Kad priverstum lietuvį kvatotis, turi gerokai pasistengti. Visi pilkai arba juodai apsirengę, nelaimingi – tokį įspūdį apie lietuvius susidarė Carlosas, prieš 15 metų iš Argentinos atvykęs į Vilnių.
Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos dėstytojas iš pradžių čia jautėsi nekaip.
Kai pramokęs vos kelis lietuviškus žodžius užsukdavo į gastronomą, o pardavėjos nežiūrėdavo jam į akis ar dar blogiau – neslėpdavo pykčio, Carlosui norėdavosi kuo greičiau sprukti pro duris.
Lietuvoje šaknis įleidusiam ir šeimą sukūrusiam tarptautinio verslo konsultantui C. Brebbiai dabar linksmiau, jis sutinka vis daugiau besišypsančių veidų.
Tačiau perprasti lietuvišką humorą jam – sunkus riešutėlis. Kai kino teatre žiūrėdamas komediją vyras kvatojasi iki ašarų, neretai girdi tik savo balsą.
Lotynų Amerikos kultūros dienas Lietuvoje rengusiam C. Brebbiai būna nemalonu, kai papasakojęs kokį nors anekdotą regi sutrikusį pašnekovą.
Kartą dirbdamas aukštojoje mokykloje jis pasiūlė prie lifto pakabinti skelbimą „Liftas nestoja antrajame aukšte”. Niekas nepritarė šiai minčiai, nes nesuprato, kad taip galima pajuokauti ir sumažinti žmonių, norinčių naudotis liftu, skaičių.
Vilniuje gyvenantis užsienietis yra sugalvojęs ne vieną eksperimentą, kaip patikrinti, ar lietuviai turi humoro jausmą. Kartą verslo konsultantas su skautais miške rinko grybus.
Sutikęs kitus grybautojus argentinietis jų paklausdavo, ar jie turi grybautojo pasą.
Jei išgirsdavo neigiamą atsakymą, Carlosas primindavo, kad tokiu atveju grybavimas yra nelegalus.
Daugelis miške užkalbintų žmonių sutrikdavo ir neįtardavo, kad argentinietis juos švelniai mausto.
Patirti kitoje kultūroje užaugusių žmonių įpročius teko ir tarptautinės komunikacijos specialistei A. Bakutytei, studijavusiai Madride.
„Labas, kalės vaike”, – toks pasisveikinimas gali įžeisti lietuvį, bet jei taip bendrauja argentiniečiai, vadinasi, jie – geri draugai.
– Ar dėl savo juokų esate patekęs į keblią padėtį?
Carlosas: Žinoma, ir ne kartą. Kartą stoviu vaistinėje, o priekyje – moteris, norinti viską žinoti apie vaistus, todėl klausinėja kiekvienos smulkmenos. Ėmiau nekantrauti, pradėjau muistytis, atsigręžiau pažiūrėti, kiek dar už manęs žmonių.
Viena moteris mane ramina: „Visi mes kada nors pasensime.”
O man išsprūdo: „Taip, bet jūs anksčiau nei aš.” Tada tikėjausi, kad ji man taip pat atsikirs.
Bet išgirdau tokią tylą, kad net ausyse ėmė spengti.
– Iš ko dažniausiai juokiasi argentiniečiai?
Carlosas: Laikausi principo: padarei nesąmonę – pasijuok.
Papasakosiu nuotykį iš savo vaikystės. Mano tėvai yra religingi, o motina – ypač pamaldi. Kai buvau vaikas, ji mane mokė, kad atėjus į bažnyčią reikia atsiklaupti ir persižegnoti. Stengiausi nenuvilti savo motinos.
Atėjau į parduotuvę, žiūriu – daug žmonių, net dvi eilės prie prekystalių, atsiklaupiau ir persižegnojau, o kai atsikėliau, išgirdau juoką.
Tada buvo gėda, nes padariau kvailystę.
Dabar tai prisiminęs juokiuosi – manęs tai neskaudina, nes pamatai situaciją tarsi iš šalies.
Visi turi teisę į humorą, bet ne visi juo naudojasi. Mes, argentiniečiai, bijome mirties, todėl juokiamės iš velnio, laidotuvių, giltinės. Juokiamės iš to, iš ko juoktis, atrodo, neįmanoma.
Argentinoje galima juoktis iš to, kad turime plačiausią pasaulyje upę, plačiausią gatvę, iš savo protėvių, nes visi esame kilę iš imigrantų, tik gimėme šioje šalyje.
Prisipažinsiu, negirdėjau, kad lietuviai juoktųsi iš Vytauto Didžiojo ar Žalgirio mūšio.
Niekas nepyksta, kai argentiniečiai juokiasi iš savo draugų. Pavyzdžiui, vienas mano draugas turėjo pravardę Popieriukas, nes buvo toks liesas, kad atsistojęs šonu atrodė tokio storumo kaip popieriaus lapas.
Kunigus galime pravardžiuoti varnais, o paskutinį laikraščio puslapį skiriame pokštams ir anekdotams.
Reikia būti savimi. Bet lietuviai stengiasi būti geresni nei yra arba juokaudami apsimeta buduliais, kvailiais, persirengia įvairiais personažais.
– Norint juokauti, reikia nebijoti atvirumo. Ar argentiniečiai gali tuo taip pat pasigirti?
Aistė: Kiek man, kaip vertėjai, teko bendrauti su argentiniečiais, ne kartą įsitikinau, kad jie yra kur kas atviresni nei lietuviai.
Pietietiško temperamento žmonės yra tiesmuki. Užsienietei moteriai bare ar klube jie pasiūlys išmokyti šokti, pagirs, jei gerai seksis. Su jais lengva bendrauti, nes jų kalboje nieko nelieka, kaip sakoma, tarp eilučių.
Argentiniečiai nebijo pasakyti, jeigu jiems neskanus patiektas patiekalas. Jie nevalgys ir nesivaržys to pasakyti. Dar vienas geras būdo bruožas – kavinės šeimininkas dėl to nė kiek neįsižeis.
– Jei vyras nemoka sakyti moteriai komplimentų, Argentinoje jis bus vadinamas nevykėliu. Ar tai tiesa?
Carlosas: Sakyti komplimentą – menas. Jeigu vyras neturi humoro jausmo, tai padaryti kur kas sunkiau. Pavyzdžiui, neužtenka sakyti moteriai, kad ji graži, nes tai tik teiginys.
Kur kas stipriau veikia, pavyzdžiui, posakis: „Nežiūrėk į mane taip, nes aš nuskęsiu tavo akyse.” Šie žodžiai sukelia šypseną, kuri pralaužia ledus. Matydamas, kad moteris juokiasi, vyras gali eiti toliau.
Aistė: Argentiniečiai gali moterį apiberti komplimentais nuo galvos iki kojų. Jie yra pastabūs, gali pasakyti, kad šiandien moters plaukų spalva nuostabi, o veido oda gaivi. Kitą dieną jie dar labiau pagirs išvaizdą.
O lietuviai vyrai ne tokie iškalbūs, jie labiau pasveria žodžius.
– Kas turėtų vadovauti šokant tango?
Carlosas: Žinoma, vyras. Tačiau tokį tango, kokį mes matome Lietuvoje, anksčiau pas mus šokdavo turtuoliai vyrai, nusipirkę prostitutę. Sakyčiau, tai koncertinis variantas, o ne buitinis šokis.
Argentina – labai pamaldi katalikiška šalis. Tango yra miesto kultūros dalis, todėl negalime sakyti, kad tai būdinga visai Argentinai.
Aistė: Šokdama tango moteris turi būti vyro rankose. Tačiau noru vadovauti moteriai lietuviai šokėjai nepasižymi. Jie tarsi laukia ženklo iš moters.
