Susitikome su aktoriumi parkelyje prie paminklo „Seserys“, šalia Vilniaus jaunimo teatro.
Buvau girdėjusi, kad šis menininkas liguistai punktualus, nemėgsta vėluojančių. Punktualumas – savotiška jo yda. A.Šurna neslėpė – jei reikia kur nors išvažiuoti, namiškiai prieš pusvalandį būna pastatyti ant blakstienų. Prasideda riksmai ir raginimai paskubėti.
Būna, kad A.Šurna ateina į svečius penkiolika minučių anksčiau ir kurį laiką trypčioja prie durų, nedrįsdamas paspausti skambučio.
Ir dabar, nors buvo likusios kelios minutės iki dešimtos valandos ryto, iš tolo pamačiau sutartoje vietoje pirmyn atgal vaikštinėjantį aktorių su odine rankine po pažastimi.
„Tikriausiai dar nevėluoju?“ – paspartinusi žingsnį šūktelėjau. „Nežinau, laukiu čia jau nuo aštuonių ryto“, – bandė juokauti pašnekovas.
Neieškojome pokalbiui apie gyvenimą komfortiškos vietos. Tiesiog susėdome vienas priešais kitą parke ant suolo.
„Kaip gyvenu? Vis geriau. Netikite? Niekas netiki. Paskambina koks seniai regėtas draugas ir teiraujasi: „Kaip laikaisi, Antanai?“
„Puikiai“, – atsakau. Kitoje ragelio pusėje žmogus nuščiūva ir po geros pauzės pareiškia: „Tai gal aš kada nors vėliau tau paskambinsiu“.
Gal aplinkiniai pagalvoja, kad išprotėjau. Juk visiems aišku, kad šiais laikais puikiai gyvena tik kvailiai arba Seimo nariai“, – svarstė daug įspūdingų vaidmenų sukūręs aktorius.
Pusketvirtų metų praėjo nuo to, kai aktorių „Gyvenimo būdo“ žurnalistai sutiko Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, kur jis gydėsi po infarkto.
A.Šurna tuomet neslėpė, kad jį kamuoja sunki depresija. Griuvo antroji jo santuoka.
Kaip tik tuo metu jis skyrėsi su žmona, Vilniaus jaunimo teatro aktore Irena Kriauzaite, ir skausmingai atlaikė skyrybas.
Pora buvo išgyvenusi kartu ketvirtį amžiaus, susilaukusi sūnaus.
„Patyręs infarktą, pasijutau susmukęs, nevilty. Dukters paprašiau, kad nuvežtų į Abromiškių reabilitacijos ligoninę. Ten buvau gydęsis anksčiau, po širdies operacijos. Bet šį kartą patekau į kitą skyrių, pas kitą gydytoją...“ – nebaigęs minties A.Šurna ėmė kikenti į ūsą.
Jis negalėjo net susapnuoti, kad trečią žmoną sutiks ligoninėje, vaduodamasis iš mirties nagų. Tuo metu meilės reikalai jam mažiausiai rūpėjo. Atrodė, kad rytdiena nebegali duoti nieko gero ir šviesaus.
Sėdėdamas palatoje ant metalinės lovos ir žvelgdamas pro langą, jis buvo liūdnas ir piktas. Toli gražu ne svajonių jaunikis.
Jei kas nors tuo metu A.Šurnai būtų pasakęs, kad greitai dvasinės kančios baigsis ir jis, pametęs galvą iš meilės norės nuversti kalnus, už tokius svaičiojimus erezijų skleidėją būtų prilupęs.
Dabar aktorius žino: ištikus nesėkmei, nereikia nukabinti nosies – bet kuri nauja diena gali pažerti smagių netikėtumų: „Viskas turi savo kainą ir prasmę. Jei lemta, kad ant galvos nukristų plyta, nepaskęsi, kad ir kaip stengtumeisi.
Reikėjo, jog sustreikuotų širdis, kad patekčiau į ligoninę, kad apniktų neviltis ir depresija. Kitaip likimas nebūtų atsiuntęs žmonos“.
A.Šurna žmoną švelniai vadina angelu sargu. „Birutė man išgelbėjo gyvybę. Ligoninėje ji mane gydė. Dabar turiu ją ant rankų nešioti“, – nusišypsojo aktorius, su gydytoja susituokęs beveik prieš trejus metus.
***
Vestuvių puotos pora net nekėlė – susirašė Vilniaus santuokų rūmuose su liudininkais, ir tiek.
Ar žinomas aktorius nebijojo trečią kartą vesti?
„Su Birute pasikalbėjome ir nutarėme, kad sulaukus solidaus amžiaus nėra prasmės vaikščioti į pasimatymus kaip jaunikliams už rankų susikibus. Žinoma, aš galiu gyventi ir nesusituokęs, tačiau gerbdamas mylimą moterį privalėjau jai pasiūlyti įteisinti santykius.
Moteriai svarbu turėti statusą, jausti šalia tvirtą petį. O man nesunku šeimoje stovėti lyg mūro sienai. Nuo jaunystės esu karingas ir, matyt, toks mirsiu. Šiaip geriau manęs neerzinti, nes supykusį sunku sustabdyti. Pagal Zodiaką esu Avinas. Galvą tik nulenkiu ir lekiu tiesiai į vartus“, – nusijuokė A.Šurna.
***
Karštakraujis aktorius džiaugėsi, kad jo žmona ramaus būdo, diplomatiška, moka laviruoti: „Ji – man draugė, ja visada ir visur galima pasikliauti, neišduos, neapgaus, neįskaudins, neišjuoks patyliukais“.
Po vestuvių A.Šurna žmoną parsivedė į savo butą Vilniaus Karoliniškių rajone. Ten kartu gyvena ir aktoriaus sūnus Saulius.
50 metų Birutė turi sūnų ir dukterį iš ankstesnės santuokos, bet šie jau suaugę ir gyvena atskirai.
„Mano žmona labai protinga. Mudu daug kalbame apie meną, žiūrime gerus filmus. Ji tiek daug visko išmano, kad net stebiuosi“, – pagyrų mylimai moteriai negailėjo A.Šurna.
Aktorius nejaučia tarp jo ir žmonos egzistuojančio 19 metų skirtumo. Jam atrodo, kad jiedu po vienu stogu gyvena mažiausiai penkiolika metų.
„Sutikau artimą sielą“, – džiaugėsi vyras.
Žmoną jis lepina ir saugo, kad ši nepervargtų nei darbe, nei buityje.
„Ji daug dirba ligoninėje ir nežmoniškai pavargsta. Man dažnai jos gaila. Penktadienio naktį ji budės ligoninėje, tad jei norite mus kartu nufotografuoti, galėtume susitikti šeštadienį, bet įdienojus. Noriu, kad žmona išsimiegotų“, – paaiškino menininkas.
Fotografuodamasis ant dviračio Antanas, įsitaisęs Birutei už nugaros, laidė juokus ir erzino, žadėdamas dviračiu pasileisti nuo kalno.
Birutė lyg maža mergaitė tvirtai rankomis spaudė vairą ir prašė: „Baik, Antanai, mane gąsdinti, aš bijau“. O A.Šurna, išsiviepęs ligi ausų kaip neklaužada paauglys, į visas puses makalavo dviratį ir vis žadėjo: „Na, tuoj tuoj, kaip lėksiu su tuo dviračiu“.
Moteris lengviau atsikvėpė tik nulipusi nuo dviratės transporto priemonės.
„Vyras sako, kad gyvybę jam išgelbėjote,“ – užkalbinau A.Šurnos žmoną Birutę.
Moteris kukliai šyptelėjo: „Tai kad aš nieko neišgelbėjau. Jis pats stengėsi pasveikti“.
Ir po akimirkos pridūrė: „Labai geras ir jautrus žmogus mano vyras, rūpestingas, šeimyniškas. Nerūpi jam jokie vakarėliai, linksmybės su draugais. Vis namo lekia. Negana to – jis moterį gerbia ir reikalauja iš jos labai nedaug. Man su juo jauku ir ramu“.
Kol gydytoja neurologė pluša ligoninėje, aktorius nesėdi rankų susidėjęs. Jis namuose daro remontą, nors už viską pasaulyje labiausiai nekenčia vyriškų buities darbų ir vinį į sieną sutiktų įkalti tik varomas su rimbu. Bet iš meilės žmonai ryžosi pagražinti būstą.
„Iš tikrųjų aš nieko nedarau, kartais vaidinu, kad kalu vinį. Štai virš manęs gyvena kaimynas, kuris jau trejus metus kasdien nesustodamas gręžia ir kala. Idealus vyras, jam nuoširdžiai pavydžiu. Aš niekada neturėjau potraukio meistrauti“, – skėstelėjo rankomis A.Šurna.
Ir nors dabar pats su įrankiais po namus nevaikšto, kantriai sėdi dulkėse skęstančiuose kambariuose ir vadovauja darbininkams.
Aktorius prisipažino, kad remontas jo bute nebuvo darytas gal trisdešimt metų, todėl kiekvienai namų kertei reikia tvarkos.
***
Lietuviško kino ir teatro legenda šiuo metu vaidina vieninteliame Vilniaus jaunimo teatro spektaklyje – Jono Vaitkaus „Patriotuose“. A.Šurna džiaugėsi bent tuo, kad žiūrovams šis spektaklis labai patinka.
Prieš 37 metus A.Šurną itin išgarsino prūsų sukilimo vado Herkaus Manto vaidmuo 1972 metais pastatytame pirmajame lietuviškame istoriniame filme „Herkus Mantas“. Aktorius be dublerių pagalbos atliko visus sudėtingus triukus.
Namuose aktorius yra sukaupęs filmų bei televizijos spektaklių, kuriuose kažkada vaidino, įrašus.
Kartais vakarodami su žmona pasižiūri kokį seną filmą.
Aktorius neslėpė, kad teatro ar filmavimo aikštelėje niekada nesielgė kaip šilta vilna, dažnai konfliktuodavo su režisieriais. Juos A.Šurna skirstė į tris kategorijas.
Pirmieji – žinantys, ko nori, ir pranašesni už aktorius. Tokius režisierius A.Šurna vadindavo dvasiniais mokytojais ir jų klausydavo.
Antrosios kategorijos režisieriai nelabai žino, ko nori, bet pasitiki artistu. Tai ne blogiausias variantas.
Ir trečias variantas – meno vėžiai, kurie nežino, ko nori, niekada nesužinos ir būtinai viską darys priešingai. Šitokių A.Šurna labai bijojo.
Daugiausia jam teko dirbti su antrosios kategorijos režisieriais, su kuriais vykdavo aštri diskusija.
Aktoriui teko dirbti ir su legendiniu, nuožmaus būdo Vytautu Žalakevičiumi. A.Šurna jį priskyrė pirmajai režisierių kategorijai.
„Kai vos dvidešimtmetį perkopęs pradėjau filmuotis „Vienos dienos kronikoje“, patyriau daug streso. Aikštelėje buvo pilna laidų, kabelių, plieskė lempos. Režisierius duodavo tiek uždavinių, kad jeigu du iš jų padarysi, bus genialu, o jei vieną – talentinga.
Aiškindamas sceną, jis reikalavo, kad eičiau kaip Dantė per pragarą ir įsivaizduočiau matąs tai tą, tai aną. Žengiau į priekį, akinamas lempų, visas paklaikęs, išsprogusiomis akimis, kliuvau už kabelių. O jis rėkė: „Gerai, gerai“. Turbūt reikėjo, kad mano veide matytųsi siaubas“, – prisiminimais dalijosi A.Šurna.
Kai kurie vaidmenys suteikdavo ne palaimą, bet kančią – taip išsekindavo, kad apimdavo depresija.
Po to, kai 1990 metais A.Šurna nusifilmavo televizijos filme „Tėvas“ pagal Augusto Strindbergo pjesę, sirgo mėnesį.
„Sėdėjau kampe ir nieko nedariau. Tas vaidmuo apnuodijo mane. Nors dirbau su entuziazmu, staiga pajutau, jog užsikroviau per sunkią naštą. Ne veltui kažkas sakė, jog aktorius kiekvienu vaidmeniu trumpina savo gyvenimą“, – kalbėjo menininkas.
***
Bėgantys metai ir sumažėjęs darbo krūvis nepaliko talentingo aktoriaus užmaršty. Žmonės jį atpažįsta gatvėje, sveikinasi.
Gerbėjai A.Šurną dažniausiai sieja su Herkumi Mantu arba su Antanu Šepučiu iš televizijos serialo „Giminės“. Anksčiau parduotuvėje jį pamatę pirkėjai iš tolo šaukdavo: „Šeputi, ką dabar pirksi?“
„Kiekvienas vaidmuo sukeldavo didžiulę baimę. Niekada iki galo negali būti tikras, ar pajėgsi apžioti savo vaidmenį. Lygiųjų scenoje nebūna – arba tu įveiki vaidmenį, arba ne.
Dabar klasikinius spektaklius stato su bildesiais, lentų daužymais ir vadina tai šiuolaikiniu sprendimu.
Todėl, kad neįkerta parašyto teksto. Jei esi geras artistas, nereikia dekoracijų.
Užtenka atsistoti scenoje ir išsakyti mintį, kurią parašė, pavyzdžiui, toks Williamas Shakespeare'as. Jei žinosi, ką reikia pasakyti, žiūrovai sėdės ir klausys išsižioję. Tai – bus teatras“, – ugningai kalbėjo aktorius.
Būna dienų, kai jis liūdi, manydamas, jog vertybės ir žmonės pasikeitė ne į gera. Jam apmaudu, kad jauni žmonės mažai skaito. Ilgus metus A.Šurna dirbo dėstytoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Kartą vienai studentei pasakiau, kad išmoktų ištrauką iš Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“. Ji pažiūrėjo į mane įdomiomis akimis ir paklausė: „Dėstytojau, o kas tas Čechovas?“
Šiaip ne taip iškenčiau nepratrūkęs ir ramiai nusiunčiau būsimą aktorę į biblioteką“, – atsiduso A.Šurna.
Ar savo kartos menininkus jis dažnai susitinka?
„Pabendraujame spektaklio metu ar kai būna kieno nors laidotuvės. Aš net nebežinau, kokia dabar bohema. Suvaidini savo vaidmenį ir neri po spektaklio namo. Nebeliko pasisėdėjimų, filosofinių pokalbių apie gyvenimą, net kvailų kalbų.
Visi lekia iš vieno darbo į kitą, nes reikia kaip nors pragyventi. Aktorių algos mažos. Iki pensijos dirbau 40 metų, tad dabar kas mėnesį gaunu tūkstantį litų. Ir už tai dar ačiū“, – karčiai šyptelėjo A.Šurna.
Jam apmaudu, kad gimė ne tuo laiku ir ne toje šalyje. Jeigu kitur su tokiu pasisekimu kaip čia būtų dirbęs, būtų tapęs milijonieriumi. O dabar yra priverstas skaičiuoti centus.
„Niekada negyvenau laisvai ir sočiai. Baigęs studijas, algos gaudavau 60 rublių. Motina kelerius metus iš eilės siuntė po kelis rublius kelnėms nusipirkti. Savo uždarbio užtekdavo tik maistui. Todėl dabar mane net supykina, kai išgirstu politikus sakant: „Susiveržkime diržus“.
Daugiau kaip pusę amžiaus diržus veržiuosi ir galo nematyti. Gal man dveji metai liko gyventi, nenoriu veržtis“, – skėsčiojo rankomis aktorius.
Jis siūlė politikams dažniau nueiti į bažnyčią ir padėti kunigams rinkti aukas. Šitai padės neužakti jų dvasiai ir sąžinei.
Prieš keletą metų A.Šurna sekmadieniais uoliai lankydavo mišias. Kunigo paprašytas, aktorius per pamaldas garsiai skaitydavo Bibliją ir padėdavo rinkti aukas.
„Iš pradžių man buvo gėda prašyti išmaldos, bet po to supratau, kad tai savotiškas išbandymas – pranyksta didybė ir puikybė. Juk, kai prašai – nusižemini“, – aiškino aktorius.
Dabar į mišias A.Šurna vaikšto rečiau, nes suprato, jog Dievas yra ne tik bažnyčioje.
Sveikatą aktorius stiprina kiekvieną rytą darydamas jogos pratimus. Jau trejus metus nevartoja alkoholio ir savo savijauta yra patenkintas.
O jei ir ištiks bėda, „greitoji pagalba“ – mylima žmona visuomet bus prie šono.
