Į interviu atvyko metro
Galų gale milijardierius nusileido ir sutiko duoti vieną interviu, bet ir tai tik todėl, kad R. Avdejevo vadovaujamas bankas organizavo sostinės Gorkio parke neįprastą vaikų festivalį „Jaunieji talentai“. Romanas norėjo, kad į jį ateitų kuo daugiau šeimų.
„Мano bankui (Maskvos kredito, - redakcijos pastaba) – 20 metų. Ta proga norėjosi žmonėms padovanoti dovaną. Surinkome įdomiausius vaikų būrelius, studijas, kad suaugusieji pamatytų, jog jų atžalos dar turi kuo užsiimti be muzikos ir sporto. Suprantu, kad negalima kažko naujo išmokyti per 2-3 valandas, tačiau galima juos sudominti ta veikla užsiimti ir vėliau“, – tuomet kalbėjo milijardierius.
Beje, į susitikimą su žurnalistu jis atvažiavo metro. Jo nelydėjo apsauga. Pamatęs nustebusias pašnekovo akis, milijardierius paaiškino: „Daug patogiau važinėti metro, nes miesto centre taip keliauti galima daug greičiau. Ir apsaugos neturiu. Aš – atviras, todėl, kad toks mano gyvenimas. Visada taip gyvenau ir toliau taip gyvensiu. Aš – viešas žmogus ir neturiu ko slėpti“.
Pirmąjį našlaitį įsivaikino prieš dešimt metų
45 metų R. Avdejevas visą gyvenimą nebuvo turtuolis. Vos grįžęs iš armijos Romanas pradėjo savo verslą. Jis atidarė savo kooperatyvą ir pradėjo gaminti tada populiarius „PAL-SECAM“ dekoderius. Мikroschemas litavo visi šeimos nariai, tarp jų ir teta.
Būdamas 27-erių jis, pagal skelbimą laikraštyje, nusipirko Maskvos kredito banką, kuriame tuo metu dirbo 14 žmonių. Dabar, be minėto banko, R. Avdejevui priklauso koncernas „Rosium“, grupė „Sever-les“ Archangelske, žemės ūkio objektai Lipecko, Tombovo ir Voronežo srityse. Taip pat ir kompnija „Domus-finans“, statanti gyvenamuosius namus Maskvoje ir Pamaskvyje.
Milijardierius turi 23 vaikus: 19 įsivaikintus ir keturis savo. Tačiau jis nedalina jų į savus ir įsivaikintus. Sako, kad tai jo ir jo žmonos vaikai. Pirmasis našlaitis jų namuose apsigyveno prieš dešimt metų.
„Mūsų šeimoje tokia tradicija: jei kurio nors vaiko gimimo diena, dovanas jam ruošia kiti vaikai“, – pasakojo R. Avdejevas.
Turtuolis neslepia, kad jei žmona nebūtų jo palaikiusi dėl sprendimo įsivaikinti našlaičius, jis nieko nebūtų daręs.
„Vaikai turi patekti į pilnavertę šeimą. Todėl dėkoju už šį palaikymą savo žmonai Jelenai, – sakė R. Avdejevas. – Žinoma, moteriai gerokai sunkiau nei vyrui priimti į savo šeimą svetimą vaiką, tačiau ji tai padarė. Jos pečius užgulė stiprus emocinis motinystės krūvis. Jai net fiziškai nelengva: prieš eidama miegoti ji visus apeina ir pabučiuoja. Manęs dažnai klausia, kaip mums pavyksta viską suspėti. Tačiau vaikui nereikia itin daug dėmesio. Tiesiog jį reikia skirti tada, kai jis to prašo ir jausti, kad esi iš tikrųjų reikalingas.“
Liūdi dėl visuomenės moralinių nuostatų
Daugiavaikis tėvas savo vaikams pasamdė dešimt rusų auklėtojų ir keturias iš Anglijos. Žinoma, tai nėra pigu. Bet būtent tada, kai R. Avdejevas ėmė daug uždirbti, jam ir kilo idėja padėti našlaičiams. Jis užmezgė kontaktus su šalies vaikų namais, atvažiuodavo, bendraudavo su vaikais, palikdavo pinigų. Tačiau netrukus padarė išvadą, kad tokia pagalba nieko nekeičia, nes pati vaikų namų sistema seniai atgyvenusi.
„Aš daug kartų kalbėjau, kad šalis, kurioje kasmet auga vaikų namų skaičius, neturi ateities. Tada paklausiau savęs: ar aš noriu kažką pakeisti, ar man tik reikia pasidėti varnelę, kad nupirksiu vaikams drabužių, kitų daiktų ir palengvinsiu jų gyvenimą? Atsakymo neteko ilgai ieškoti“, – tikino R. Avdejevas.
Jis – pragmatiškas žmogus. Nes jei kažko imasi, tai siekia, kad tai jam duotų rezultatą. Tačiau iškilo kitas, svarbesnis klausimas: ar jis tam pasirengęs? Paaiškėjo, kad pasirengęs.
„Aš galiu apie save daug ką papasakoti. Vaikai gali pasakoti apie save ką tik nori. Tačiau tikrai nepasakosiu, kaip aš juos įsivaikinau“, – užbėgęs galimiems klausimams už akių, R. Avdejevas palietė šios problemos skaudžiausias vietas. – Nors dabar valstybės ekonomika daug geresnė nei prieš dešimt metų, socialinių našlaičių skaičius auga kaip ant mielių. Taip nutiko, nes visuomenė prarado moralinius orientyrus. Turi būti nacionalinė idėja, kuri apjungtų visuomenę ir vestų visus pirmyn. Dabar jos nėra. Juk žmogus ne tiek biologinis sutvėrimas, kiek dvasinė būtybė. Tačiau daug kas susilaukia vaikų ir tuojau pat juos palieka. Jiems net nekyla minčių, kad tai blogai.“
Milijardierius pasakojo bendravęs su vaikų teises ginančia darbuotoja, šioje sferoje dirbančia jau 27 metus.
„Ji pasakojo, kad per visus savo darbo metus sutiko tik vieną mamą, kuri atsisakė vaiko, o po to panoro jį susigrąžinti. Motina sužinojo, kokių reikia dokumentų, norint atsisakyti vaiko, tačiau vėliau vis tiek atsisakė tos minties. Anot darbuotojos, per kelis šalies regionus kas mėnesį atsisako po 10 - 20 naujagimių! Nebeveikia ir motinystės instinktas, nei moralės įstatymai“, – liūdai kalbėjo R. Avdejevas.
Milijardierius nori, kad jo vaikai jaustųsi laisvais žmonėmis
Anot R. Avdejevo, kai kuriuose regionuose šeimos, globojančios našlaičius, gaudavo dideles išmokas. Paskui suma buvo sumažinta, todėl vaikus buvo pradėta masiškai grąžinti į vaikų namus.
Jis girdėjo ir tokią istoriją: vieniša motina pagimdė ir atsisakė savo kūdikio, o senelė nuėjo, pasiėmė ir įsivaikino, kad gautų jam skirtą pašalpą iš valstybės. Vaikas gyvena su mama, kuriai buvo nereikalingas.
„Nors valstybė daug ką daro tuo klausimu, tačiau šios problemos negalima išspręsti vien finansavimu. Daug kas priklauso išsilavinimo, – tvirtino R. Avdejevas. – Juk ir Einšteinas sakė, kad išsilavinimas yra tai, kas lieka žmogui, kai jis pamiršta viską, ko jį mokė. Išsilavinimas padeda auklėti asmenybę, sudomina, moko pasirinkti. Mano manymu, išsilavinimas – tai ir atsakomybės įgijimas, kai žmogus atsako už tai, ką daro.
Kai manęs klausia, kokie mano vaikų auklėjimo metodai, aš atsakau, kad man užtenka, jog jie žinotų, kas yra gerai, o kas – blogai. Tai nebūtinai turi sutapti su mano įsitikinimais. Aš noriu, kad jie jaustųsi laisvais žmonėmis. Tada žmogus ir elgiasi kaip moralus sutvėrimas.“
R. Avdejevas puikiai supranta, kodėl dažnas bijo įsivaikinti vaiką, nes nežino, kokie jo genai. Užtat amerikiečių, pasirengusių įsivaikinti vaikus iš Rusijos, nesustabdo nei paveldėtos ligos, nei negalia.
„Žmogų galima auklėti, nepaisant to, kad neretai susiduriama ir su daugybe psichinių ar protinių problemų“, – tiki Romanas.
Jo manymu, svarbu, kad žmogus, nusprendęs įsivaikinti berniuką ar mergaitę, gerai apgalvotų šį žingsnį. Jis turi būti pasirengęs priimti vaiką į savo šeimą.
„Aš daug pažįstamų atkalbėjau nuo įsivaikinimo, nes jie, norėdavo kažko labai konkretaus. Pavyzdžiui, septynerių metų mergytės su mėlynomis akimis, tačiau bijodavo, kad jos bus blogas charakteris. Su tokiu nusiteikimu vaiko geriau neimti. Žinoma, taip pat kvaila būtų manyti, kad pasiturintiems žmonėms priėmus į savo šeimas 2-3 socialinius našlaičius, tokiu būdu bus panaikinti vaikų namai. Vaiko interesai turi būti pirmoje vietoje. Turi pasikeisti visuomenės požiūris į paliktus vaikus ir atiduotus į vaikus namus“, – kalbėjo R. Avdejevas.
Jo vaikai kalba rusiškai ir angliškai
Leidinio žurnalisto paklaustas, kodėl įsivaikino 19, o ne 25 ar 33 vaikus, R. Avdejevas atsakė, kad prieš įsivaikindamas kiekvieną vaiką labai gerai pasveria visus „už“ ir „prieš“.
„Mūsų mažiausiems: Piotrui, Aniai ir Ruslanui – vos trys mėnesiai. Tačiau mes stengiamės imti kūdikiško amžiaus mažylius: mėnesio, dviejų, trijų, kad galėtumėme iš karto pradėti juos auginti ir auklėti. Nes gyvenimo periodas, pradedant nuo nulio iki trijų metų – labai svarbus“, – tikino milijardierius.
Anot R. Avdejevo, jo namuose vyresnieji vaikai nenuobodžiauja. Romanas kartu su specialistais sudarė specialią mokymo programą.
„Mes su žmona nusprendėme, kad vaikus reikia leisti būtent į valstybinius vaikų darželius ir mokymo įstaigas. Juk mes auginame Rusijos vaikus, todėl jie turi gerai žinoti mūsų gyvenimo realybę, - teigė milijardierius ir daugiavaikis tėvas. - Tačiau tuo pačiu mes auklėjame ir asmenybes. Kai aš vaikams ką nors draudžiu, nesakau, tad tai – neteisinga. Sakau, kad draudžiu tai daryti, nes esu jų visų tėvas.“
Anot jo, vaikų auklėjimas – tai ir savotiška prievarta, nes daug dalykų, be suaugusio įsikišimo, vaikas negali suprasti ir padaryti.
„Mano vaikai kalba dviem kalbomis: rusų ir anglų. Su pas mane dirbančiais anglais dabar kovojame dėl naktipuodžių. Mes manome, kad kuo anksčiau pradėsime pratinti vaiką sėdėti ant puodo, tuo bus geriau. Štai anglų auklėtojai tvirtina, kad tokiu būdu mes prievartaujame vaikelį ir jam tai – stresas. Tačiau mes galvojame, kad nuo kūdikystės fiziškai pasirengęs vaikas ateityje gali lengviau pats savimi pasirūpinti: pasigaminti valgį, susitvarkyti savo kambarį, atlikti kitus įsipareigojimus. Disciplina, režimas – tai svarbu ir vaikai prie to pripranta.“
Kritikuoja rusišką švietimo sistemą
R. Avdejevo manymu, daug tėvų, grįžusių iš darbo, įsmeigia nosis į televizorius ar kompiuterių ekranus, o paskui skundžiasi, kad vaikai užaugo ne tokie, kokių tikėtasi. Tuo tarpu kiti padeda vaikams daryti pamokas, pataria jiems, ką perskaityti, išeina su jais pasivaikščioti.
Avdejevų didžiuliuose namuose yra vos vienas televizorius, kuris kabo ant sienos virtuvėje, kad netrukdytų. Užtat namie yra daug knygų. Jų vaikai lanko eilinę Odincovo mokyklą.
Kai Rusijos mokyklose prasideda atostogos, Avdejevų vaikai važiuoja į Angliją. Daugiavaikis tėvas nori, kad vaikams būtų galimybė gyvai bendrauti su savo bendraamžiais. Tačiau vis tiek vaikai labiau nori mokytis Anglijoje, nes sako, kad ten įdomiau.
„Aš klausiu jų: kodėl? Jie man atsako, kad čia jie mokosi mechaniškai, o ten perskaitei tekstą ir mokytojas klausia, ką tu supratai. Net jei tai ir matematikos pamoka. Vaikas mąsto. Jam įdomu. Aš apie tai kalbėjau su vienu mūsų pedagogu. Jis sutriko: „Negi aš per matematikos pamoką klausiu, ką jis galvoja dėl to, jog du kart du – keturi? Iškalk ir pasakyk!“ O kodėl nepaklausus vaiko, ką jis apie tai galvoja?“, – svarstė R. Avdejevas.
Parengė Sniegė Pilypienė
