Jei nerealizuota meilė suteikia kančių, tai tokie santykiai vadinami priklausomais. Ką daryti? Gyventi savo gyvenimu ar vis dėlto įsijausti į kito? Anot specialistų, pirmiausiai reikėtų vengti kraštutinumų.
Pirmas kraštutinumas, nepaisant to, kad galima prarasti ne tik save ir savo laisvę, kai moterys apskritai vengia bet kokių santykių. Jos supranta, kad galima lengvai tapti priklausomomis nuo kito žmogaus, kol galų gale iš baimės mėgina pabėgti nuo savęs ir renkasi vienatvę.
Kitas kraštutinumas – kai santykiai atrodo vieninteliai ir kad daugiau tai niekados nebepasikartos. Tada tokiai moteriai gyvenime niekas daugiau neegzistuoja. Tai tas atvejis, kai vyras visiškai užvaldo moters gyvenimą, kai viskas atsiduria jo rankose, net ir moters nuotaika. Kai jai tampa baisiau už mirtį vien mintis, jog jis gali ją palikti. O tada neretai atsitinka ir taip, kad kai kurios moterys surengia isteriją, jai vyras pradeda joms skirti nepakankamai dėmesio. O jei kuris vyras net pakelia ranką prieš moterį, ji net nudžiunga, kad galų gale ją pastebėjo.
Kaip atsiranda poreikis būti priklausomai nuo kito? Kaip bebūtų keista, tačiau tai gana paplitusi problema. O jos ištakų reikėtų ieškoti tose šeimose, kur santykiai būna dominuojantys, o ne lygiaverčiai, konfronuojantys, o ne kompromisiniai, prieštaraujantys vienas kitam, o ne individualiai vertingi. Todėl vertėtų susimąstyti: mus nuo pat vaikystės pripratina prie to, kad visur yra sava hierarchija. Šeima – ne išimtis.
O jei santykiuose jau iš pat pradžių tampate priklausomos nuo partnerio, tai tada reikėtų ieškoti savo auklėjimo priežasčių nuo kūdikystės iki suaugusio žmogaus amžiaus.
Tobulėjimo esmė ta, kad žmogui reikia pereiti visus savo psichologinio vystymosi etapus. Kiekvienam iš mūsų lemta gimti savu laiku, kurį mes turime praeiti ir įgyti atitinkamų savybių. Pavyzdžiui, kad ir nepriklausomybės jausmą. O jei kažkas nutiko ir kurio nors gyvenimo etapo nepavyko laiku praeiti, tai žmogus, anksčiau ar vėliau, visokiais būdais sieks jį praeiti arba užbaigti. T.y. gyvenimas jam nuolat pametės situacijų, kad etapas baigtųsi ir žmogus įgytų tas savybes. Priešingu atveju, problemos šleifas tempsis paskui žmogų, reikalaudamas užbaigimo. Jei to nepadarys, negalės reikiamai praeiti kito etapo, kadangi visa tai susiję tarpusavyje. Be to, reikalauja nuoseklumo ir logiškumo.
Таigi, priešingu atveju - priklausomi santykiai neišvengiami. Todėl, jei iš karto nesuimsite save į rankas, nesijausite komfortiškai ir saugiai, nebus tiesioginio kontakto ne tik su abiem tėvais, bet ir su kitais artimais žmonėmis. Todėl ypač svarbu su jais vadinamasis liečiamasis kontaktas: oda prie odos. O jei to stinga ankstyvoje vaikystėje, atsiliepia vaiko psichikai. Laikas praleidžiamas ir norint jį pasivyti, teks gerokai ilgiau ir intensyviau padirbėti su savimi. Todėl norint, kad vaikas jaustų visišką komfortą (tiek fizinį, tiek ir psichologinį), jaustųsi saugus, turėtų būti maksimalus lietimosi kontaktas nuo pat jo gimimo iki kol jam sueis 2-3metų. Tik tada galima tikėtis, kad sėkmingai praeis priklausomybės etapą ir pereis prie atsiskyrimo. Tada jam aplinka atrodo saugi, jis jos nebijo ir ima aktyviai tyrinėti. Tačiau negavę tos šilumos ir saugumo jausmo, žmonės nesąmoningai pradeda ieškoti priklausomų santykių.
Po atsiskyrimo turėtų daug kas įvykti, kad žmogus taptų nepriklausomu. Tačiau nepraėjus pirmojo etapo, negalima pereiti prie kitos. Taip nemažai ir lieka priklausomais.
Gaila, tačiau be savipagalbos šiuo atveju neišsiversite. Gera naujiena ta, kad problema išsprendžiama individualiai padirbėjus su psichologu, taip pat ir grupiniuose užsiėmimuose šia tema. Taip pat naudinga spręsti šią problemą kartu su partneriu, tačiau tik tada, jei suvokiate, kad iš tikrųjų egzistuoja ta problema. Nes dėl kokių priežasčių jūs ieškojote priklausomų santykių? Norėdamos kažką užbaigti ir kompensuoti ar papildyti? Įsidėmėkite: svarbiausia – suvokti, kad problema yra ir kad ją reikia pašalinti.
Ką suteikia išsivadavimas iš priklausomybės? Ilgo darbo su savimi laimėjimas – tai vidinė laisvės, nepriklausomybės pojūtis, gyvenimo pilnumo jausmas. Nepriklausomas žmogus sugeba susibalansuoti savo psichologines ribas. Tokiam žmogui nesunku būti savimi. Jam nėra poreikio kontroliuoti pašnekovo minčių ir emocijų, nesijaučia nereikalingu. Jis nebijo padaryti nekokį įspūdį, kadangi pasitiki savimi ir tvirtai laikosi savo požiūrio, pozicijos ir įsitikinimų. Tapti nepriklausomu žmogumi – nėra lengva, tačiau būti tokiu – verta.
