Paskutinį kartą Santuokos rūmuose deimantinė pora dar kartą tuokėsi prieš penkerius metus. Pasak rūmų darbuotojų, tokios progos sulaukia ne dažna pora ir ne dažna net šešiasdešimt metų sugeba išgyventi kartu darnoje bei meilėje.
79 metų sulaukusi Onutė ir 83-jų Vytautas iki šiol vienas kitam spinduliuoja meile. Tik tokių santykių dėka V.Ažušilis - net dvidešimt trijų knygų autorius. Dalis jo kūrybos - ypač lyrika, žinoma, skirta žmonai.
„Kartu mokėmės apie 1950 m. Vilniuje buvusio Maskvos visasąjunginio finansų instituto filiale, nes dėl savo antisovietinių biografijų abu negalėjome įstoti į tas Lietuvos aukštąsias mokyklas, apie kurias svajojome.
Onutė buvo linkusi prie meno, o aš jau nuo paauglystės rašinėjau eilėraščius.
Susipažinę institute, maždaug dvejus metus buvome tik pažįstami. Artimiau pradėjome bendrauti, kai Onutė su draugėmis sumanė suorganizuoti mano vardadienį. Vytautines šventėme 1952 m., sausio 5 d.
Po vakarėlio pasisiūliau Onutei palydėti ją namo. Tą naktį, belaukdami autobuso, stotelėje pirmą kartą pasibučiavome. Bet autobuso nesulaukėme ir besibučiuodami pėsčiomis iš Žvėryno nuėjome iki Onutės nuomojamo butelio, netoli Nacionalinės filharmonijos.
Aš tuomet ėjau dvidešimt trečius metus, o Onutei dar nebuvo devyniolikos“, - pradėjo pasakojimą apie pažintį ir draugystę su žmona V. Ažušilis.
- O kaip įvyko piršlybos, ar laikėtės visų tam prideramų papročių?
- Pasipiršau Onutei, nuvažiavęs pas jos tėvus, o susituokėme Vilniuje 1952 m. rugpjūčio 31 d.
- Onute, ar Vytautas buvo pirmasis jūsų vaikinas?
- Vaikinų dėmesio nestokojau. Man net šokiai vakarėliuose būdavo užsakomi.
Bet visada galvojau, kad ištekėsiu tik už to, kuris man parodys deramą dėmesį ir išskirs iš kitų merginų tarpo.
Nors Vytautas šokių nemėgo ir nesilankydavo tuo metu populiariuose šokių vakarėliuose, mane jis papirko vyriškumu ir dėmesingumu.
Iki šiol prisimenu, kaip su tautinių šokių ansambliu sunkvežimiu išvažiavome į ekskursiją į Rygą ir Taliną. Vytautas atėjo manęs pasitikti, kai sugrįžome į Vilnių. Galantiškai iškėlė iš sunkvežimio ir tą akimirką supratau, kad tuo žmogumi galiu pasitikėti. Po tos ekskursijos jis mane palydėjo namo ir daugiau mes nebesiskyrėme.
- Kaip po vestuvių klostėsi jūsų bendras gyvenimas?
Onutė. Sunkiai, nes po to, kai mano tėvai, kurie turėjo 20 ha žemės ir puikiai ūkininkavo, pasislėpė nuo tremties 1949 m., aš namų neturėjau. Tėvai iš namų išėjo taip, kaip stovėjo. Mano sesuo kelis metus augo pas svetimus žmones.
Todėl mūsų gyvenimo su Vytautu pradžia buvo itin sunki, nes jo šeima irgi buvo nukentėjusi nuo sovietinio rėžimo - tėvas pakeliui į Sibirą mirė, o mama viena užaugino vaikus.
- Ar dėl nepriteklių ir nuolatinių darbo paieškų jūsų šeimoje neatsirado trinties?
Onutė. Atvirkščiai - tai tik dar labiau mus suartino. Nebūdavo jokių kivirčų, nes kartu žiūrėjome viena kryptimi ir siekėme to paties tikslo.
Išmokau ir siūti, ir megzti. Pati rengiau dvi mūsų dukras - Snaigę ir Ramunę. Siūdavau joms pramoginių šokių sukneles ir kostiumus gimnastikai, į kuriuos sudėdavau visus savo neįgyvendintus meninius sugebėjimus. Dažnas atkreipdavo dėmesį ne į mergaičių šokius, o į jų sukneles.
Vytautui dėl jo netinkamos biografijos siekti finansininko karjeros nebuvo jokių perspektyvų, todėl jis nusprendė atsidėti mokslinei veiklai, o aš ant savo pečių užsimečiau visą mūsų šeimos buitį.
- Onute, ar po šešiasdešimties bendro gyvenimo metų, tokį savo sprendimą laikote auka vyrui ir šeimai ar moters ir žmonos misija?
- Toks buvo mūsų su Vytautu gyvenimas ir taip aš supratau bendro gyvenimo prasmę.
Žinoma, aš rizikavau viskuo - juk niekam ne paslaptis, kad tais laikais aplink perspektyvius mokslininkus sukdavosi „barakudos“, tačiau vaikai ir anūkai, kuriems aš atidaviau viską, nuvydavo bet kokius įtarimus ar slogias mintis.
Dabar nesigailiu nė vieno savo sprendimo ir nė vienos kartu su Vytautu pragyventos dienos.
Tai, kad dukros ir jų vaikai negali sulaukti, kada atvažiuos pas močiutę paragauti jos pyragų, o Vytautas turi habilituoto sociologijos mokslų daktaro laipsnį, geriausias įrodymas, kad aš nesuklydau.
- Vytautai, o kada jūs pagaliau sugebėjote atsidėti rašymui?
- Būdamas paaugliu, buvau parašęs gal šimtą eilėraščių. Bijojau juos kam nors parodyti, nes rašiau apie tremtį ir Lietuvos laisvę. Du storus savo eilių sąsiuvinius buvau paslėpęs po šiaudiniu mūsų šeimos namo stogu, bet po daugelio metų, nuvykęs jų ieškoti, neberadau - stogas jau buvo pakeistas, o mano eilių sąsiuviniai, matyt, išmesti, kaip popierius. Išliko tik vienas eilėraštis.
Pirmąjį fantastinį romaną „Roneta“ rašiau dešimt metų, o išleisti jį už savo pinigus pavyko tik 1990 m., per pačią Maskvos blokadą Lietuvai.
Iš viso šis mano romanas buvo išleistas net 50 tūkst. egzemliorių tiražu. Tikiuosi, kad dar suspėsiu parašyti ir antrąją jo dalį.
- Kodėl šis jūsų romanas - fantastinis?
- Todėl, kad tuo metu bijojau rašyti apie Lietuvos laisvės kovas, kurios man buvo labai įdomios ir apie kurias, ypač, savo gimtojo Pašaminės kaimo, Kaltanėnų valsčiuje, apylinkes, buvau surinkęs daug medžiagos.
Vis dėlto 2002 m. išleidau keturių tomų knygą „Auksinis sakalas“, kurioje pavaizdavau gimtojo kaimo likimą 1930-1940 metais.
- Onute, kada jūs sužinojote, kad vyras rašo romanus?
- Apie tai, kad Vytautas rašo savo pirmąjį romaną „Roneta“, aš nežinojau.
Tik vėliau jis prasitarė, kad šį romaną parašė, gulėdamas ligoninėje, kai beveik tris mėnesius gydėsi skrandžio opą.
Vytautas. Man gėda buvo Onutei parodyti savo kūrybą, nes prastai mokėjau lietuvių kalbą, kadangi institute Vilniuje teko mokytis rusiškai, o prieš tai gimnazijos baigti neturėjau galimybių.
Onutė. Apie dviejų šimtų puslapių sąsiuvinį su Vytauto romano rankraščiu visai netyčia aptikau jo rašomojo stalo stalčiuje. Po tuo sąsiuviniu radau ir du šimtus penkiasdešimt rublių. Pamaniau, kad Vytautas nuo manęs slepia pinigus. Įtūžau nežmoniškai - šeimoje toks nepriteklius! O, pasirodo, jis tuos pinigus buvo susitaupęs ir planavo sumokėti redaktoriui, kuris perskaitytų romaną ir sutvarkytų jo kalbą.
Bet, kai per naktį perskaičiau beveik visą romano rankraštį, atleidau.
- Onute, už ką vyrui sugebėdavote atleisti ir už ką - ne?
- Jei myli, įmanoma atleisti už viską. Toks mano gyvenimo su su Vytautu receptas. Jei nebūčiau mylėjusi, kažin, ar būčiau atleidusi už tuos išbandymus, kuriuos teko patirti. Tiesa, neištikimybės ko gero nebūčiau atleidusi.
Tačiau didžiausia Vytauto neištikimybė man - nuslėpti knygų rankraščiai.
Vytautas. Mano galva, mūsų tokio bendro ir darnaus gyvenimo receptas - meilė, sutarimas ir pasitikėjimas.
- Onute, o ar jums nebuvo sunku dėl to, kad ištekėjote labai jauna už pirmojo vaikino ir dar nebuvote spėjusi „išsidūkti“?
- Neslėpsiu, norėjosi ir vakarėlių, ir restoranų, ir draugų kompanijų. Vytautas man nuolatos kartodavo: „Baigsiu šį darbą ir tada nueisime į restoraną“. Kantriai laukdavau, kada baigs. O jo darbai vijo vienas kitą.
Taip aš ir susenau (juokiasi). Dabar jau anūkai kviečia į restoranus, bet man jie nebeįdomūs.
Man įdomiau paatostogauti kokiuose nors šiltuose kraštuose, pakeliauti. Gaila, kad Vytautas negali keliauti kartu, bet man neblogai sekasi ir vienai. Be to, jau septinti metai, kiekvieną rytą lankau rytų mankštos„taiči“ užsiėmimus.
Tik neseniai patyriau traumą - trūko rankos sausgyslė, todėl esu priversta kuriam laikui mankštą pamiršti. O didžiausia dovana man, kad Vytautas kas rytą padaro pusryčius, šią vasarą privirė labai skanių uogienių.
- Vytautai, tai gal deimantinių vestuvių proga pakviesite Onutę į restoraną?
- Deimantines vestuves mums suorganizavo anūkas Eigirdas. Atrodo, kad ir restoraną ta proga kažkokį užsakė. Švęsime visi - dvi dukros su vyrais, trys anūkai ir aštuoni proanūkiai.
