Tačiau nedažnas prisimena kitus, nepažįstamuosius, ir nusprendžia padėti jiems. Lietuvoje nėra gilių labdaros ar paramos tradicijų, nėra valstybės suinteresuotumo, kad žmonės duotų paramą, todėl šiuo atveju čia kaip Laukiniuose Vakaruose – kas sugeba įtikinti, sujaudinti, palenkti į savo pusę, tas ir gauna.
Mecenavimas Lietuvoje yra labai opi problema, nes sričių, kurioms verkiant reikia lėšų, yra daug, o galinčių tų lėšų skirti – vienetai. Tačiau daugelis vengia apie tai kalbėti. Iš šalies stebint didelių privačių įmonių paramos skyrimo kryptis paviršutiniškai susidaro įspūdis, kad dažniausiai laimi sportas – domėjimasis krepšiniu Lietuvoje neatslūgsta, nesvarbu, kaip gerai ar blogai pasirodo nacionalinė komanda ar paskiri klubų krepšininkai. Aišku, sportas gali pasiūlyti didžiausią matomumą ir reklamą, o altruistinio mecenavimo Lietuvoje kol kas dar labai mažai.
Kovą dėl paramos menas šiandien kaip reikiant pralaimi sportui. Retas meno projektas gali pasidžiaugti ir pasididžiuoti rėmėjų gausa. Asmeninės paramos lėšos dažniausia yra skiriamos vaikų namams, juos remti dabar yra populiariausia, o daugiavaikės šeimos, neįgalieji ir pagyvenę žmonės lieka tolimų prioritetų pozicijose.
Įkvėpti artėjančių švenčių nuotaikos norėjome sužinoti žmonių nuomonę apie mecenavimo prioritetus – kreipėmės pramogų pasaulio atstovus ir paklausėme, ką jie remtų, jeigu galėtų: sportą, meną ar vaikus? Keista, bet nemažai jų iš viso nenorėjo apie tai kalbėti, keletas dar net užsipuolė, kad gaišinam laiką. O juk net pinigų neprašėme, tik teorišką klausimą uždavėme...
Dėkingi esame tiems keliems, kurie pasidalijo savo mintimis - šie žmonės ir patys remia, ir problemą supranta. Mes klausėme, ką jie remtų, jeigu turėtų 100 tūkst. litų atliekamų pinigų, kaip išdėstytų prioritetus šiose trijose kategorijose – menas, vaikai, sportas. Siūlome paskaityti jų mintis apie mecenatystę Lietuvoje.
Naglis Šulija, sinoptikas ir astrologas:
„Kadangi neturiu tiek pinigų, niekad nesusidūriau su tokia problema. Tačiau problema egzistuoja. Juk seniau remti būdavo pareiga. Kultūrą, pastatus, ligonines remdavo tie, kas turėdavo tam galimybių. Jie jautė pareigą taip daryti.
Mano supratimu, 100 tūkst. Lt yra tokia menka suma paramai... Taip pat neužmirškite Bažnyčios ir vienuolynų, juos taip pat reikia palaikyti. Tai dar viena sritis, kurią reikėtų remti. Dvasingumą reikėtų skatinti.“
Jonas Garbaravičius, „Scaent Baltic“ valdybos pirmininkas:
„Mecenatystės ir filantropijos idėjos priklauso nuo visuomenės brandumo, nuo požiūrio į paramą teikiantį ir gaunantį žmogų. Lietuvoje vis daugiau stokojančiųjų nei galinčių padėti. Ne kartą esu teigęs, kad kiekvieno brandaus, daugiau uždirbančio piliečio pareiga rūpintis, kad būtų padedama ne tik socialiai remtiniems žmonėms, bet ir toms sritims, kurioms nepakanka vien valstybės finansavimo. Visame pasaulyje kultūros politika remiasi mecenatystės tradicija. JAV net nėra kultūros ministerijos, daug gelbsti fondai, draugijos, etc. Vien valstybė nepajėgi išlaikyti kultūros, be to, labai svarbu palaikyti gabaus jaunimo ir vaikų ugdymą, tolerancijos idėjas.
Rėmimas yra įprasta verslo praktika visame pasaulyje - sėkmingai veikiančios ir socialiai atsakingos bendrovės prisideda prie socialinių ar kultūrinių projektų. Tai vienas iš būdų prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo. Lietuvoje rėmimas dažnai interpretuojamas kaip mėginimas pasipuikuoti. Turi praeiti laiko, kad toks požiūris pasikeistų, tačiau pirmiau turi pakisti požiūris į patį verslininką ar tiesiog sėkmingą žmogų.
Paramai kasmet skiriu kur kas daugiau nei paminėti 100 tūkst. litų. Mūsų šeimoje filantropijos tradicija atkeliavo dar iš prieškario. Jau kuris laikas tęsdamas ją lėšų skiriu Sugiharos fondui „Diplomatai už gyvybę“. Taip pat teikiu paramą gabiems vaikams ugdyti, talentingų studentų stipendijoms ir kultūrai bei sportui. Mano vadovaujama įmonė kartu su valdomomis bendrovėmis yra vienas didesnių mecenatų Lietuvoje. Mes seniai supratome, kad socialiai atsakingas elgesys yra kartu ir gana pragmatiškas veiksmas kuriant geresnę ateitį savo vaikams ir anūkams, visuomenei, kurios dalimi esame.
Remiame visas tris sritis – ir meną, ir sportą, ir vaikus, nes jos visos svarbios Lietuvos ateičiai. Kartais dėmesys kuriam nors atskiram vienkartiniam projektui išsivysto į prasmingą bendradarbiavimą, kaip antai „Bohemiečių“ atveju: energinga, prasminga Dalios Ibelhauptaitės veikla netikėtai įtraukė ir mane, aš net tapau Vilniaus operos valdybos nariu.“
Ignas Staškevičius, NDX valdybos pirmininkas (užklupom posėdyje, bet klausimą, ar remtų, jeigu turėtų atliekamų 100 tūkst. litų, pavyko užduoti ir gavom atsakymą):
„Ne remčiau, o remiu: kultūrą ir sportą. Knygų leidyba ir ilgų nuotolių bėgimas – tai, kas susiję su asmeniniais pomėgiais.“
Rolandas Viršilas, „Švyturys – Utenos alus“ generalinis direktorius:
„Kaip įmonės vadovas tikrai nukreipčiau pinigus kam nors paremti. Deja, tas mecenavimas mūsų šalyje yra, sakyčiau, iškreiptas, nes jis naudojamas įvaizdžiui pasigerinti ir kitokiems tikslams. Altruistinio mecenavimo ten, kur nėra paslėptų reklamų, iš viso yra mažai. Tačiau turime tai, ką turime. O kaip privatus asmuo, matyt, susilaikyčiau nuo rėmimo, nes tų pinigų išties nėra jau taip daug, o gyvenime yra daugybė poreikių, kurie dar nepatenkinti. Taigi, kaip privatus asmuo neremčiau, nebent mane įtikintų. Kaip, pavyzdžiui, neseniai parėmiau vieną jauną vaikiną - mačiau, kaip jis stengiasi tobulėti vienoje iš sporto sričių, tačiau yra kilęs iš skurdžios šeimos ir jam reikia pagalbos. Taigi aš jį remiu iš savo asmeninių pinigų, nors per daug jų tikrai neturiu. Bet suprantate, turi atsirasti emocija, jausmas. Šiaip remti kažką dėl nežinomų priežasčių aš nematau prasmės.
Man asmeniškai prioritetas yra talentingi vaikai. O tokių yra daug - jie gabūs sportui ar muzikai, tačiau tobulintis neturi lėšų. Ir man atrodo, kad tų talentingų vaikų daugiau yra iš skurdžių šeimų negu iš turtingų. Jiems patiems reikia kabintis į gyvenimą, todėl patys labiau stengiasi. Tai toks būtų pirmasis prioritetas. O kalbant apie vaikų namus, tai manau, kad jie gauna tikrai pakankamai paramos.
Kultūrą su sportu aš laikyčiau vienodame lygmenyje, tik skirtumas tas, kad sportas gali daugiau atsidėkoti, pavyzdžiui, tavo logotipu papuošti marškinėlius... O su kultūra jau yra visai kitaip. Jeigu remi, vadinasi, yra emocija ir visada norisi išgirsti „ačiū“. Aš turiu tokios patirties, kad kai kurie nesugebėjo net padėkoti. Nors lyg ir nereikia to „ačiū“, tačiau vistiek kažkaip norisi, kai gerai padarai... Remdamas kultūrą aš ir pasigendu tos vertingos padėkos. Todėl kol kas prioritetu laikau sportą.“
Algimantas Čekuolis, žurnalistas:
„Manęs kaip žurnalisto klausiate? Ar manote, kad aš daug pinigų turiu? (Juokiasi). Remčiau po lygiai – vaikus ir kultūrą. Knygų leidybą – iš egoistinių paskatų, tam pinigų tikrai nepakankamai skiriama. O sportuoti galima ir nemokamai, gryname ore.“
Arvydas Avulis, „Hanner“ vadovas ir valdybos pirmininkas:
„Ar mecenavimas opi problema? Tikriausiai geriau į šį klausimą atsakytų tie, kuriems reikia paramos. Tačiau mano nuomone, tai opi problema yra Lietuvoje. Aš asmeniškai pasisakau už mecenavimą ir skiriu tam pinigų. O jau kuria linkme nukreipti tuos pinigus, manau, kiekvienas žmogus sprendžia pagal save. Dabar labai populiaru remti vaikus, ne paslaptis - ir mes tą darome. Kultūra ir menas - tai būtų antra eilutė, kurią reikėtų remti.
Ar pinigų skirti kažkokiai paramos organizacijai, ar tiesiogiai įstaigai, kuriai reikia paramos? Viskas priklauso nuo pasitikėjimo. Jeigu pasitikėčiau remtina įstaiga, ją remčiau tiesiogiai. Kalbant apie vaikų rėmimą, manau, kad geriau pinigus pervesti tuo užsiimančiam fondui, pavyzdžiui, M. Rostrapovičiaus fondui, kuris dirba su itin talentingais vaikais. Jie viduje atsirenka, kurie vaikai yra talentingiausi ir kuriems ta parama yra reikalingiausia. Jeigu kalbame apie vaikų namuose gyvenančius vaikus, tai manau, geriausia nupirkti kažkokių konkrečių reikalingų daiktų ir nuvežti jiems tiesiogiai. Manau, vienais atvejais reikia elgtis vienaip, o kitais kitaip. Viskas priklauso nuo aplinkybių.
Aš esu vienareikšmiškai už rėmimą ir mecenavimą. Manau, visi turėtų tuo užsiimti, žinoma, pagal savo galimybes.“
