Žinoma, ne visos psichologinės pasekmės yra tendencingos, tačiau apie jas moterys turėtų žinoti iš anksto.
1. Tuštuma, praradimas, gedėjimas
Paprastai tokie jausmai atsiranda praradus artimą žmogų. Todėl šiuo atveju abortas niekuo nesiskiria nuo mirties. Juo labiau, kai ta mirtis būna įvykdyta sąmoningai nusprendus. Dėl to susiduriame su antra - ryškiausia - psichologine aborto pasekme.
2. Kaltės jausmas
Po aborto moteris lieka viena su savimi. Be to, jos išgyvenamą kaltės jausmą galima padalinti mažiausiai į keturias dalis: Pirma dalis: Visuomenės nuomonė
Baisūs paveikslėliai, iškabinti ligoninėse, širdį draskantys užrašai po jais, įvairios vaizdajuostės ir straipsniai internete, kai kurių gydytojų ir pagyvenusių moterų nesupratingumas bei smerkimas. Pastarosios dažnai mėgsta garsiai aptarinėti šią skaudžią temą.
Antra dalis: Pačios moterys
Jos neretai jaučia kaltę, kai nepavyksta adekvačiai pasielgti pagal tuo metu susiklosčiusią gyvenimišką situaciją. Nors paprastai moterys linkusios galvoti, kad visos priežastys, dėl kurių jos atsisakė gimdyti, yra pateisinamos. Tačiau iš tikrųjų priežastis visada viena ir ji visiems žinoma.
Trečia dalis: Negimęs vaikas
Kokiu nevisaverčiu embrionu vaiką beįsivaizduotų, tačiau jausdama jį savo viduje moteris supranta, kad tai - jos kūdikis. Jis norėjo gimti, tačiau ji neleido.
Ketvirta dalis: Negimusio kūdikio tėvas
Net atsidūrusi tokioje situacijoje, skirtingai nei vyras, moteris jaučia atsakomybę ne tik dėl to, kas įvyko, bet ir dėl komplikuotų santykių ateities.
O dar yra ir mamų, tėčių bei kitų giminaičių, draugų, kurie „geriau“ žinojo, kaip pasielgti.
3. Baimė
„Ką toliau daryti? Kas manęs laukia? Ar galėsiu po to turėti vaikų? Kaip toliau susiklostys mano gyvenimas? Ar užklups mane dabar bausmės už įvykdytą nusikaltimą ir nuodėmę?“ – po aborto tokie ir panašūs klausimai iškyla kiekvienos moters galvoje.
Iš tikrųjų niekas neatlieka testų, ar galima moteriai daryti abortą, ar ne. Todėl pasirinkus jį toliau lieka tik nežinomybė. O reali situacija tokia: prasta fizinė būsena, stresas ir dvasinės kančios. „Kaip gyventi toliau, kaip su tuo kovoti, ką daryti su vyru?“ - į šiuos klausimus nepadeda atsakyti net abortą padaręs gydytojas. 4. Bejėgiškumas
Аbortas padarytas ir prarasto kūdikio atgaila jau nebesusigrąžinsite. Mintys „o kas būtų buvę, jei...“ ima dar labiau draskyti širdį ir ilgai nepalieka ramybėje. Prieš tai niekas nepataria ir neįspėja, kaip įveikti tokias mintis ir depresiją. Vyras, esantis greta, taip pat dažnai nežino, kaip elgtis. O „suprantanti“ ir „užjaučianti“ visuomenė laikosi nuostatos, kad reikėjo anksčiau galvoti, o dabar jau nieko nebepakeisi. 5. Fizinė ir psichologinė antipatija partneriui
Neplanuotas nėštumas – tai ne tik moters, bet ir vyro kaltė. Tačiau norėdama bent kiek palengvinti savo kančios naštą moteris pradeda dėl visko kaltinti vyrą. Iš jo dažniausiai pasigirsta kaltinimas moters adresu. Po aborto daug porų išsiskiria.
Net ir sėkmingai pašalinus psichologinę antipatiją vyrui, vis dėlto labai sunku moteriai prisileisti jį arčiau ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. O jei vis dėlto ir įvyksta intymus suartėjimas, tai kažkurį laiką (aišku, kiekvienam skirtingai) būna labai sunku patirti pasitenkinimą arba jis apskritai neįvyksta.
6. Nepakantumas, agresyvumas, nervingumas
Šios savybės gali atsirasti kitų žmonių atžvilgiu tiek iš karto po aborto, tiek ir gerokai vėliau. Ne viena moteris prisipažino, kad pastojusios antrą kartą ir pagimdžiusios vaiką, vietoj šiltų jausmų jam kartais jausdavo susierzinimą ir pyktį.
Besivystančio nėštumo nutraukimas – nenatūrali operacija, vedanti prie daugelio ligų. Ir šiaip nepaprasta situacija tampa sudėtingesnė, kadangi fiziologija turi didžiulę ir, galima sakyti, nekontroliuojamą įtaką moters psichikai.
Kol atsistato moters organizmas, praeina keli mėnesiai, o gal net ir metai. Visą tą laiką jis būna nusilpęs, nebesugeba adekvačiai reaguoti į atsiradusius negalavimus ar ligas. Silpnumas, skausmingi pojūčiai gali komplikuoti ar pabloginti moters santykius darbe, įprastame visuomeniniame gyvenime, šeimoje ir su draugais.
Žinia, hormoninė sistema – moters psichikos pagrindas. Pradiniame nėštumo etape ši sistema persitvarko taip, kad moteris galėtų ramiai išnešioti ir pagimdyti kūdikį. O kai nėštumas nutraukiamas, hormoninė sistema išsibalansuoja, moteris nebesugeba kontroliuoti savo emocijų ir jausmų.
Nesibaigiantys nuotaikos pokyčiai, depresija, konfliktai, nemiga, sąmonės pokyčiai ir požiūris į supančią aplinką – visa tai fiziologinių pokyčių pasekmės po aborto.
Praeina kažkiek laiko, sumažėja ir patirti išgyvenimai. Tačiau kuo stipresni jie buvo, tuo daugiau laiko moteris negali pamiršti aborto ir kažin ar apskritai kada nors galės ramiai žiūrėti į mažus vaikus, laimingas nėščias moteris.
Kaip ir bet kuris kitas stiprus sukrėtimas, abortas gali pakeisti moters charakterį, gyvenimo vertybes ir apskritai visą jos pasaulėžiūrą. Todėl labai sunku susigrąžinti prieš abortą buvusią psichologinę ramybę. Nepaisant to, kad krizinės situacijos – geriausios dvasinio augimo stimuliatoriai, tačiau jie daro teigiamą įtaką tik tada, jei moteriai pavyksta atleisti sau ir susigrąžinti bent mažiausią dvasinę ramybę.
Bet būna ir priešingai. Jei moteris nepripažįsta realių priežasčių dėl savo depresijos, jei ji neanalizuoja tai, kas su ja vyksta, ir nedirba su savimi, tai, tikėtina, gali nueiti lengviausiu keliu. Išlieti susikaupusį pyktį ir pagiežą ar konfliktuoti su aplinkiniais, pasinerti visa galva į darbą, dažnai vartoti alkoholį – tai priemonės, kurios visada po ranka ir kurias ne viena moteris naudoja po aborto. Degradavimas (tiek socialinis, tiek ir dvasinis), alkoholizmas – taip pat žinomos aborto pasekmės.
Tvirtinama, kad moters psichinė būsena po aborto gali atsiliepti ir kitam jos kūdikiui. Moteriai meiliai žiūrint į ką tik gimusį kūdikį, gali apimti mintys apie tokias pat akeles ir rankytes, kurios galėjo būti...
Tada skausmas tampa nepakeliamas. Moteris mėgina atiduoti jam savo meilę už du. Rezultatas - rimti pokyčiai jos charakteryje ir vaiko likime.
Todėl, jei abortas buvo ne eilinis išvalymas, o sunkus gyvenimiškas sprendimas, moteriai reikėtų būti pasiruošusiai ir savo psichologiniams pokyčiams gyvenime.
Prisipažinti sau tai, ko nesinori, atleisti sau - tai bene vienintelis šviesulys tunelio gale.
Todėl reikėtų štai ką padaryti:
1. Pakalbėkite su savimi garsiai ir nuoširdžiai
Įsivaizduokite, kad kalbate su savimi arba su nepažįstamu pašnekovu, kuris viską supranta ir jūsų nesmerks. Nesiteisinkite, prisipažinkite jam viską sąžiningai, ką galvojate. Greičiausiai jūs pati manote, kad pasielgėte negerai. Pasakykite garsiai viską, išsikalbėkite ir išsiverkite.
O jei nesugebėsite to padaryti, negimęs kūdikis taip ir liks jūsų viduje keldamas nerimą. Tačiau darykite tai tik tada, kai to norisi ir jaučiate, kad reikia. Kartais toks pokalbis su savimi padeda labiau nei pasikalbėjimas su artimiausia drauge. 2. Atleiskite sau garsiai
Pokalbis turėtų būti maždaug toks: „Aš pripažįstu, kad pasielgiau negerai. Todėl dabar jaučiuosi kalta. Bet už tai atleidžiu sau. Prisipažįstu, kad suklydau ir padariau iš to išvadas.“
Svarbiausia, kad padarytumėte tai nuoširdžiai: išliedama savo išgyvenimus, įdėtumėte visą savo širdį. O nauda ta, kad tai bus gera gyvenimo pamoka.
3. Pakalbėkite su negimusiu kūdikiu
Prisipažinkite sau, kad jis buvo, nes jei nejaučiate kaltės, galvojate, kad jūsų viduje buvo ne kūdikis, o tik embrionas ar dar kažkas, tai - beprasmiškas pasiteisinimas. Papasakokite jam, kodėl jūs taip pasielgėte, atgailaukite, paprašykite atleisti.
Таip pat visa tai galima parašyti ant popieriaus ir perskaityti keletą kartų.
4. Daugiau būkite tarp žmonių, neužsidarykite namuose
Moteris gali pradėti vengti žmonių, užsisklęsti savyje ir apskritai nebemokėti normaliai bendrauti. Tačiau nereikėtų atsitverti nuo išorinio pasaulio. O jei jums sunku, tai visad galite forumuose pabendrauti su kitomis moterimis, kurios išgyveno tą patį, ką ir jūs. Tikėtina, kad drauge jūs atrasite efektyvų būdą įveikti visas psichologines aborto pasekmes. 5. Nusistatykite santykius su savo vyru
Abortas – tai rimtas išbandymas porai. Todėl viskas priklauso nuo to, kaip vyras supras moters jausmus bei išgyvenimus ir kad ateityje nebepakartos tos pačios klaidos. O jei jiems nepavyktų rasti bendros kalbos dėl šios labai rimtos situacijos, vadinasi, iškyla rimta grėsmė ir jų santykiams.
6. Pagalvokite, kodėl įvyko tokia situacija jūsų gyvenime
Jei manote, kad nieko atsitiktinio gyvenime nebūna, teks prisipažinti ir tai, kad vaikas jums buvo reikalingas. Pagalvokite, o kodėl? Ar vien dėl motinystės jausmo patenkinimo? O gal dėl to, kad tas vyras jums reikalingas? Atradusi atsakymus į tuos klausimus išvengsite tokios pat situacijos ateityje.
7. Visuomeninis darbas
Savanoriškus visuomeninius darbus siūlo įvairios labdaringos organizacijos: išdalinti lankstinukus, rinkti lėšas, daiktus skurdžiai gyvenantiems žmonėms ir jų vaikams, padirbėti vaikų namuose. Kenčiančią moters širdį galima išgydyti ir taip. Svarbiausia - iš nuodėmingosios nepavirsti tokių pat pasimetusių moterų kaltintoja.
8. Kreipkitės į dvasininką
Bene geriausias ir teisingiausias būdas atsikratyti kaltės jausmo yra išpažintis ir atgailavimas. Aišku, gal ir lengviau išsiverkti ant draugės peties ar psichologo kabinete, bet atlikus išpažintį, pasimeldus visa tai išgyvenama visai kitaip. Iš tikrųjų palengvėja, kai apsivalo ir siela.
Тik jokiu būdu nedarykite iš to spektaklio. Klausykite savo širdies, kuri būtinai pakuždės, ką daryti ir kokiu keliu eiti.
