Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir patį požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.
Publikuojame pirmąją šios knygos ištrauką.
***
Žmonės, palyginti su kitais gyvūnais, pasižymi neapsakomu seksualiniu plastiškumu. Mes labai skiriamės vienas nuo kito tuo, ką mėgstame daryti su savo partneriais seksualinio akto metu. Mes skiriamės tuo, kuriose savo kūno vietose išgyvename seksualinį susijaudinimą ir pasitenkinimą. Tačiau visų labiausiai skiriamės tuo, kas mus traukia. Dažnai žmonės sako, kad juos traukia tam tikras „tipas“, ir šie tipai be galo skiriasi priklausomai nuo žmogaus.
Netgi seksualinės preferencijos kartais gali keistis. Nors dauguma mokslininkų kuo toliau, tuo labiau linkę pabrėžti, kad mūsų seksualinės preferencijos įgimtos, negalima paneigti to, kad kai kurie žmonės, dalį savo gyvenimo jautę potraukį priešingos lyties atstovams ir nerodę jokių biseksualumo tendencijų, vėliau „išvysto“ potraukį tos pačios lyties atstovams ir atvirkščiai.
Kadangi seksualumas pagrįstas instinktais, o instinktai paprastai apibūdinami kaip paveldimos elgesio normos, būdingos tam tikrai rūšiai ir mažai besiskiriančios tarp pavienių tos rūšies narių, seksualinių skonių įvairovė atrodo keistoka. Instinktai paprastai atsparūs pokyčiams, ir įprasta manyti, kad jie turi suprogramuotą ir nekintamą tikslą, pavyzdžiui, išlikimą.
Tačiau panašu, kad žmonių seksualiniam „instinktui“ pavyko išsilaisvinti iš pagrindinio tikslo – reprodukcijos, todėl, kitaip nei kitų gyvūnų, kurių instinktai tokie kaip ir pridera, žmogaus seksualinio instinkto įvairovė gluminanti.
Joks kitas instinktas negali taip patenkinti mūsų, kartu neįgyvendindamas biologinio savo tikslo, ir joks kitas instinktas nėra taip nutolęs nuo tikslo.
Antropologai yra įrodę, kad ilgą laiką žmonija nežinojo, kad reprodukcijai būtini seksualiniai santykiai. Šį „gyvenimo faktą“ mūsų protėviai turėjo atrasti lygiai taip, kaip šiandieną jį atranda vaikai. Šis atitrūkimas nuo pirminio tikslo tikriausiai yra pagrindinis seksualinio plastiškumo ženklas.
Šiandieninė pornografijos epidemija grafišką įrodymą to, kad seksualinis skonis yra įgyjamas. Greitomis internetinėmis jungtimis mus pasiekianti pornografija patenkina visas iki vienos būtinąsias sąlygas neuroplastiškiems pokyčiams pasireikšti.
Iš pirmo žvilgsnio pornografija gali pasirodyti grynai instinktyvi: filmai, kuriuose atvirai rodomas seksualumas, sukelia instinktyvias reakcijas, kurios yra milijonų evoliucijos metų padarinys. Tačiau jeigu tai būtų tiesa, pornografija niekados nesikeistų.
Mus jaudintų tie patys dirgikliai – tos pačios kūno dalys ir tos pačios proporcijos, kurios jaudino protėvius. Kaip tik tuo mus ir nori įtikinti pornografijos kūrėjai sakydami, kad jie kovoja su seksualinėmis represijomis, tabu ir baimėmis, o jų tikslas – išlaisvinti užslopintus natūralius seksualinius instinktus.
Tačiau pornografijos turinys iš tiesų yra dinamiškai kintantis reiškinys, kuris idealiai tinka įgyto polinkio raidai pavaizduoti. Prieš trisdešimt metų sunkioji pornografija dažniausiai reiškė dviejų susijaudinusių partnerių lytinio akto ir jų lytinių organų atvaizdavimą. Lengvąją pornografiją atstojo moterų su nuogomis krūtimis, bet skirtingose nusirenginėjimo stadijose, nuotraukos, kuriose jos dažniausiai vaizduojamos ant lovos, tualeto ar daugiau mažiau romantiškoje aplinkoje.
Šiandieną sunkiosios pornografijos kūriniuose vis labiau dominuoja sadomazochistinės temos, apimančios priverstinį seksą, ejakuliaciją ant moters veido ar agresyvų analinį seksą. Šių filmų scenarijuose seksas dažnai siejamas su pažeminimu.
Šiandieninė sunkioji pornografija žvalgosi po iškrypimų kupiną pasaulį, tuo tarpu lengvoji pornografija yra tai,kas prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma sunkiąja pornografija – lytinio akto tarp dviejų suaugusiųjų atviras vaizdavimas, kuris šiandieną prieinamas per kabelinę televiziją.
Palyginti nuobodūs to, kas vakar buvo laikoma lengvąja pornografija, atvaizdai– moterų skirtingose nusirenginėjimo stadijose nuotraukos – šiandieną prieinamos 24 valandas per parą įprastiniuose masinės komunikacijos šaltiniuose ir reiškia visišką televizijos, muzikos vaizdo klipų, muilo operų, reklamų ir kitų reiškinių pornifikaciją.
Pornografijos sklaida didžiulė: pornografija sudaro 25 procentus vaizdo nuomos transakcijų ir yra viena iš keturių dažniausiai minimų naudojimosi internetu priežasčių. MSNBC.com tinklalapyje atlikta apklausa parodė, kad 80 procentų žiūrovų pornografiniuose puslapiuose praleidžia tiek daug laiko, jog tai kelia pavojų jų santykiams ir darbui.
Lengvosios pornografijos įtaka šiandieną ypač didelė, nes lengvai prieinama ji gali labai paveikti jaunų žmonių su ribota seksualine patirtimi ir be galo plastiškomis smegenimis seksualinių polinkių ir troškimų formavimosi procesą. Tačiau pornografija gali labai stipriai plastiškai paveikti ir suaugusius žmones, kurie ją vartoja ir neturi jokio supratimo, kaip ji iš naujo formuoja jų smegenis.
Pornografija, siūlydama nesibaigiantį sekso objektų haremą, pernelyg suaktyvina apetitą žadinančią sistemą. Pornografijos vartotojų smegenyse išsivysto nauji žemėlapiai, reprezentuojantys jų matomas nuotraukas ar vaizdo klipus.
Kadangi mūsų smegenys veikia principu „Naudokis arba prarasi“, smegenyse išsivysčius naujam žemėlapiui trokštame išlaikyti jį aktyvų. Lygiai kaip raumenys ima nekantrauti, jei visą dieną prasėdime vienoje vietoje, jutimai taip pat trokšta būti stimuliuojami.
Tie prie kompiuterių sėdintys ir pornografijos klipus žiūrintys vyrai man kraupiai priminė žiurkes, laikomas narvuose Nacionalinių sveikatos institutų patalpose ir spaudinėjančias mygtuką, norėdamos gauti dopamino ar jo pakaito. Patys to nežinodami jie buvo pornografinių eksperimentų, kurių metu smegenų žemėlapiuose buvo bandoma sukelti plastiškus pokyčius, objektai. Kadangi kartu aktyvuojami neuronai jungiasi tarpusavyje, šie vyrai turėjo gerokai pasidarbuoti, kad instaliuotų pornografinius atvaizdus savo smegenų malonumo centruose.
Sužavėti jie sutelkdavo pakankamai dėmesio plastiškiems pokyčiams pasireikšti. Tuos vaizdinius jie regėdavo ir pasitraukę nuo kompiuterio, ir netgi mylėdamiesi su savo merginomis, taip dar labiau juos pagyvindami. Kiekvieną kartą masturbacijos metu jiems pajutus seksualinį susijaudinimą ir patyrus orgazmą, „išsiliejęs“ atlygio neurotransmiteris dopaminas sutvirtindavo šių sesijų metu smegenyse susiformavusius tarpneuroninius ryšius.
Jie ne tik sulaukė teigiamo atlygio už savo elgesį, bet ir neturėjo patirti tos gėdos, kuri būtų neišvengiama, jei būtų reikėję parduotuvėje įsigyti „Playboy“ žurnalą. Už savo elgesį jie nesulaukė jokių „nuobaudų“, tik teigiamą atlygį.
Galintis sujaudinti turinys keitėsi interneto tinklalapiams pristatant naujas temas ir scenarijus, kurie keitė smegenis jiems patiems to nesuvokiant. Kadangi plastiškumas iš esmės yra konkurencinio pobūdžio, šiuos naujus jaudinančius vaizdinius reprezentuojantys smegenų žemėlapiai augo to, kas juos traukdavo anksčiau, sąskaita. Dėl šios priežasties, mano manymu, merginos ėmė juos jaudinti vis mažiau.
Seano Thomaso atvejį, kuris pirmą kartą buvo aprašytas „England’s Spectator“ žurnale, galima pasitelkti kaip šioje vietoje labai derančią istoriją apie vis giliau į priklausomybę nuo pornografijos klimpstantį vyrą, nes ji aiškiai parodo, kaip pornografijakeičia smegenų žemėlapius bei seksualinį polinkį. Be to, ji tinka kritinio laikotarpio vaidmeniui plastiškumo procese pademonstruoti. Thomasas rašė: „Pornografija man iš tikrųjų niekados labai nepatiko. Taip, būdamas paauglys aštuntajame dešimtmetyje po pagalve laikiau vieną kitą „Playboy“ kopiją.
Tačiau apskritai pornožurnalai ar filmai manęs nelabai domino. Man jie atrodė nuobodūs, pasikartojantys ir absurdiški, todėl juos pirkti man buvo gėda.“ Tuščiaviduris, bet rėkiantis ir perpildytas ūsuotų eržilų pornografijos pasaulis jam kėlė pasišlykštėjimą. Tačiau 2001 metais, netrukus po pirmojo apsilankymo internete, jam darėsi smalsu pamatyti tą pornografinę medžiagą, apie kurią visi tiek šnekėjo. Dauguma jo aplankytų tinklalapių buvo nemokami, tačiau jie buvo skirti tik smalsumui sužadinti ir suvilioti žmones „rimtesniais“ dalykais.
Ten jis rado galerijas nuogų merginų ir bendriausius seksualinių fantazijų ir potraukių tipus atitinkančių scenų, kurių pakakdavo naršytojo smegenyse nuspausti mygtukui šiam net nežinant, kad tokį mygtuką jis apskritai turi. Ten buvo nuotraukų, vaizduojančių lesbietes sūkurinėje vonioje, animacines pornografijos scenas, moteris, sėdinčias ant klozeto su cigarete, vyrus ir moteris kartu, grupinį seksą ir virš nuolankių azijiečių moterų lytinį aktą užbaigiančius vyrus. Daugumoje nuotraukų buvo pasakojama konkreti istorija.
Thomasas šiuose puslapiuose atrado keletą nuotraukų ir scenarijų, kurie jam patiko ir kurie jį „suviliojo sugrįžti kitą dieną. Ir dar kitą. Tada dar kitą.“ Netrukus jis suvokė, kad, vos radęs laisvą minutę, imdavo „godžiai ieškoti internete pornuškės“.
Tuomet vieną dieną jis užklydo į tinklalapį, kupiną nuotraukų, kuriose buvo užfiksuotos plakimo scenos.Savo nuostabai, jis smarkiai susijaudino. Netrukus Thomasas rado daugiau panašių puslapių pavadinimais „Bernio plakimo puslapis“ ar „Plakimo koledžas“.
„Būtent tuo momentu, – rašo jis, – prasidėjo tikroji priklausomybė. Susidomėjęs plakimu aš ėmiau spėlioti: kokios dar keistybės slypi manyje? Kokių dar rasiu manęs tykančių slaptų ir malonumą teikiančių seksualinių užkampių, kuriuos galėčiau giliau patyrinėti pasislėpęs namuose?
Kaip paaiškėjo, tų užkampių buvo galybė. Šalia viso kito, aš atradau, kad mane be galo domina lesbiečių ginekologija, sunkioji pornografija tarp skirtingų rasių atstovų ir šortus nusimaunančios japonės mergaitės.
Dar mane jaudino netbolo žaidėjos be kelnaičių, pusnuogės girtos merginos iš Rusijos ir sudėtingi scenarijai, kuriuose nuolankioms danų aktorėms dominuojanti sekso partnerė duše skusdavo bikinio sritį. Kitaip sakant, padedant internetui aš suvokiau turįs neapsakomą galybę seksualinių fantazijų ir polinkių, o šių troškimų patenkinimas mano susidomėjimą sustiprino dar labiau.“
Iki tol, kol pamatė plakamų užpakaliukų nuotraukas, kurios tikriausiai jam priminė kurį nors vaikystėje patirtą išgyvenimą ar fantaziją, kai buvo už ką nors baudžiamas, pornografinės nuotraukos jam kėlė susidomėjimą, bet nejaudino. Kitų žmonių seksualinės fantazijos mums kelia nuobodulį. Thomaso istorija panaši į mano pacientų istorijas: gerai nesuvokdami, ko ieško, jie peržiūrėjo šimtus nuotraukų ir scenarijų, kol surado tą vieną nuotrauką ar scenarijų, kuris palietė kažką užslėpta viduje, kas jiems sukėlė stiprų susijaudinimą.
Atradęs tą vienintelę nuotrauką Thomasas pasikeitė. Tas plakamo užpakaliuko atvaizdas privertė jį sutelkti dėmesį – o tai plastiškiems pakitimams būtina sąlyga. Ir, skirtingai nei tikra moteris, pornografinės nuotraukos buvo prieinamos kompiuteryje ištisą dieną. Ir taip kasdien.
Taigi, Thomasas užsikabino. Jis bandė susivaldyti, tačiau prie savo nešiojamojo kompiuterio praleisdavo po keturias penkias valandas per dieną.
Pornografinius puslapius jis naršydavo pasislėpęs, todėl naktimis ėmė miegoti vos po tris valandas. Pastebėjusi, koks Thomasas išsekęs, jo mergina ėmė įtarinėti, kad turi meilužę. Jam taip ėmė trūkti miego, kad pablogėjus sveikatai pasigavo keletą infekcijų ir atsidūrė ligoninės priimamajame. Tai jį galų gale privertė susimąstyti. Paklausinėjęs draugų jis išsiaiškino, kad nemažai jų taip pat buvo užsikabinę.
Akivaizdu, kad Thomaso seksualumas turėjo kažką tokio, ko jis pats anksčiau neįsivaizdavo turįs. Ar internetas tiesiog leidžia išsiaiškinti keistus polinkius, ar ir padeda juos susikurti? Mano manymu, internetas naršytojo seksualinių aspektų, besislepiančių nuo jo paties sąmonės, pagrindu sukuria naujas fantazijas.
Susiedamas šiuos atskirus elementus internetas formuoja naujus neuronų tinklus. Juk nelabai tikėtina, kad tūkstančiams vyrų teko patirti ar bent jau įsivaizduoti, kaip dominuojanti partnerė duše skuta bikinio sritį nuolankioms danų aktorėms. Freudo teigimu, tokioms fantazijoms sąmonę padeda užvaldyti jų komponentai.
Pavyzdžiui, kai kuriuos heteroseksualius vyrus domina pornografiniai scenarijai, kuriuose vyresnės dominuojančios moterys įkalba jaunesnes moteris užsiimti lesbietišku seksu. Taip gali būti todėl, kad berniukai ankstyvojoje vaikystėje dominuojami motinų, kurios yra jų „bosai“: juos aprengia, nurengia, prausia.
Kai kurie berniukai ankstyvojoje vaikystėje išgyvena stadiją, kurioje jie siekia susitapatinti su motina ir įsivaizduoja esą mergaitės, o jų vėlesnis susidomėjimas lesbiečių seksu gali būti išlikusios pasąmoninės moteriškosios tapatybės išraiška.
Sunkioji pornografija gali atgaivinti kai kuriuos kritiniais seksualinės raidos laikotarpiais susiformavusius ankstyvuosius neuroninius tinklus ir sujungti užmirštus ir užgniaužtus elementus į naują tinklą, kuriame visi šie aspektai susiejami tarpusavyje. Pornografiniuose tinklalapiuose randami vaizdai kuriami sumaišant plačiai paplitusius seksualinius nuokrypius į vieną visumą.
Anksčiau ar vėliau naršytojas aptiks tą nokautuojančią kombinaciją, kuri vienu metu jo smegenyse nuspaus kelis seksualinius instinktus valdančius mygtukus. Vėliau šis naujas neuroninis tinklas bus toliau sutvirtinamas pakartotinai sugrįžtant prie tų pačių atvaizdų ir masturbuojantis, kas priverčia išsiskirti dopaminą. Sukuriamas savotiškas neuroseksualumas – naujai sukurtas lytinis potraukis, turintis gilias šaknis asmens slaptuose seksualiniuose polinkiuose.
Kadangi labai tikėtina, kad toks žmogus išvystys atsparumą pornografinei medžiagai, seksualinės iškrovos sukeliamas malonumas turi būti papildomas agresyvumo iškrovos teikiamu malonumu, todėl seksualiniai ir agresyvūs vaizdiniai vis dažniau sujungiami į vieną visumą. Tai leidžia paaiškinti sadomazochistinių temų sunkiojoje pornografijoje išpopuliarėjimą.
***
Norman Doidge. Save keičiančios smegenys: pasakojimai apie pergales naujausių mokslų apie smegenis srityje. Iš anglų k. vertė Milda Morkytė. – Kaunas: Kitos knygos, 2012.
