Karštakošis, juokdarys, aštrialiežuvis, keikūnas – Seimo narys 69 metų Julius Veselka daug kam buvo tarsi rakštis. Bet namiškiai jį matė visai kitokį.
„Su Juliumi buvo nelengva, bet aš jaučiausi laiminga. Kai jo netekau, supratau, koks tikras ir tvirtas žmogus buvo šalia”, – kalbėjo prieš tris savaites našlė likusi 64 metų A.Veselkienė.
Moteris dar nepriprato prie to, kad liko viena. Rytais prabunda nesuprasdama, kodėl neskambėjo žadintuvas, kodėl vyras nesikelia. Bet netrukus supranta – jo vieta lovoje tuščia. Vakarais vis dar pašoka nuo sofos ir skuba į virtuvę – juk reikia ką nors Juliui vakarienei pagaminti – ir tik vėliau atsitokėja, kad jis daugiau niekada čia nebegrįš.
Nelaimės ženklų nebuvo
Lemtingąjį lapkričio 26-osios rytą J.Veselka iš namų išėjo žvalus ir gerai nusiteikęs. Į darbą jis mėgo kulniuoti pėsčiomis – nuo Viršuliškių gatvės, kur gyveno, nusileisdavo nuo kalno ir per Žvėryną pasiekdavo Seimą.
Savaitgalį, grįžęs iš kelionės į Gruziją, jis, kaip ir kiekvieną šeštadienį, susitiko su rinkėjais Ukmergėje, po to nuskubėjo į Užulaukių kaimą, į savo tėviškę, kur ūkininkauja 36 metų sūnus Gediminas.
„Ten Julius ir malkas skaldė, ir pirtį kūreno. O labiausiai džiaugėsi mažiausią septynių mėnesių anūką Šarūną krykštaujantį ant rankų panešiojęs”, – prisimena A.Veselkienė.
Pamiršdavo išgerti vaistų
Staigi ir netikėta vyro mirtis jai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – pastaruoju metu jis kaip niekad gerai jautėsi, po darbų sugrįžęs vis kažką rašė.
„Sveikata jis niekada nesiskundė, netgi susirgęs gripu ir kamuojamas 40 laipsnių temperatūros susiriesdavo į kamuoliuką ir kentėdavo.
Ligoninėje buvo vienintelį kartą prieš ketverius metus, kai ištiko sunkus tulžies pūslės akmenligės priepuolis.
Ir tuomet labai ilgai kentė, neleido kviesti greitosios pagalbos.
Tąsyk po įvairių tyrimų bei medikų apžiūros ir paaiškėjo, kad Juliaus kraujospūdis pernelyg didelis, jį būtina kontroliuoti vaistais, vengti streso, nepervargti ir sveikai maitintis.
Į gydytojų įspėjimus Julius numojo ranka, o vaistų vartojimą ne kartą nutraukė, nes nejuto jokių negalavimų. Aš dėl to pykau, rytais ir vakarais pati jam paduodavau tabletę. Tačiau per pietus jis pamiršdavo ją išgerti ir vaistus kišenėje parsiveždavo namo”, – pasakojo našlė.
Apie vyro mirtį jai pranešė teisininke dirbanti duktė 38 metų D.Vinklerė, šią žinią išgirdusi iš brolio Gedimino.
Gal dar buvo galima išgelbėti?
J.Veselkos mirties priežastis – infarktas.
„Žinau tik tiek, kad į Žinių radijo būstinę, kur Julius sukniubo, greitosios pagalbos brigada atskubėjo tik po 15–20 minučių ir konstatavo mirtį. Vyro kūnas buvo išvežtas tiesiai į morgą.
Kodėl neatvyko reanimobilis, o paprasta greitoji? Gal medikams buvo pasakyta, kad žmogus nualpo, o ne kad sustojo jo širdis? Jei per penkias minutes būtų atskubėjęs reanimobilis, gal Julius dar būtų gyvas?” – svarstė moteris.
Prisiminė pranašingą sapną
A.Veselkienė prisiminė sapnavusi pranašišką sapną, iš kurio jos vyras net pasišaipė.
Maždaug prieš savaitę iki J.Veselkos mirties, kai jis dar buvo Gruzijoje, Antanina pašoko iš lovos susapnavusi, esą kažkas du kartus stipriai pabeldė į uždarytas miegamojo duris.
„Buvo penkta valanda ryto, o miegamojo durys, kaip visada, atviros. Supratau, kad tai – negera lemiantis ženklas, prieš savo tėvų mirtį per sapnus girdėjau suskambant durų skambutį arba telefoną.
Pamaniau, kad kas nors gali atsitikti man arba Juliui.
Kai sulaukusi 8 valandos paskambinau Juliui į Gruziją ir papasakojau tą keistą sapną, jis tik pajuokavo: „Manęs nėra, kažkas pasibeldė, ir jau įsileidai”, – prisimena moteris.
Jos vyras nebijojo mirties. Jaunystėje vis sakydavo, kad ilgai negyvens, esą tai šeimos likimas – jo tėvas, būdamas rezistencijoje, žuvo sulaukęs 29 metų, o brolis nespėjo atšvęsti ir penkiasdešimties.
Nenorėjo varžyti vyro
Vasario 8-ąją J.Veselka būtų šventęs septyniasdešimtmetį, o sausio 14-ąją juodu būtų minėję bendro gyvenimo 41 metų sukaktį.
Mažai kas žinojo, jog kukli, paprasta ir nuoširdi moteris buvo ta užuovėja, ramybės uostas, į kurį skubėjo vienas ryškiausių ir aktyviausių Lietuvos politikų.
Prieštaringai vertinamas, aštrialiežuvis, atvirumu ir ūmiu būdu garsėjęs J.Veselka Seime dirbo 16 metų ir buvo išrinktas dar vienai, jau penktai, kadencijai.
Kaip per visą tą laiką jo žmonai pavyko išlikti nematomai ir nežinomai?
„Julius buvo kaip katinas, kuris vaikšto sau vienas.
Rodytis viešumoje jam buvo geriau vienam. Tai supratau pabuvusi su juo poroje renginių.
Pajutau, kad jį tarsi varžau. Jis buvo laisvas žmogus, todėl turėjo laisvai ir elgtis, visur skrajoti, o ne mane vedžioti.
Po tų viešų pobūvių abu nusprendėme, kad nėra ko man į juos vaikščioti. Ta aplinka man svetima. Tad ko ten lįsti?” – klausė moteris.
Gyventi žinomo vyro šešėlyje jai buvo ramiau.
A.Veselkienė prisipažino, kad net jos tėviškėje Raseinių rajone visi ją žinojo kaip Antaniną Banytę, o ne kaip Veselkos žmoną.
„Klasės draugės tik dabar, internete pamačiusios Juliaus laidotuvių nuotraukas, sužinojo, kad aš – Veselkienė.
Už ko esu ištekėjusi, žinojo tik patys artimiausi giminaičiai ir draugai”, – teigė A.Veselkienė.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Su Juliumi ji susipažino studijų metais – Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultete, kur abu studijavo ekonomiką.
Antanina į Juliaus grupę mokytis atėjo metais vėliau, pirmąjį kursą pabaigusi neakivaizdžiai.
„Pamenu, kaip naujokė į auditoriją atėjau anksčiau.
Prasidėjus paskaitai atsidarė durys ir vėluodamas įžengė Julius. Jo žvilgsnis iškart sustingo ties manimi.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Netrukus jis man prisipažino būtent tokią savo merginą ir piešęs svajonėse”, – kalbėjo moteris.
Ji pati iš pradžių į kavalierių žiūrėjusi kiek įtariai – juk penkeriais metais vyresnis, bet Antaniną žavėjo jo tvirtumas, vyriškumas.
Julius, pasirodo, buvo ne tik atkaklus, bet ir didelis romantikas – per kelerius draugystės metus jis savo mylimajai atmintinai padeklamavo visas rusų poeto Sergejaus Jesenino eiles, anglų dramaturgo Williamo Shakespeare’o sonetus ir savo paties kurtus eilėraščius.
Po paskaitų visada ją palydėdavo, visus teatrus aplankė, abu visą Vilnių išvaikščiojo.
Pribloškė artimuosius
Iš pradžių ramaus būdo Antaninai buvo šiek tiek sunkoka bendrauti su karštakošiu, lyg degtukas staigiai užsidegančiu Juliumi.
„Perskaičiusi knygą ar pažiūrėjusi filmą aš kurį laiką tyliu – turiu viską perleisti per save, o jis iš karto, nieko nelaukdamas, klausdavo: „Na, kaip tau?” – su šypsena prisimena A.Veselkienė.
Gražią draugystę paskutiniais studijų metais vainikavo vestuvės. Šventė buvo jau suplanuota, tačiau ją teko daugiau nei mėnesiu paankstinti dėl tuometės tvarkos – universitetų absolventams dalijamų paskyrimų į darbovietes.
„Sužinoję, kad skirstymai vyks anksčiau, sausio 14-ąją nuvažiavome į Raseinių civilinės metrikacijos skyrių tikėdamiesi gauti pažymą apie būsimą mudviejų santuoką. Tokią pažymą iki vestuvių mums atsisakė išduoti, tad neliko nieko kita, kaip imti ir tą pačią dieną susituokti”, – sakė A.Veselkienė.
Atvykę pas Antaninos tėvus į Viduklę ir pranešę, kad po kelių valandų įvyks jų vestuvės, būsimieji sutuoktiniai pribloškė visus.
Jaunuosius ir santuokos liudininkais pakviestus kaimynus į Raseinius vidury žiemos, spaudžiant šalčiui, nuvežė sunkvežimis su brezentu dengta priekaba atviru galu.
Į vestuves – su runkeliu
Šis cukrinių runkelių sandėlio sunkvežimis buvo vienintelė tuo metu laisva transporto priemonė Viduklėje.
„Kai sulipome į būdą ir sunkvežimis pajudėjo, Julius ir sako: „Žiūrėkit, mes ne vieni važiuojame.” Priekabos kampe gulėjo vienas runkelis.
Jau vėliau, kai Nepriklausomybės metais šalyje plačiai skambėjo „runkelių tautos” epitetas, mes su Juliumi dažnai pasišaipydavome, kad mus runkeliai lydi nuo pat bendro gyvenimo pradžios”, – kalbėjo A.Veselkienė.
Pasirinko išankstinę pensiją
Sutuoktiniai liko dirbti Vilniuje. J.Veselka tapo Vilniaus universiteto dėstytoju, o Antanina įsidarbino ekonomiste tuometėje Vilniaus skaičiavimo prietaisų gamykloje.
Moteris joje dirbo daugiau nei 33 metus. Iš vienintelės savo darbovietės ji pasitraukė į išankstinę pensiją.
„Išėjau, nes prasidėjo pokyčiai įmonėje – nenorėjau ten palikti paskutinės savo sveikatos.
Iš ten mane norėjo išvyti dar 1992–1994 metais, kai Julius dirbo ekonomikos ministru, ir mano bendradarbiai sužinojo, kad aš esu jo žmona.
Kai kam atrodė, kad šnipinėju ir viską papasakoju savo vyrui, kuris – juk ne paslaptis – ne visiems patiko.
Darbo vietą man pavyko išsaugoti tik dėl to, kad mane užtarė tiesioginiai viršininkai”, – prisipažino A.Veselkienė.
Nuo paprastos ekonomistės iki planavimo skyriaus viršininko pavaduotojos – tokia šios moters karjera.
A.Veselkienė prisipažino, kad galbūt būtų pasiekusi ir aukštesnių postų, tačiau taip jau susiklostė, kad visi numatyti paaukštinimai sutapo su trimis jos nėštumais.
Jaunai šeimai – smūgis
Trimis nėštumais? Juk pora užaugino du vaikus!
„Savo pirmąjį sūnų Jonuką praradome dėl to, kad nieko neturėjome.
Tada nuomojomės kambarėlį, kurio šeimininkai draudė, nepageidavo, kad mes gyventume su vaiku.
Būdama nėščia aštuntą mėnesį išvažiavau į savo tėviškę – ten planavau pagimdyti ir į tėvų namus parsivežti kūdikį”, – prisimena A.Veselkienė.
Nežinia kas – ar šešias valandas užtrukusi kelionė autobusu, ar kitos aplinkybės – paankstino gimdymą.
Tą pačią 1973 metų birželio dieną Ariogalos ligoninėje atsidūrusi jauna moteris pagimdė berniuką, kuris po pusės paros mirė.
Gydytojai tuomet paaiškinę, esą mirtį sukėlė naujagimio plaučiuose atsiradę skysčiai.
„Tą dieną Julius egzaminavo studentus. Vos baigęs darbą iškart atlėkė motociklu iš Vilniaus su rožių puokšte. Vos įžengęs į ligoninę jis sužinojo, kad vaikas – nebegyvas.
Dėl to jis labai išgyveno, vis sakė, kad sūnus buvęs tikra jo kopija. O tos rožių puokštės jis man taip ir neįteikė – vėliau radau ją sudžiūvusią Juliaus kuprinėje”, – skaudžią netektį prisimena A.Veselkienė.
Sujungdavo vakarienės
Po metų ji sėkmingai pagimdė dukrą Dalią, o po dvejų – ir sūnų Gediminą.
J.Veselka buvo geras ir rūpestingas tėvas. Kol vaikai buvo maži, mokė juos ir slidinėti, ir plaukti.
Vėliau visais namų ūkio reikalais ir vaikais labiau rūpintis teko pačiai A.Veselkienei – vyras daug dirbo, ruošėsi, o vėliau apgynė ekonomikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją, po to pasuko į politiką.
„Savaitgaliais jo niekada nebūdavo namie – vis lėkdavo į kaimą. Padėdavo motinai ūkininkauti.
Vaikai su tėvu daugiausia bendraudavo prie kasdienės vakarienės stalo. Tai buvo mūsų šeimos tradicija, dėl tos vakarienės visi skubėdavome į namus”, – kalbėjo A.Veselkienė.
Buvo šmaikštus ir atviras
Ji šyptelėjo prisiminusi, kai jos vyras apsilankė sūnaus mokykloje tėvų susirinkime.
Mokytoja tąkart jam pasiskundė, esą sūnus Gediminas per pamokas nieko nesimoko, o tik lėktuvėlius lanksto ir skraidina.
„Šaunuolis. Bus geras konstruktorius”, – į tai šypsodamasis atsakęs J.Veselka.
Grįžęs į namus jis papasakojo apie pokalbį su mokytoja ir gūžtelėjo pečiais: „Problemą sukūrė iš nieko.”
Julius labai nelepino Antaninos, o pirmaisiais bendro gyvenimo metais netgi buvo pavydus.
„Bet pavydėjo gerąja prasme. Kai aš ilgiau užtrukdavau darbe, vis jam sakydavau, kad negalvotų nieko bloga, ir pabrėždavau, jog mano viršininkas – jau tris kartus vedęs.
Kaskart tai išklausęs jis juokais atkirsdavo: „Matyt, taikaisi tapti ketvirtąja?” – pasakojo A.Veselkienė.
Išvaizdus ir iškalbingas jos vyras nestokojo kitų moterų dėmesio. Tačiau savo žmonai niekada nesuteikė rimto pagrindo įtarti jį neištikimybe.
„Moteris paprastai labai greitai tai pajunta. Juliaus elgesys mano atžvilgiu niekada nebuvo pasikeitęs, jis visada laiku pareidavo namo ir buvo atviras, neveidmainiavo. Jis dažnai man sakydavo, kad tik mano esąs toks, koks yra”, – sakė našlė.
Nepatiko brukti kyšius
J.Veselka nevengdavo žmonai pasipasakoti ir apie savo problemas, darbą.
Antanina mena vieną sunkiausių laikotarpių – 1974–1975 metais studijuodamas aspirantūroje Julius dėl tuomečio socializmo kritikos buvo priverstas palikti universitetą.
Vyras baiminosi, kad jam praradus pragyvenimo šaltinį ir bendrabutį žmona jį paliks.
Sužinojęs, kad vienos gamyklos darbuotojai greitai gauna kooperatinį butą, jis netrukus ten įsidarbino tiekimo skyriaus viršininku. Darbas buvo susijęs su dažnomis komandiruotėmis į Rusiją.
J.Veselka žmonai guodėsi, kaip jį tai žemina.
„Kiek žmogus gali kęsti šliužo gyvenimą? Kiek gali šliaužioti su kyšiais – dešromis, alkoholio buteliais ir visiems lankstytis?” – vis klausdavo jis.
Nusivylė ir nauju gyvenimu
Gamykloje jis dirbo trejus metus – kol gavo butą.
Vėliau pamažu įsitraukė į politiką, pradėjo dalyvauti Sąjūdžio veikloje.
„Jis buvo tikras patriotas, užsidegęs kovojo už tiesą, už Lietuvą. Ir mane, ir vaikus į tai įtraukė – mes visi lakstėme su vėliavomis, buvome apimti pakilios nuotaikos.
Bet netrukus Julius nusivylė ir Nepriklausomybe, ir Sąjūdžiu. Parėjo namo nuliūdęs ir pareiškė, kad ir vėl tas pat – pinigų ir butų dalybos prasidėjo.
Stebėjau jį ir mąsčiau: viena jo dalis vis dar gyveno viltimi, o kita matė realybę.
Ir pats su savimi, su dviem savo pusėmis tarsi kovojo. Toks ir išliko iki paskutinio savo atodūsio”, – sakė A.Veselkienė.
Papirkti butu nepavyko
Moteris tik karčiai nusišypsojo paklausta, ar daug turto, būdamas politikas, J.Veselka užgyveno.
Jis turėjo tik vieną svajonę – kad sūnus išsaugotų jo tėviškę Užulaukiuose.
Tad viską, ką uždirbo, investavo į ūkį ir jo plėtrą.
„Juliaus visiškai nejaudino mūsų buitis. Kaip pati su vaikais susitvarkiau, tai ir turiu.
Mūsų bute stovi seni sovietmečio baldai, o automatinę skalbyklę vyras padovanojo, kai sulaukiau penkiasdešimtmečio, jau užaugus vaikams.
Bet aš niekada nekėliau problemų – mudu abu daug vargo matę ir materialinės vertybės mus mažiausiai domino.
Pamenu, kai dar dirbo ekonomikos ministru, kartą prie vakarienės stalo Julius sako: „Man siūlo kyšį – dviejų kambarių butą Algirdo gatvėje. Kaip elgtis?”
Aš, aišku, ėmiau jį atkalbinėti. Išklausęs mane Julius plačiai nusišypsojo: „Na, žinoma, kad neimsiu. Aš gi tave taip tikrinu.”
Bet po kiek laiko grįžęs namo pranešė, kad atsirado, kas tą butą paėmė.
„Mane kaip akmenį apėjo ir vis tiek savo tikslą pasiekė”, – tąsyk piktinosi jis nesąžiningais savo kolegomis”, – pasakojo A.Veselkienė.
Rinkėjai – šventas reikalas
Dirbdamas Seime J.Veselka nepaliovė siekti teisingumo, pagalbos paprastam žmogui ir sąžiningumo.
Kiekvieną šeštadienį politikas skubėdavo į Ukmergę susitikti su rinkėjais ir nėra praleidęs nė vieno susitikimo.
„Jam buvo nesvarbu – vienas ar dešimt žmonių ateis su juo pasikalbėti. Jis mėgavosi savo darbu, netausojo savęs.
Daug kam yra padėjęs, daug ką nuveikęs, tačiau labai nesididžiavo ir nesigyrė.
Mėgdavo sakyti, kad vieną gerą darbą padaręs keletą dienų gali ramiai gyventi.
Jam svarbiau buvo kalbėti apie dar nepadarytus darbus, dėl jų jis labiausiai išgyveno”, – sakė A.Veselkienė.
Nutarė pabandyti dar kartą
Šiemet J.Veselka rimtai svarstė daugiau nebekelti savo kandidatūros į Seimą, tačiau galiausiai nutarė dar sykį pabandyti – pasitikrinti, ar žmonės juo vis dar tiki.
„Jis puikiai suprato Seime buvęs tarsi nuogas pasityčiojimo objektas, balta varna – dalis žmonių į jį žiūrėjo kaip į keikūną ar juokdarį.
Taip, Julius galėjo ir mokėjo kalbėti oriai, aukštuomenės frazėmis, bet to nedarė iš principo.
Jo kalbos buvo skirtos paprastiems žmonėms, todėl ir kalbėjo jiems suprantama kalba. Jis žinojo, kuo jie gyvena, kas jiems rūpi ir kur labiausiai skauda”, – teigė A.Veselkienė.
Duktė nenori naudotis tėvo vardu
* Mirusio parlamentaro duktė Dalia Vinklerė buvo nusprendusi sekti tėvo pėdomis ir tęsti jo pradėtus darbus. Ji viena pirmųjų viešai pranešė, kad kels savo kandidatūrą Ukmergės vienmandatėje apygardoje kovo 3-iąją vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
* Tačiau po kelių dienų moteris persigalvojo ir pareiškė, kad ankstesnį jos sprendimą lėmė jausmai.
* „Nusprendžiau dabar nekandidatuoti į Seimą. Puikiai žinau, kad Lietuva mėgsta ašaras, mėgsta į Seimą eiti emocijų keliu. Nenoriu kandidatuoti vedama skausmo ir emocijų. Manau, kad žmonės už mane balsuotų tik dėl mano tėvo. Galbūt ateityje nuspręsiu iškelti savo kandidatūrą – tai būtų įrodymas, kad galiu pati. Tačiau dabar, kai emocijų po tėvo mirties itin daug, žmonės už mane balsuotų, ko gero, tik dėl to”, – šią savaitę kalbėjo D.Vinklerė.
* Ji šiuo metu dirba vyresniąja teisininke Finansų ministerijai pavaldžioje viešojoje įstaigoje Centrinėje projektų valdymo agentūroje.
* Su vyru Pauliumi, advokatų kontoros „Vinkleris ir partneriai” savininku, moteris augina 13 metų sūnų Kęstutį.
* „Aš, kaip motina, pritariau ir pirmam, ir antram dukters sprendimui. Aišku, man geriau, kad ji persigalvojo, – būtų gaila dukters, nes politiko darbas reikalauja labai daug sveikatos. Būtų labai sunku, nes Dalia, skirtingai nei jos tėvas, neturi sukaupto jokio pagrindo ir patirties, negalėtų kaip jis trenkti durimis ir išeiti”, – vakar sakė A.Veselkienė.
