Yra žmonių, kurie kas rytą lovą apdengia plastikine plėvele, nes katė šlapinasi ant čiužinio. Vakare grįžę namo plėvelę randa šlapią, o kartais katė įsigudrina ją pragraužti, kad pasiektų čiužinį, – nors ji bute turi ne vieną vietą, kur galėtų šlapintis.
Kiti žmonės prie kačių gali prisiartinti tik apsivilkę motociklininko aprangą – šie gyvūnai juos nuolat užpuola. Vokietijoje leidžiamame žurnale „Stern” buvo aprašyta šeima, kuriai tekdavo prašytis pas kaimynus į tualetą – būdama vonios kambaryje katė imdavo aršiai ginti savo teritoriją.
„Aš esu katės vergas, nors viešai to neprisipažinčiau, – interneto forume rašė vienas keturkojės bičiulis. – Mano bute gyvena liguistą potraukį valdyti turinti ir valdžios siekianti kaprizinga būtybė. Taip elgtis su manimi neleisčiau nė vienam žmogui.”
Kitas prisipažino, kad iš pradžių katė naktimis nuo lentynos ant jo galvos numesdavo knygą, o pastarąją naktį nurideno stiklinę vazą.
Kaip jam elgtis? Miegoti su šalmu?
Kodėl milijonai suaugusių žmonių taikstosi su katės teroru? Kokį atlygį jie gauna už tai?
Manoma, kad Vokietijos gyventojų namuose įsitaisę iki 12,5 milijono kačių. Katės labiau mylimos nei šunys – naminių gyvūnų rinkimuose jos užima pirmąją vietą.
Jų ėdalui, kraikui, pintinėlėms, žaislams kasmet išleidžiama du milijardai eurų. Nepaisant jokių krizių.
Anksčiau katės mito pelėmis, žiurkėmis, paukščiais ir tuo, kas likdavo nuo stalo. Dabar joms perkamas ne tik sausasis ėdalas ar konservai. Jos šeriamos ekologiškai augintų veršiukų kepenimis su trumų padažu arba švelnaus skonio kengūrų mėsa.
Katėms gaminami perlų vėriniai, šalikai ir apavas, baldai, mažos sofos ir kėdutės. Yra parduotuvių, kuriose galima įsigyti katės kepuraitę su ausytėmis – tam atvejui, jei katei su šeimininku tektų važiuoti kabrioletu.
Garsiojo madų kūrėjo Karlo Lagerfeldo kate Choupette rūpinasi du tarnai. Keturkojei kasdien ant prabangių lėkščių pateikiamas dienos „valgiaraštis” – ką valgyti, pasirenka ji pati.
Abu tarnai daugybę kartų per dieną šukuoja globotinę ir tiksliai aprašo visą jos veiklą – vakare apie tai pasiskaito šeimininkas K.Lagerfeldas.
Viename interviu madų karalius prisipažino kartais pavydintis švelnių akimirkų, kuriomis Choupette apdovanoja abu jo tarnus, nes jis privaląs būti ne su ja, o dirbti.
Dar labiau K.Lagerfeldą stebina, kad jo numylėtinė mielai žaidžia su daiktais, kurie apskritai nebuvo sumanyti kaip katės žaislai, pavyzdžiui, paprastu medžio gabalu.
Drabužių kūrėjui sunku suprasti savo globotinės prigimtį.
Katės yra vienišės, bet geba prisitaikyti. Jos – intelektualios, tačiau manipuliuotojos.
Tie, kurie matė žudančią katę, žino: jos – tikros plėšrūnės.
Dar gyvai aukai jos leidžia truputėlį pasigrumti dėl savo gyvybės, netgi ir pasprukti – suteikia jai viltį, bet paskui sunaikina.
Vokietijos sostinė Berlynas, Noikelno rajonas.
Viename senovinio namo rūsyje veikia sąjunga „Katzen in Not”. Išvertus į lietuvių kalbą – „į bėdą pakliuvusios katės”, nors veikiau turėtų būti atvirkščiai – „į bėdą pakliuvę žmonės”. Čia galima atiduoti savo kates teroristes.
Šią kačių prieglaudą prieš daugybę metų įsteigė Ingrid Noto.
Šešiasdešimtmetė dabar kiaurą parą rūpinasi 70 kačių. Tai dažniausiai agresyvios ir kur papuola besišlapinančios katės.
I.Noto, dirbusi administracijos tarnautoja, psichiatrijos ligoninės gydytojos padėjėja, nemažai nusimano ir apie žmones, ir apie kates.
Humoro ir saviironijos nestokojanti moteris žino visų kačių vardus ir kiekvienos globotinės istoriją.
Štai viena jų – benamiu tapusio žmogaus augintinė. Vyriškis buvo priverstas atiduoti savo katę, bet kasdien ją aplanko.
I.Noto pasakoja apie žmones, kurie taupo maistui, kad galėtų pašerti savo kates, apie keturkojes, kurios po daugybės mėnesių ar metų rado kitus globėjus.
Ji prisimena dviejų metrų ūgio vyrą, kuris bijodavo įniršusios savo katės. Nežinodamas, kaip globotinę suvaldyti, šerdavo ją raminamaisiais.
Dėl išsivysčiusio liguisto potraukio į šiuos vaistus I.Noto bute keturkojė kniaukė dvi savaites.
Dabar ji murkia ir glaustosi prie naujos globėjos kojų. Jei šeimininkei blogai sekasi, ji tampa itin lipšni.
Katėms labai svarbūs įpročiai. Būna žmonių, kurie savo naują spintą turi išgabenti atgal į baldų parduotuvę, nes pokyčių bute nepriima katė. Yra ir tokių žmonių, kurie tuo pat metu prausiasi, verda kavą ir ruošia pusryčius – kad jų katei nereikėtų persiorientuoti, kai šeimininkas keičia veiklą.
Bet katės visiškai nevertina naujų šeimos narių – nesvarbu, dviem ar keturiomis kojomis.
Partnerių paieškos agentūros yra pastebėjusios, kad dauguma vyrų nenorėtų bendrauti su moterimi, turinčia katę.
„Padaras minkštomis letenėlėmis, tačiau aštriais nageliais įkūnija užsispyrimą, neprognozuojamą elgesį – akivaizdu, kad tai neatitinka vyrų įsivaizduojamos draugystės modelio. Jų psichologijai artimesnis šuo – su juo galima šėlti, šiuo atveju aiški ir hierarchija”, – aiškina psichologė Lisa Fischbach.
Katės – kitokios. Jos – individualistės, draugiškos, bet nepriklausomos. Pasirengusios kovoti, bet nepasirengusios šokti per lazdelę, jei iš jų to kas nors reikalauja.
Meilė katei dažnai trunka visą gyvenimą ir ją nėra lengva suprasti, kaip dažnai nesuprantama tikra meilė.
– Katės – mylimiausi naminiai gyvūnai. Kur glūdi jų populiarumo paslaptis? – žurnalo „Stern” žurnalistai paklausė JAV biologo Denniso Turnerio.
– Kate lengviau rūpintis nei šunimi. Ir ji susitaiko su tomis žmogaus socialinio aktyvumo sritimis, kuriose jis nori dalyvauti.
Jei žmogus nori būti aktyvesnis, prie to prisitaiko ir katė. Jei – mažiau, su tuo ji taip pat susitaiko.
– Santūrus elgesys? Katė dažniausiai elgiasi kaip dievaitė.
– Katė sugeba prisitaikyti. Bet kartais, kai žmogus peržengia tam tikras ribas, pasikeičia keturkojės elgesys: ji ima šlapintis bute, draskyti baldus.
– Prieš ką ji protestuoja?
– Prieš nesaugumą. Tai gali būti ir baldų perstatymas, ir kita katė tame pačiame bute.
– Kodėl katė tokia jautri?
– Katė yra tinginė, nenori, kad jai būtų trukdoma. Didžiąją dienos dalį ji snaudžia ar miega. Tai – plėšriajam gyvūnui būdingas elgesys.
Katė – atsitiktinė medžiotoja. Jeigu užtinka grobį, sutelkia energiją, kurios pakanka valandėlei.
– XVII a. katės buvo deginamos, dabar – lepinamos. Kodėl dabar žmogui taip reikia katės?
– Daugelis žmonių kaip tik dabar ieško to, ką ji turi – natūralumą. Kates prisijaukino senovės egiptiečiai prieš 6 tūkstančius metų. Bet jos vis dar labai natūralios.
Priešingai nei šunys, katės buvo selekcionuojamos tik pagal išvaizdą, bet ne pagal elgesio skirtumus ir charakterį. Katės pagal tam tikrą sistemą veisiamos tik 170 metų. Dėl to jos daug individualesnės nei šunys.
– Šunys turi šeimininkus, katės – tarnus. Tai teisinga mintis?
– Požiūris, kad katės iš mūsų nori gauti tik ėdalo – klaidingas.
Iš tikrųjų šėrimas labai svarbus kuriant šeimininko ir katės tarpusavio santykius. Bet to nepakanka. Katei reikia ir socialinio kontakto su šeimininku. Tai reiškia – žmogus nėra vien tarnas.
– Tarp šunų ir kačių šeimininkų vyksta kone tikras „religinis” karas. Kuo skiriasi šie žmonės?
– Šunų laikytojai – labiau ekstravertai – jie daugiau bendrauja, garsiau kalba. Mylintys kates yra labiau pasinėrę į save.
– Trumpai tariant, menininkai myli kates, diktatoriai – šunis.
– Sakyčiau, ne diktatoriai, o vadovaujantys darbuotojai. Visi pastarieji Amerikos prezidentai iki Billo Clintono laikė šunis.
Pastarasis turėjo katiną Socksą. Po kurio laiko ir jam teko įsigyti šunį.
Tai reiškia: vadovaujantys darbuotojai privalo kontroliuoti. Ir tokią galimybę suteikia šuo.
Bet požiūris, kad šuniui reikia vadovauti, – klaidingas.
Daugiau pasiekiama tuomet, kai šeimininką ir šunį sieja draugiški partnerystės santykiai.
Su kate reikia elgtis tik taip.
– Žmogus prisijaukino katę, o dabar jai leidžia šeimininkauti tarp keturių sienų ir net jį žeminti. Ar tai tikrai pagrįsta kaina už tai, kad ji kasdien murkdama pažvelgia į žmogų?
– Kadaise austrų zoologas Konradas Lorenzas sakė: kuo labiau žmogus tolsta nuo gamtos, tuo svarbesni naminiai gyvūnai. Gyvūnai, kurie gyvena kartu su žmonėmis, įkūnija tai, kas dar liko iš gamtos, su kuo dar palaikome ryšį.
Greičiausiai dabar aš prieš save nuteiksiu milijonus šunų šeimininkų, bet privalau pasakyti: katė vis dar yra natūralesnė už šunį.
