini“, žaliosios citrinos ir ledo.
Savo draugą G.Žemkalnis vadina tikru džentelmenu. Tarp buvusio šalies vadovo ir jo žmonos - pavydėtina santarvė.
„Nė karto negirdėjau jų barantis. Nemačiau, kad Valdas ką nors nepagarbiai savo žmonai pasakytų.
Gal taip yra dėl Almos angeliško charakterio“, - svarstė V.Adamkaus vaikystės draugas.
Pro G.Žemkalnio akis nepraslydo ir didžiulė bičiulio pagarba Almos motinai Onai Nutautienei.
Ji iki savo mirties gyveno dukters ir žento šeimoje: „Almos motinos miegamasis buvo antrame aukšte. Kai ji sunkiai sirgo, Valdas ją ant rankų po namus nešiodavo“.
Rudeniop G.Žemkalnis su žmona Danute ketina grįžta į Australiją pas vaikus ir anūkus.
Draugų keliai, susikirtę pastaraisiais metais, vėl išsiskirs. Bet abu tiki, kad draugystei tai nepakenks.
Ar buvęs šalies vadovas - laimingas žmogus?
„Manau, kad laimingas, nes pasiekė, ką norėjo. Tikiu, kad jis laimingas ir asmeniniame gyvenime.
Dievas jam nedavė vaikų, tačiau neabejoju, kad būtų buvęs geras tėvas“, - kalbėjo G.Žemkalnis.
Šiltą ryšį V.Adamkus palaiko su suaugusiais Almos sesers Danutės vaikais. Adamkai, gyvendami Jungtinėse Valstijose, rūpinosi mirusios Danutės trimis vaikais.
Tėvo dienos proga jau suaugę ir savo šeimas sukūrę globotiniai V.Adamkui visada atsiunčia itin šiltus sveikinimus.
Savo dėdei V.Adamkui dėkingas ne tik už globą, bet ir už vardą Čikagoje gyvenantis Darius Česlovas Karalis.
Jis - V.Adamkaus brolio Česlovo Ilmario Karalio sūnus. Česlovas ir Valdas - tos pačios motinos, tačiau skirtingų tėvų vaikai, todėl jų pavardės skiriasi.
„Prieš man gimstant tėvas, motina ir abu Adamkai vaikščiojo po kambarį ir suko galvą, kokį vardą man suteikti. Dariaus vardą pasiūlė Valdas“, - sakė D.Č.Karalis.
Pats tapęs tėvu Darius sūnui davė Valdo vardą: „Krikštatėvio garbei, nes jis labai svarbus mano gyvenime“.
V.Adamkaus brolis Česlovas su žmona Maryte užaugino tris sūnus - Darių Česlovą, Alfredą Stasį ir Andrių Ilmarį.
„Kadangi Valdas ir Alma vaikų neturi, mes tapome jų šeimos dalimi. Jie mumis rūpinosi lyg savais vaikais“, - pasakojo vyriausias iš trijų sūnų D.Č.Karalis, „NorthropGrumman“ apsaugos sistemų kompanijos vieno padalinių direktorius.
V.Adamkų jis pamena jau nuo to laiko, kai pats buvo vos dvejų metų. „Čikagoje, mūsų sode, vyko šeimos susibūrimas.
Alma ir Valdas, apsivilkęs baltais marškiniais, atsiraitojęs rankoves, mane maudė pripučiamame baseine“, - pasakojo D.Č.Karalis.
Pas Adamkus šeimos rinkdavosi švęsti Padėkos dienos, Kalėdų, o per Velykas ridendavo kiaušinius.
Vasaros mėnesiais Karalių šeima V.Adamkaus namo sode žaisdavo beisbolą, futbolą ar tinklinį. „Valdas ir mano tėvas buvo geri sportininkai, tad jie kartais surengdavo rungtynes. Iš jų ir mes užsikrėtėme sportu“, - sakė D.Č.Karalis.
Dabar jis, kaip ir krikštatėvis, kiekvieną dieną eina į baseiną, mėgsta važinėti riedučiais, žaisti golfą, treniruoja mergaičių ir berniukų futbolo komandas.
Iš vaikystės D.Č.Karalis dar pamena, kaip V.Adamkus sakydavo kalbas Amerikos lietuvių organizacijose. Nors ir nelabai ką suprasdavo, matydavo, kad krikštatėvis iškalba ir energija prikaustydavo klausytojų dėmesį.
Paauglystėje kartu su broliais jis vasarą dirbdavo Tabor Farmo poilsiavietėje, kurioje V.Adamkus dirbo vadybininku, o vėliau tapo jos savininku. Joje D.Č.Karalis turėjo keletą pareigų: dieną dirbo gelbėtoju, valgykloje nurinkdavo nuo stalų indus, vakarais talkininkavo bare.
„Valdas buvo labai reiklus. Jei pamatydavo kokią šiukšlę ar ne vietoje paliktą daiktą, turėdavome nedelsdami sutvarkyti. Mokėmės iš jo“, - sakė D.Č.Karalis.
Atvykęs aplankyti brolio, V.Adamkus visada rasdavo laiko pabendrauti ir pasikalbėti su vaikais. D.Č.Karaliui pokalbiai apie mokyklą, sportą, savo pomėgius, rūpesčius ir planus buvo įsimintini ir svarbūs.
„Prieidavo, draugiškai apkabindavo per pečius, ir kalbėdavomės. Galėdavau atsiverti, papasakoti savo išgyvenimus“, - prisiminė jis.
D.Č.Karalis į Lietuvą atvyksta du kartus per metus. Su savo vaikais Valdu Dariumi ir Asta Genna jis apsistoja pas Adamkus Turniškių rezidencijoje.
„Jų namuose labai ramu, galiu atsipalaiduoti ir pailsėti“, - įvertino D.Č.Karalis.
V.Adamkus dalyvavo svarbiausiuose D.Č.Karalio gyvenimo įvykiuose - sveikino pabaigusį studijas JAV karinio laivyno akademijoje, buvo liudininkas jo vestuvėse. V.Adamkus atvykdavo aplankyti krikštasūnio į Ispaniją, kur jis tarnavo JAV armijos laivyno bazėje ir pilotavo JAV armijos laivyno lėktuvus.
„Jis man pasakodavo apie savo veiklą aplinkos apsaugos srityje, susitikimus su tuometės Sovietų Sąjungos, Rytų Europos šalių pareigūnais, apie viešnages Lietuvoje, piktindavosi okupantų veikla“, - dar prisiminė D.Č.Karalis.
Kai 1990 metais jo tėvas žuvo autoavarijoje, Valdas ir Alma Adamkai buvo šeimos atrama ir paguoda.
„V.Adamkus man padarė didelę įtaką, diegė pagarbą moralinėms vertybėms, siekė, kad būčiau sąžiningas ir mylėčiau Lietuvą“, - teigė D.Č.Karalis.
Neseniai kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus dažnai sulaukia klausimo, kurioje šalyje jis toliau gyvens.
„Niekur neišvažiuosiu, liksiu Lietuvoje, čia - mano vieta. Noriu tai pasakyti visiems Lietuvos žmonėms“, - prisipažino buvęs šalies vadovas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido už Atlanto.
Retkarčiais į savo greitakalbę jis vis dar įpina neįprastų darinių, pavyzdžiui, „tskant“ - vietoj „taip sakant“, ar „ške“ - vietoj žodžio „reiškia“.
Dėl tokio įpročio trumpinti žodžius V.Adamkų ne kartą parodijavo „Dviračio žynios“. Buvęs valstybės vadovas noriai mokėsi iš šių klaidų. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona pastebėjo, kad per antrąją kadenciją V.Adamkus jau kalbėjo gerokai sklandžiau.
„Kai kuriems lietuviams jau po penkerių svetur praleistų metų susipina liežuvis. Nors V.Adamkaus akcentas liko, yra kur kas daugiau šalies politikų, kurie kalbiniu požiūriu smarkiai nusišneka. V.Adamkus tokiems nepriklauso“, - teigė A.Smetona.
Dešimt metų V.Adamkui kalbas rašęs poetas Arnas Ališauskas prisipažino, kad jam tai buvo didelė garbė.
Per pirmąją kadenciją V.Adamkui jis siūlydavo kelis oficialios kalbos variantus. Puikų kalbos jausmą turintis šalies vadovas sugebėdavo pasirinkti geriausią formuluotę, nors gyvendamas JAV buvo atskirtas nuo natūralios lietuvių kalbos terpės.
„V.Adamkus vienu metu sugebėdavo įsigilinti į siūlomą mintį ir ją taip išreikšti, kad valstiečiai suprastų, o inteligentai neįsižeistų“, - pasakojo A.Ališauskas.
Oficialių kalbų kūrėjui nereikėdavo ilgai įtikinėti ir ginti savo nuomonės. Tai, ką jis siūlydavo, V.Adamkui dažniausiai tikdavo.
„Matyt, sutapo mūsų kraujo grupės, kalbu ne tik medicinine prasme. Aš žinojau, ko jis nori, o jis žinojo, ką aš galiu. Toks sutapimas yra svarbus, nes lemia darbo sėkmę“, - aiškino A.Ališauskas.
Būdavo sveikinimų, kuriuos poetas kurdavo sukandęs dantis. Tokiais atvejais jį gelbėdavo tik žinojimas, kad dirba V.Adamkui.
Būdavo ir malonių išimčių. Prisidėdamas prie sveikinimo popiežiui Jonui Pauliui II pontifikato jubiliejaus proga arba prie linkėjimų Vilniaus universiteto profesoriui Donatui Saukai, A.Ališauskas taip įsijausdavo, lyg rašytų savo vardu.
Matyt, charakterių suderinamumas net vienuolika metų išbūti šalia prezidento leido ir Vadovybės apsaugos departamento majorui Gintarui Jonuškai.
Jis šalies vadovą V.Adamkų limuzinų klasės „MercedesBenz S 500“ vežiojo ir lyg savo akies vyzdį saugojo dvi jo kadencijas ir neilgą laikotarpį, kai prie valstybės vairo stovėjo ir apkaltos proceso metu buvo pašalintas Rolandas Paksas.
„Vadovybės apsaugos departamento vadovai už mane nusprendžia, su kuo turiu dirbti.
Bet esu tikras, kad tokį ilgą darbo stažą su V.Adamkumi lėmė mūsų charakterių suderinamumas.
Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti su žmogumi, kuris man jaustų antipatiją“, - svarstė G.Jonuška.
Prezidentas V.Adamkus turi humoro jausmą, mėgsta sportą, gerbia bet kurį žmogų ir yra jam dėmesingas. O tas dėmesys kiekvienam šalia jo esančiam įkvepia daugiau pasitikėjimo. Tokį buvusį šalies vadovą iš arti pažino jo apsaugininkas ir vairuotojas 47-erių G.Jonuška.
Augalotas, ramaus būdo, mąslaus žvilgsnio ir retkarčiais šypseną išspaudžiantis apsaugininkas per ilgą darbo laiką su šalies vadovu matė jį visokį: nuoširdžiai besijuokiantį, susirūpinusį, liūdną.
Būdamas labai geros nuotaikos prezidentas galėtų papasakoti anekdotą. „Jis kartais tokią „špilką“ užlenkdavo, kad ohoho!“ - išdavė G.Jonuška.
Apsaugininkas žino, kad V.Adamkus niekuomet nepyksta ant jį pašiepiančių humoristų. „Tačiau prezidentas savąjį „škia“ nebe taip dažnai vartoja“, - patikino majoras.
Buvęs šalies vadovas - nekaprizingas, bet turi tam tikrų įgeidžių.
„Nors turėdavau paisyti šalies vadovo pageidavimų, kartais jo norai nesutapdavo su mano pareigomis. Prezidentui nepatikdavo, kad važiuojame įjungtais švyturėliais ir sirenomis.
Gal prezidentas nori jaustis kaip paprastas žmogus, nekristi kitiems į akis. Tačiau negaliu to daryti pagal darbo taisykles.
V.Adamkus niekada nėra davęs pastabų dėl vairavimo, nenurodinėjo, kaip dirbti. Prezidentas gerbė mano darbą. Jo pagarba man suteikė daugiau pasitikėjimo“, - pasakojo G.Jonuška.
Vairuotojui V.Adamkų tekdavo vežioti ne tik darbo, bet ir asmeniniais reikalais. Jųdviejų diena prasidėdavo auštant, o baigdavosi sutemus.
Kai šalies vadovas pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais susiruošdavo šeštą valandą ryto į baseiną, apsaugininkui tekdavo keltis apie ketvirtą.
„Pavydžiu jam tokio aktyvaus gyvenimo būdo. Prezidentas ne tik plaukioja, bet ir laisvalaikiu mojuoja raketėmis su kitais apsaugininkais Turniškių teniso aikštynuose“, - pasakojo G.Jonuška.
Retkarčiais prezidentas su žmona vairuotojo paprašydavo savaitgaliais juos pavėžėti į restoranus „Stikliai“ arba „Ida Basar“ pavakarieniauti. Buvusi pirmoji šalies pora taip pat vykdavo pas savo jaunystės draugus bei buvusį patarėją R.Mieželį ir jo žmoną Dalią.
„Tačiau šie asmeniniai vizitai nebuvo labai dažni, nes V.Adamkus su žmona jausdavosi nejaukiai, kad apsaugininkams tenka laukti, kol jiedu vakarieniauja arba šnekučiuojasi su draugais - tarsi vogtų mūsų asmeninį laiką.
Todėl penktadieniais V.Adamkus neretai atsisveikindavo: skubėkite, vyrai, į savo šeimas. Niekur savaitgalį nevažiuosiu, būsiu namie. Iki pirmadienio!“ - pasakojo G.Jonuška.
Darbo dienomis įsėdęs į automobilį V.Adamkus su vairuotoju pasidalydavo savo įspūdžiais iš renginių ar vizitų.
Prezidentas apsaugininkui yra pasakojęs apie sėkmingą ir įdomų bendravimą su Ispanijos karališkąja šeima, kuri šį pavasarį su vizitu lankėsi Vilniuje.
V.Adamkui taip pat įsiminė ir Pasaulio lietuvių žaidynių atidarymas sostinės Kalnų parke.
Viso to G.Jonuškai nebuvo lemta išvysti, nes jis privalėdavo šalies vadovo laukti automobilyje. Todėl vairuotojui smalsu sužinoti naujienas ir įspūdžius iš šalies vadovo lūpų.
Vairuotojas su V.Adamkumi ir jo žmona automobilyje galėdavo kalbėtis įvairiomis temomis - nuo svarstymų apie orus iki šeimos reikalų.
A.Adamkienė mėgdavo pasiteirauti G.Jonuškos, kaip sekasi trims jo atžaloms mokslai.
Pirmoji šalies ponia žino, kad apsaugininko sūnus Kostas lanko krepšinio treniruotes, Ignas - lengvosios atletikos, o Augustė mokosi skambinti pianinu. Jai būdavo įdomu išgirsti, kokių rezultatų vaikai pasiekė varžybose ar konkursuose.
A.Adamkienė į Kalėdų renginius prie eglutės Prezidentūroje visuomet pakviesdavo vairuotojo vaikus ir su jais kasmet fotografuodavosi.
Nuoširdūs tarpusavio santykiai skatintų toliau paskui V.Adamkų su fotoaparatu rankose bėgioti ir fotografę Džoją Gundą Barysaitę. Tai ji darė dešimt metų. Šio fiziškai sunkaus darbo, jei laikas grįžtų atgal, nekeistų į lengvesnį.
Moteris beveik kasdien fiksuodavo visus V.Adamkaus susitikimus bei vizitus nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.
„Prezidento fotografo darbas - nemoteriškas, nes jam reikia didelės ištvermės.
Kai žmonės mano darbą apibūdindavo kaip politinį turizmą, atsakydavau: jeigu jums su prezidentu tektų vykti nors į vieną jo kelionę, pažiūrėčiau, ar suspėtumėte laiku iššokti iš automobilio, į jį laiku įšokti, kaip jūs atrodytumėte po darbo dienos, pasibaigusios vienuoliktą valandą vakaro“, - pasakojo 45 metų Dž.G.Barysaitė, buvusi V.Adamkaus gyvenimo metraštininkė.
Fotografė per užsienio vizitus patekdavo ir į kurioziškas situacijas, kai nežinodavo, pro kurias duris išeis prezidentą pasitinkantis asmuo. O tai įvykdavo per kelias sekundes. Jei žaibiškai nesusiorientuodavo, fotografė likdavo neįamžinusi svarbios akimirkos.
Bet laikui bėgant ji darėsi vis miklesnė.
Fotografė nėra sulaukusi V.Adamkaus priekaištų dėl darbo, tačiau patarimų išgirsdavo.
Laisvalaikiu fotografuoti mėgstantis V.Adamkus metraštininkei, jei matydavo gražų vaizdą, pakuždėdavo, kad jį verta įamžinti.
„Jis turi fotografo akį ir man pasakydavo: Džoja, žiūrėk, koks geras vaizdas iš to kampo“.
Dž.G.Barysaitė prezidentui taip pat patardavo, kur jam geriau atsistoti ar į kurią pusę pasisukti.
V.Adamkus laukdavo fotografės galvos linktelėjimo kaip pritarimo, kad įvykdė jos nurodymus. Toks šiltas bendravimas šiam duetui leido sklandžiai dirbti.
„Niekada nefotografuodavau, jei prezidentas pakėlęs taurę iš jos geria ar kiša kąsnį į burną.
Manau, įamžinti tokias situacijas - neetiška. Nedariau kiaulysčių. Mūsų darbo santykiai buvo supratingi“, - tvirtino Dž.G.Barysaitė.
Šalies vadovas fotografei ne kartą rodė savo darytas nuotraukas. Šeimos albumuose - daug romantiškų Almos fotografijų, asmeninių kelionių vaizdų.
Prezidentas kartais paprašydavo patarti, kokias asmenines nuotraukas jis gali teikti spaudai.
„Kiekvieną jų pakomentuodavo, pakrizendavome ir atrinkdavome“, - pasakojo fotografė.
Naujovių V.Adamkus įdiegė ir rengiant banketus. Tiek oficialius, tiek privačius pokylius V.Adamkui bei jo svečiams dažniausiai rengė sostinės restoranas „Stikliai“.
„V.Adamkus su žmona Alma pageidavo, kad svečiai būtų sodinami prie apskritų stalų. Taip lengviau bendrauti.
Iki tol savo restorane priėmimus ruošdavome prie pailgų“, - sakė bendrovės „Stikliai“ bendrasavininkis Romas Zakarevičius.
Stalai „Stiklių“ viešbučio restorane anksčiau būdavo puošiami aukštomis grakščiomis žvakidėmis, gėlių puokštėmis įspūdingose vazose.
Tačiau prezidentas su žmona įvedė naują madą.
Jie paprašė, kad stalo puošmenos būtų žemos ir netrukdytų bendrauti priešingose stalo pusėse sėdintiems svečiams.
Pirmosios V.Adamkaus kadencijos pradžioje „Stiklių“ virėjai prieš pobūvį rengdavo patiekalų degustacijas.
Jose dalyvaudavo A.Adamkienė ir vertindavo patiekalus.
Bėgant laikui degustacijos vis retėjo, kol išnyko - šalies prezidentas ėmė pasitikėti „Stiklių“ restorano darbuotojų profesionalumu ir leido ruošti vaišes svarbiems priėmimams savo nuožiūra.
Po vakarienės V.Adamkus dažnai paprašydavo, kad į salę ateitų visa virėjų komanda. Svečių vardu ją pagirdavo.
„Prezidentas visada elgdavosi kaip pobūvio šeimininkas. Jiedu su žmona stengdavosi, kad svečiai jaustųsi jaukiai“, - sakė R.Zakarevičius.
Per priėmimus virėjai ruošdavo veršienos, jautienos arba žuvies patiekalus. Iš egzotiškesnių patiekalų V.Adamkus labai mėgsta avokadą, įdarytą krevetėmis ar kepenėlėmis. Jam patikdavo ir kalakuto krūtinėlė, įdaryta džiovintais atogrąžų vaisiais.
R.Zakarevičius prisiminė, kad vieno priėmimo metu kaip aperityvą svečiams pasiūlė išgerti po taurę sauso „Martini“ su alyvuoge.
Prezidentas tuomet jam papasakojo, kad gėrimai su „Martini“ ruošiami labai įvairiai.
Po kurio laiko prezidentas, grįžęs iš atostogų Meksikoje, R.Zakarevičiui parvežė lauktuvių indelį su aštriais agurkėliais ir aitriosiomis paprikomis bei alyvuogėmis. V.Adamkus „Stiklių“ bendrasavininkiui paaiškino, kad visus šiuos produktus galima dėti į „Martini“.
„Dabar mes ir patys tokius aštrius rinkinius prie aperityvo ruošiame, o anksčiau nežinojome, kad tokių būna“, - kalbėjo R.Zakarevičius.
Puiki kulinarė ir A.Adamkienė. „Stiklių“ darbuotojams ji paaiškino, kokių razinų reikia dėti į kekso tešlą. Kartą iš Amerikos jiems net atvežė smulkių juodųjų razinų, nes šios - tinkamiausios kepiniams.
Pastebėjęs, kad V.Adamkui patinka „Stiklių“ gamybos slyvų bei apelsinų uogienės, R.Zakarevičius jam padovanojo kelis stiklainius šio saldėsio.
„Stiklių“ restorane prezidentas su žmona atšventė svarbiausius savo gyvenimo įvykius.
Čia vyko ir V.Adamkaus aštuoniasdešimtmečio pobūvis, ir A.Adamkienės motinos Onos Nutautienės šimtasis gimtadienis, Adamkų santuokos sukaktys.
„Išskirtinių reikalavimų jie nekėlė. Tik prašydavo, kad maistas būtų minkštas ir lengvai pjaustomas“, - prisiminė R.Zakarevičius.
Buvęs valstybės vadovas jaučia silpnybę saldumynams.
Ypač jam patinka marmeladiniai saldainiai, „Stiklių“ konditerijos ceche kepti trapūs sausainiai „Bučinukai“, ledai iš šviežių vaisių ir dviejų rūšių tortai - šokoladinis „Pompadur“ ir riešutinis „Alma“.
Įvairioms asmeninėms šventėms Adamkai užsisakydavo kurį nors vieną iš šių dviejų tortų.
Vienas jų buvo sukurtas specialiai A.Adamkienei ir po kurio laiko pavadintas „Alma“. Ankstesnis jo pavadinimas - „Riešutinis“.
„Tai sudėtingas tortas su konjaku. Biskvito sluoksniai kepami su skirtingais riešutais. Jo puošyba kukli, paviršius aplietas baltuoju šokoladu. Šis tortas pavadintas buvusio šalies vadovo žmonos vardu, nes Alma labai mėgsta riešutus“, - paaiškino R.Zakarevičius.
„Almos“ tortui - antri metai. Šio skanėsto galima paragauti užėjus į „Stikliams“ priklausančią kavinękonditerijos parduotuvę „Ponių laimė“.
A.Adamkienė ne iškart sutiko, kad tortui būtų suteiktas jos vardas.
„Ilgai laukėme sutikimo. Iš pradžių į pasiūlymą ji reagavo keistai.
Kai dar kartą po metų paklausėme, ponia Alma pasakė: „Kodėl gi ne“, - pasakojo R.Zakarevičius ir patikino, kad jam nė karto nekilo minties kokį nors restorano patiekalą pavadinti Valdo vardu.
Restorano „Stikliai“ virėjai dirbo ir Prezidentūros kavinėje. Atvykęs ankstyvą rytą į darbą ir peržvelgęs darbotvarkę, apie dešimtą valandą V.Adamkus pusryčiams dažniausiai užsisakydavo grikių košės su sviestu ar šviežią bandelę su kava.
Dažniausiai valgydavo savo kabinete, bet kartais jis sumanydavo nusileisti į kavinę ir pietauti su kitais Prezidentūros darbuotojais.
V.Adamkus labai mėgsta lietuvišką maistą. Kartais per pietus ir cepelinų užsisakydavo, bet dažniausiai pageidaudavo žuvies.
Prezidentas nebuvo pretenzingas ir nereikalavo, kad virėjai jam asmeniškai ruoštų kokius nors įmantrius patiekalus. Jis kasdien gaudavo bendrą Prezidentūros kavinės valgiaraštį ir kaip paprastas darbuotojas išsirinkdavo patikusį patiekalą iš ten nurodytų.
Visuomet valgydavo saikingai. Tačiau per dieną išgerdavo net kelis puodelius stiprios juodos kavos.
Mėgstamiausios V.Adamkaus sriubos - naminė grybienė su perlinėmis kruopomis ir bulvėmis arba sultinys su skrebučiais ar kibinu.
Jis labai mėgsta keptas arba garuose virtas daržoves. Kartais net paprašydavo virėjo, kad šis prie kepsnio jam įdėtų daugiau daržovių.
Prezidentūroje V.Adamkus pusryčiaudavo ir pietaudavo, o vakarieniaudavo namuose, kur maistą ruošdavo jo žmona.
Vienuolika metų Turniškėse kaimynystėje gyvenančios kadenciją baigusių prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus šeimos negalėtų pasigirti, kad labai gerai pažįsta viena kitą. Šie kaimynai sutaria, bet didelių draugysčių iki šiol nepuoselėjo.
„Kadangi dirbu, o dažną savaitgalį su Algirdu išvykstame pas gimines, draugus ar į sodybą, žvejybą ar medžioklę, mažai lieka laiko bendrauti su kaimynais“, - tarsi teisinosi 60 metų Kristina Brazauskienė, viešbučio „Crowne Plaza Vilnius“ bendraturtė.
Bet jei Brazauskai savaitgaliais pasilieka rezidencijoje, dažnai pastebi, kad ir kaimynai leidžia laisvalaikį namuose. Pro savo namų langus K.Brazauskienė regi, kaip V.Adamkus vaikštinėja po kiemą ar važiuoja dviračiu per Turniškes. Jo žmona Alma nemėgsta minti pedalų.
Kartais V.Adamkus užsukdavo pasisvečiuoti pas 76-erių A.Brazauską. „Pasikalbėdavo arba kieme, arba mūsų oranžerijoje. Jiedu tardavosi ir svarstydavo valstybės valdymo klausimus, o ne asmeninius reikalus“, - patikino K.Brazauskienė.
Kulinariniais sugebėjimais ir vaišingumu garsėjanti A.Brazausko žmona savo keptu pyragu ar arbata nėra pavaišinusi V.Adamkaus.
Moteris nesikišdavo į valstybės vyrų dalykinius reikalus, todėl nedalyvaudavo ir jų pokalbiuose.
Tačiau K.Brazauskienė viliasi, kad dabar, V.Adamkui baigus prezidento kadenciją, jų kaimyniški santykiai gali tapti glaudesni.
„Adamkai ateityje turės daugiau laisvo laiko, dažniau bus namuose, o tada ir mūsų kaimyniški ryšiai turėtų sustiprėti.
Gal jie dažniau išeis pasivaikščioti už tvoros, kai nereikės į darbą anksti rytais išvykti ir vėlai grįžti iš susitikimų. Man būtų malonu daugiau pabendrauti su kaimynais“, - tikino K.Brazauskienė.
A.Brazausko žmona Kristina neabejoja, kad jų ir Adamkų šeimos - idealios kaimynystės pavyzdys, nes nei viena, nei kita nelenda į asmeniškumus, laikosi pagarbaus atstumo.
LR korespondentai Danutė JONUŠIENĖ, Rūta PERŠONYTĖ, Ligita VALONYTĖ, Milda ZAVARSKYTĖ (Vilnius), Gabija STEPONĖNAITĖ (specialiai LR iš Čikagos)
Vardui ir pavardei - naujas skambesys
Iki 1955 m. būsimasis prezidentas vadinosi Voldemaru Adamkavičiumi.
Emigravęs į JAV jis vardą ir pavardę pasikeitė trumpesniais - tapo Valdu Adamkumi.
Priežasčių būta ne vienos. Amerikiečiai ilgą lietuvio pavardę smarkiai iškraipydavo. V.Adamkus norėjo, kad pavardė būtų aiškiai lietuviška.
Atliko svarbų vaidmenį
Tomas Venclova
Poetas, Yale'io (JAV) universiteto profesorius
„V.Adamkus buvo tikra palaima Lietuvai. Kalbu apie tą laiką, kai Lietuva dar nebuvo spėjusi užsiauginti savo politinės klasės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, liko buvusių komunistų, kurie galbūt šiek tiek nusimanė apie ekonomiką, o kai kurie tas žinias galėjo naudoti savo naudai.
Buvo taip pat dešiniųjų - sąjūdiečių, tremtinių, politinių kalinių. Šie žmonės yra verti pagarbos, bet jie neturėjo patirties valdyti valstybę.
Iš pradžių Sąjūdis paėmė valdžią, o vėliau žmonės pasirinko buvusius komunistus. Laimėjo Algirdas Brazauskas. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp emigrantų, daug kas kalbėjo, kad lietuvių tauta neišlaikė laisvės egzamino. Iš tikrųjų tada nieko katastrofiško neįvyko. Į Rusijos glėbį nepatekome, atrodo, kuo toliau, tuo labiau šis glėbys tolsta nuo Lietuvos.
Tačiau tuo metu reikėjo naujo lyderio, ir juo tapo V.Adamkus.“
V.Adamkaus biografijos faktai
* Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune.
* Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime.
* 1944 m. liepą su tėvais pasitraukė į Vokietiją, baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos fakultete.
* 1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje.
* 1951 m. susituokė su Alma Nutautaite.
* 1960 m. baigė Ilinojaus technologijos institutą, statybos inžineriją.
* 1958-1965 m. buvo „SantarosŠviesos“ federacijos - liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ - vicepirmininkas. 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.
* Gyvendamas Jungtinėse Valstijose V.Adamkus rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, įvairias peticijas. 1961-1964 m. buvo Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys, centro valdybos vicepirmininkas.
* Aktyvus sporto renginių organizatorius bei dalyvis. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius.
* 1951 m. įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą „Lituanica“, buvo Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983 m., organizacinio komiteto pirmininkas.
* Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo Aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau paskirtas JAV penktojo gamtos apsaugos regiono (Ilinojaus, Indianos, Mičigano, Minesotos, Ohajo ir Viskonsino valstijos) viceadministratoriumi, 1981 m. - administratoriumi valdytoju.
* Nuo 1972 m. kasmet, o kartais keletą kartų per metus atvykdavo į Lietuvą, skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtrą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms gauti mokslinės literatūros, prietaisų ir programinės įrangos.
* JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatorius organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausios mokslinės literatūros.
* 1988 m. suteiktas Tarptautinis gamtosaugos apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus tarptautinėje arenoje. Apdovanotas JAV gamtosaugos aukso medaliu, skiriamu vyriausybės, ir JAV prezidento apdovanojimu už vadybinį darbą federalinėje tarnyboje.
* 1993 m. buvo kandidato į Lietuvos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas.
* 1996 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.
* 1998 m. išrinktas Lietuvos prezidentu. Pareigas pradėjo eiti 1998 metų vasario 26 dieną. Respublikos prezidentas iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai rėmė jos įgyvendinimą.
* 2002 m. iškėlė savo kandidatūrą antrai prezidento kadencijai, tačiau antrajame rinkimų ture pralaimėjo Rolandui Paksui.
* 2003 m. suteiktas UNESCO Geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulas. Šį titulą visame pasaulyje turi tik 42 asmenys.
* 2004 m. Seimui R.Paksą pašalinus iš prezidento posto, V.Adamkus dar kartą iškėlė kandidatūrą rinkimuose.
* 2004 m. birželio 27 d. antrą kartą išrinktas prezidentu penkerių metų kadencijai.
* 2007 m. V.Adamkui prestižiniuose „European Voice“ rinkimuose suteiktas Metų europiečio titulas.
* 2008 metais už ilgametį ir aktyvų dalyvavimą olimpiniame sąjūdyje, jo idėjų skleidimą suteiktas Lietuvos olimpinės akademijos akademiko vardas.
* V.Adamkus apdovanotas 35 įvairių šalių aukščiausiais valstybiniais ordinais, Atėnų miesto Aukso grandine, taip pat Lietuvos skautų sąjungos Geležinio vilko ordinu, Lietuvos Šaulių sąjungos Žvaigždės ordinu, Tarptautinio olimpinio komiteto apdovanojimu už sporto ir olimpinio judėjimo plėtojimą.
* Valdas Adamkus yra Lietuvos bei kitų šalių universitetų ir aukštųjų mokyklų (iš viso - 21) garbės daktaras.
