Ar griežtas auklėjimas tiesia kelią į laimę?

Jokių vakarėlių ar pasisėdėjimų su draugais. Jokių žaidimų ar televizoriaus. Tik patys geriausi pažymiai. JAV gyvenanti kinė Amy Chua, dviem dukterims draudžianti bet kokią netikslingą veiklą, augina būsimąsias nugalėtojas, o ne pilkąsias pelytes. Ar užaugusios mergaitės bus laimingos?

Kiekvienas tėvas nori išauginti tvirtą ir jautrų žmogų, mokantį įveikti nusivylimus, galintį pasikliauti kitais ir gebantį kurti. Tik kaip tai padaryti?<br>„Reuters”
Kiekvienas tėvas nori išauginti tvirtą ir jautrų žmogų, mokantį įveikti nusivylimus, galintį pasikliauti kitais ir gebantį kurti. Tik kaip tai padaryti?<br>„Reuters”
Daugiau nuotraukų (1)

Ligita Valonytė

Mar 7, 2011, 11:18 AM, atnaujinta Mar 31, 2018, 1:44 PM

Yale’io (JAV) universiteto profesorė A.Chua (48 m.), neseniai išleidusi knygą apie vaikų auklėjimą, vėl pakurstė ginčą apie tai, kuri vaikų auklėjimo priemonė yra tinkamesnė – riestainis ar botagas.

Savo knygoje „Tigrės motinos kovos himnas” („Battle Hymn of the Tiger Mother”) A.Chua atvirai rašo, kaip ji pati muštravo savo mergaites.

Jos po kelias valandas per dieną turi groti pianinu ir smuiku, niekada negali užtrukti pas draugus, žaisti gali tik lavinamuosius žaidimus, o jei nusižengia, motina grasina sudeginti jų žaislus.

Kartą jaunėlė Louisa, būdama septynerių metų, mokėsi skambinti pianinu dainelę. Jai nesisekė.

Tada mergaitė ėmė maištauti – suplėšė natas.

Motina jas suklijavo ir, paėmusi dukters lėlių namelį, nunešė jį į automobilį pareiškusi, kad atiduos vargšams, jei kitą dieną duktė tobulai nepagros dainelės.

Louisa dar priešinosi. Tuomet motina pagrasino neduosianti jai nei pietų, nei vakarienės, Kalėdoms Louisa negausianti dovanų, o savo gimtadienio negalėsianti švęsti ketverius metus.

Moteris nedavė dukteriai atsigerti vandens, neleido nueiti į tualetą. Mergaitė pradėjo repetuoti. Kitą dieną ji grojo puikiai.

Sophia, vyresnioji Amy duktė, vaikystėje iš pykčio dažnai daužydavo pianiną. Tačiau sulaukusi 14 metų, ji jau koncertavo garsiojoje Niujorko koncertų salėje „Carnegie Hall”.

Uolumas, atkaklumas ir savikontrolė – šiais ginklais A.Chua nori apginkluoti savo vaikus, ruošdama juos pasauliui, kuriame siaučia konkurencinis karas.

Amy tikina, esą „meilė ir supratimas buvo jos auklėjimo gairės”, tačiau vakarietiškos kultūros žmonės, skaitydami jos išpažintį, jaučia šaltį.

A.Chua teigia, kad vakarietiški auklėjimo metodai nepadeda išauginti stiprios dvasios žmonių, tik silpnuolius. Tuo tarpu Kinija, pasak jos, pasauliui dovanoja ne pilkąsias pelytes, o nugalėtojus.

JAV neramiai žvalgosi į Kiniją, kuriai jau priklauso pusė jos dolerių, ir, jei patikėsime A.Chua, – ateitis.

Senasis pasaulis sutrikęs ir su baime stebi didėjančią milijardinę tautą. Kinai studentai masiškai plūsta į elitinius JAV universitetus, ir geresnių pažymių už juos niekas negauna.

Įprasta, kad kinų vaikai namų darbus ruošia iki vidurnakčio, o mokytojai gali aprėkti mokinius.

Žinoma, Tolimuosiuose Rytuose gyvenantys tėvai nėra beširdžiai. Ir ne visada griežtumą galima laikyti kankinimu.

Kinai, japonai, vietnamiečiai savo vaikams linki geriausio – nori išauginti juos stiprius, kad nepražūtų.

„Mokymasis vaikams turi anksti tapti savaime suprantamu dalyku”, – sakė Hamburge su šeima apsigyvenusi japonė Ayumi Otsuka.

Jos aštuonmetis sūnus keliasi pusę septynių ryto, kad dar iki pamokų pusvalandį pasimokytų.

Keturiolikmetis sūnus vakarais sėdi prie knygų po tris keturias valandas.

„Mokymasis mano sūnums – neatskiriama gyvenimo dalis”, – sakė A.Otsuka.

Tačiau ji pripažino, kad tokia disciplina palieka mažai vietos kūrybingumui.

Tik atsidūrusi Vokietijoje moteris sužinojo, kad individualumas – labai vertinamas dalykas.

„Reikia skatinti vaikus turėti savo minčių ir puoselėti savo idėjas”, – sakė ji.

Kinės A.Chua auklėjimo metodai vokiečiams primena Wilhelmo II laikų muštrą kareivinėse. Kartu tai ir gąsdina: jų vaikams ateityje teks konkuruoti su puikiai išsilavinusiais imigrantais iš Azijos.

Tėvai nori išauginti tvirtą ir jautrų žmogų, mokantį įveikti nusivylimus, galintį pasikliauti kitais ir gebantį kurti. Tik kaip tai padaryti?

Kaip paruošti mažylį ateičiai, kurios negali numatyti?

Vaikai vedami į elitinius vaikų darželius, kur jie intensyviai mokosi anglų kalbos, astronomijos, retorikos. Po to – dvikalbė mokykla, studijos Kembridže, Harvarde ar Pekine.

Tikimasi, kad jaunuolis, būdamas 22 metų ir laisvai kalbantis keturiomis kalbomis, gaus gerą darbą.

Mokslininkai šią tendenciją laiko nesąmone.

„Klaidinga manyti, kad vaikas tuo sėkmingiau vystysis, kuo anksčiau pradėsime jį mokyti. Vaikas priklauso ne tėvams, o sau.

Jis atėjo į pasaulį ne tam, kad įgyvendintų tėvų lūkesčius, o tam, jog taptų asmenybe”, – sakė vokiečių medicinos profesorius Remo Largo.

Tėvų užduotis – pažadinti savarankišką būtybę, padėti jai atsiskleisti, bet ne muštru, o padrąsinimais.

Vakarų pedagogikos ekspertai tvirtina, kad pirmaisiais gyvenimo metais vaikui labiau reikia ne pamokų, o stabilių ryšių su tėvais, saugumo jausmo ir įskiepyto gebėjimo žavėtis.

Tokią savybę turintys vaikai patys nori plėsti savo akiratį, nes juos pirmyn gena noras daug ką pažinti.

Kai tėvai, skatinami ambicijų, per anksti pradeda muštruoti vaiką, jie sunaikina svarbų jo gebėjimą savarankiškai kelti klausimus.

Tuo skundžiasi universitetų profesoriai.

Studentai, kurie atmintinai mokosi formules, niekada netampa išradingais darbuotojais, tik paklusniais kitų nurodymų vykdytojais. Jie neišdrįsta patys priimti sprendimų.

Daugybė tėvų atžalų gyvenimą kuria remdamiesi savo svajonėmis.

Nė vienas vaikas savo noru nebus septynias valandas per dieną su smuiku rankoje, nė vienas pusdienį nesišvaistys su teniso rakete rankoje.

Tai jie daro tik dėl pagyrimo, pripažinimo, bučinio. Tiksliau – dėl tėvų meilės.

Geriausias pasaulyje golfo žaidėjas Tigeris Woodsas, būdamas dvejų metų, pataikė į pirmąsias devynias duobutes.

Tailandietė motina jį mokė, kaip elgtis su varžovais: „Persekiok juos. Naikink juos. Griebk juos už gerklės. Kai tai padarysi, pakalbėsime apie korektišką žaidimą.”

Tigeris jos klausė. Ir tapo geriausiu golfo žaidėju.

Sulaukus 34 metų, griuvo jo santuoka dėl nesibaigiančių nesantuokinių ryšių – T.Woodsas taip ir nesugebėjo numaldyti siekio būti pripažintas. Jis neišmoko suprasti nei savo, nei kitų žmonių jausmų.

„Tie, kurie vaikystėje muštruojami, gyvenime niekada nesijaučia patenkinti, – sakė vokiečių psichiatras Markus Loeble. – Juos persekioja depresija ir vidinė tuštuma.

Daugumai tokių žmonių trūksta savarankiškumo ir vidinės ramybės, labai dažnai – susidomėjimo kitais.

Tie, kuriems šie laimėjimai verti tokios kainos, savo gyvenimo vertę matuoja pinigais, šlove, medaliais.”

Kitas kraštutinumas – taip pat blogas. Per daug lepinami ir nuo bet kokių sunkumų saugomi vaikai išauga nepajėgūs gyventi savarankiškai.

Jie išlempa ir ima manyti, kad pasaulis sukasi aplink juos. Dauguma ekspertų mano, kad vaikams reikia nustatyti ribas.

Šiek tiek disciplinos reikia – tai ugdo gebėjimą vadovauti sau ir laikytis bendrų taisyklių.

Tolimųjų Rytų šalyse taip pat vyksta diskusijos dėl vaikų auklėjimo. Japonai pradeda abejoti griežto mokymo nauda.

„Jis paremtas pirmiausia mokymusi atmintinai, – sakė japonė A.Otsuka. – Moksleiviai sukaupia nepaprastai daug informacijos, tačiau tuomet mažai vietos lieka savo mintims. Mūsų vaikai nėra mokomi galvoti.”

Kinijoje daugiau kaip pusė tėvų tiki, kad jų vaikas vieną dieną gaus daktaro laipsnį, todėl jį spaudžia.

„Pasekmės – siaubingos, – sakė tyrinėtojas Xiongas Binggis. – Daugybė kinų vaikų neturi jokio mėgstamo užsiėmimo, dažnam trūksta tikėjimo savimi.”

Šaliai reikia stropios, prisitaikančios darbo jėgos, tačiau ji neišaugina savitai mąstančių asmenybių.

Ar ne todėl dar nė vienas kinas nėra gavęs Nobelio gamtos mokslų premijos?

Parašyti tekstą ar išanalizuoti eilėraštį kinų moksleiviams sekasi sunkiau nei europiečiams, nes jie įpratę iš kitų gauti nurodymus, ką ir kaip turi daryti.

Patarimai tėvams, kaip padėti vaikams mokytis

Kiekvienas vaikas nori ir gali mokytis, tačiau kiekvienas turi savo tempą. Tėvų ir auklėtojų užduotis – paskatinti vaikus atskleisti savo gabumus ir interesus.

Padėkite vaikui suplanuoti dieną. Jam parėjus iš mokyklos, būtina pertrauka, tik po to jis gali imtis mokslų ar repeticijų. Atminkite, kad pradinių klasių berniukai ir mergaitės susikoncentravę išbūna tik 15–30 minučių.

Jei vaikas mokykloje gavo gerą pažymį, nereikėtų tik pasakyti: „Puiku.” Bus geriau, jei tėvai perskaitys rašinėlį ir pagirs tas vietas, kurios jam labiausiai pavyko. Girkite ne už pažymį, o už vaiko laimėjimą ir pastangas. Bet negirkite už kiekvieną smulkmeną.

Apsieikite be absurdiškų grasinimų. Taip tik išmokysite vaiką prisitaikyti, bet ne atsakomybės. Svarbu motyvuoti, skatinti jo ambicijas. Tėvai turi susitarti su vaiku dėl realių tikslų ir griežto mokymosi laiko. Grasindami išmesti žaislus jie elgiasi žiauriai ir paspendžia sau spąstus: jeigu neįvykdys savo grasinimo, praras autoritetą.

Nė vienas vaikas sąmoningai nerašo blogai rašinio. Tėvai neturėtų barti, jei nepasisekė matematikos kontrolinis darbas, bet išsiaiškinti kodėl. Įsiminkite: geri pažymiai nėra sėkmingos karjeros garantija. Ilgalaikę sėkmę garantuoja gebėjimas bendrauti su žmonėmis ir pasitikėjimas savimi.

Mergaitėms ir berniukams reikia erdvės išsidūkti, būti kūrybiškiems ir atrasti savo interesų. Svarbu, kad vaikas pats galėtų pasirinkti laisvalaikio užsiėmimą. Tai taip pat padeda stiprinti pasitikėjimą savimi.

Geri draugai vaikams yra nepaprastai svarbu. Iš jų jie mokosi. Vaikai turi pažinti savo kartą, kad galėtų gerai jaustis.

Tėvai neturi pernelyg palengvinti vaikams gyvenimo. Reikia padėti jiems išmokti susidoroti su sunkumais. Jei dešimtmetis nemėgsta skaityti, neverskite. Pasiūlykite tokių skaitinių, kurie jį sudomintų, ir įtikinkite: „Tu gali tai perskaityti!”

Garsaus smuikininko 33 metų Vilhelmo Čepinskio (nuotr.) vaikystė prabėgo Kauno muzikiniame teatre, kuriame dirbo jo tėvai.

Operos solistė Kristina Krukauskaitė ir dirigentas, smuikininkas Stanislovas Čepinskis sūnų dažnai vesdavosi į darbą, todėl vaiką nuo mažens supo muzikos garsai.

– Grojimo smuiku paslapčių mokėtės iš savo tėvo. Ar jis buvo griežtas mokytojas?

– Jis žinojo, ko nori.

– Nuo kelerių metų pradėjote griežti smuiku?

– Su smuiku susipažinau būdamas ketverių su puse. Gerai pamenu tėvo sprigtą per pirštus. Matyt, blogai laikiau smuiką.

Instrumentą į rankas vėl paėmiau būdamas šešerių.

– Tėvas norėjo, kad taptumėte būtent smuikininku?

– Vėliau pasakojo, kad man net parinko vardą, kuris gerai atrodytų afišose.

– Ar nepavydėjote bendraamžiams, kad šie kieme spardo kamuolį, o jums reikia griežti?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau kitaip. Tačiau namuose buvo nusistovėjusi tvarka: pagrojęs tris valandas, galėdavau žaisti.

– Ar tėvai nedrausdavo eiti į vakarėlius, diskotekas?

– Nesu buvęs diskotekoje. Ir dabar manau, kad diskoteka – peilis žmogui. Tranki muzika kenkia ir klausai, ir nervų sistemai.

Augau teatre – klausydavausi repeticijų. Nuolat būdavau apsuptas suaugusiųjų. Man nebuvo įdomu su bendraamžiais.

– Ar būtumėte tiek pasiekęs, jei ne griežtos tėvo pamokos?

– Nebūčiau nieko nuveikęs.

Lankiau Kauno J.Naujalio meno mokyklą, mane mokė smuiko pedagogas, bet daug dirbau ir su tėvu.

1991-aisiais jis pasitraukė iš teatro, kad su manimi galėtų vykti į Niujorką – būdamas 14-metis, įstojau į Juilliardo muzikos akademiją.

– Su žmona smuikininke Indre auginate Herbertą, kuris netrukus švęs penktąjį gimtadienį. Ar jis jau griežia smuiku?

– Žaisdami bandome pratinti prie smuiko, bet Herbertas dar nerodo didesnio susidomėjimo.

Sūnus lanko chorą, fortepijono pamokas. Kaip ir visi tėvai, norime, kad vaikas per daug nenutoltų nuo to, kuo patys užsiimame.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.