„Tai čia jūs ir gyvenat, - ištarė ramiu, nesistebinčiu balsu. – Faustas yra?“ - paklausė Lina.
„Ne, tu juk pas mane atėjai. Bet jis grįš“, - atsakiau jai.
„Taip, iš tiesų pas tave. Atsinešiau šampano“, - toliau kalbėjo Lina.
Ji atsisėdo. Aš atnešiau taures. Pripyliau sklidinas.
„Už ką išgersim?“ – paklausė ji manęs. Atsakymo nelaukė. Kilstelėjo, lyg sveikindama, išgėrė iš lėto, su pasimėgavimu, lyg gertų tyrą šaltinio vandenį. Gracingai. Elegantiškai.
„Už savaime suprantamus dalykus“, - pasakiau jai.
„Tu manai, kad tokių yra? Visi dalykai reikalauja paaiškinimo“, - pasakė Lina.
„Tu nori, kad aš tau paaiškinčiau?“ - nusistebėjau.
„Ne. Ne tu. Ką tu gali man paaiškinti? Tu esi tik vargšė nelaiminga mergaitė“, - atšovė ji.
„Taip manai?“ - nusišypsojau.
„Nemanau. Žinau“, - tepasakė ji.
Jaučiau, kaip kaupiasi pyktis. Kaip prarandu savitvardą ir užsigeidžiu ją įžeisti, įskaudinti, supurtyti. Jos ramybė mane erzina. Jos pasitikėjimas veda iš pusiausvyros. Jos išdidi laikysena atima kantrybę. Ko ji atėjo, ši, vyro išduota moteris? Įsitikinti? Įvertinti? Suvokti? Apkaltinti?
Tai man būtų buvę suprantama. Bet ji manęs gailėjo. Šiek tiek primerktomis, bejausmėmis akimis Lina tyrinėjo mano veidą. Žiūrėjo man į akis – bet žvilgsnis slydo lyg pro stiklą, tarsi būčiau perregima. Tarsi būtų žvelgusi į baltai tinkuotą sieną man už nugaros. Tarsi nebūtų manęs.
Gailesčio aš nepakęsiu.
Tada aš užverčiau ją žodžiais, sakiniais, ištisomis sakinių tiradomis. Pasakojau, kur, kada ir kaip mes su Faustu susipažinome. Kaip mes einame naktimis pasivaikščioti, susikibę už rankų. Kaip mes liūdėjome, kai dingo mūsų šuo. Kaip mes kalbamės iki ryto. Kaip mes mylėjomės ant sniego, gerdami vyną iš nudaužto butelio. Kaip mano gimtadienio proga maudėmės nuogi mažame apvaliame ežeriuke. Kaip pozavome gatvės dailininkui. Kaip sodinome našlaites ant jo tėvo kapo.
Ir dar daugybę daugybę „kaip“, kad įrodyčiau, kad įkalbėčiau, jog esu laiminga. Juk gailesčio čia verta ji – ne su ja Faustas valgo pusryčius. Ne su ja - juk taip? Sąmoningai iš atminties traukiau nereikšmingas, lyg ir iškalbingas smulkmenas, kad ji patikėtų, kaip labai jos vyras myli mane. Kad ji pagaliau pabustų, kad sušuktų: „Aš nenoriu viso to žinoti, aš nenoriu girdėti, tylėk, nutilk, kale tu...“
Ji klausėsi ir nė karto nepertraukė. Jos veido išraiška nė sekundei nepasikeitė. Nebeturėjau, ką pasakoti. Atsistojau, nuėjau iki lagamino, kuriame saugau fotografijas. Suradau nuotrauką, kurioje Faustas laiko mane apsikabinęs. Taip švelniai. Padėjau ant stalo priešais Liną. Ji žvilgtelėjo į ją taip, tarsi nė vieno iš nufotografuotų žmonių nebūtų nė karto gyvenime regėjusi.
„Jis niekada manęs nepaliks“, - pasakė.
„Jau paliko“, - nusišypsojau, lyg atsiprašydama.
„Man laikas eiti. Gal turi šiltesnį megztinį? Aš grąžinsiu“, - paklausė Lina.
Į kiemą įvažiavo mašina. Kaip šuo pajuntu – savas. Žinau, kad durys neužrakintos. Beliko laukti visai neilgai, minutę, gal dvi. Tada viskas išsispręs, tada taps aišku, tada neliks abejonių. Juk Faustas – mano, mano vienos, tiesiog jam buvo sudėtinga, gal ne laikas paaiškinti šiai moteriai, jog jis laimingas su manimi. Dalykai susidėlios.
„Ką tu čia veiki? – jis manęs nematė. Jis kreipėsi į Liną, tarsi kambaryje tebūtų vienu du. „Išeinu“, - pasakė ji Faustui. „Aš tave parvešiu“, - atsakė jis jai.
Tarpduryje Lina stabtelėjo. Dabar, pirmą kartą per visą vakarą, jos žvilgsnis buvo pasikeitęs – jame spindėjo gyvybė.
„Kai tu gulėjai ligoninėje, Faustas nakvojo pas mane“, - pasakė man Lina.
Netiesa. Vienintelis žodis – netiesa. Aš nebegirdėjau, kaip jie nusileido laiptais. Aš mačiau du nuogus susivijusius kūnus. Tiesiai sau prieš akis. Tie kūnai virpėjo, raičiojosi, virsdami gyvatėmis, gličiais šliužais, pamėkliškomis būtybėmis. Jie dejavo ir vaitojo – lyg iš skausmo, lyg iš aistros, pasitenkinimo, lyg iš nuovargio, tarsi suaugę į vieną, neatskiriami, susijungę amžiams.
Delnais, krumpliais, nagais aš braukiau tą vaizdą sau nuo veido. Stovėjau sustingusi ir apimta siaubo. Vaikystėje labai bijojau, kad prasidės karas. Kad teks bėgti, palikus namus, žaislus, savo lovą ir piešinius ant sienų. Labiausiai nerimavau dėl to, kad prasidėjus karui, mes galime nebūti drauge – tėvas, mama ir aš. Kaip tada vienas kitą surasime? Ieškosime tarp griuvėsių, rūsiuose, dūmuose paskendusiuose kiemuose?
Karas... Tikriausiai prasidėjo karas, ir mane paprasčiausiai pamiršo.
Išslinkau į gatvę. Trumpa vasaros naktis baigėsi, kiemsargis šlavė bažnyčios patvorį. Ėjau tiesiai nelygiu grindiniu, tiesiai, tik tiesiai. Fontanas. Įlipau į vandenį ir atsiklaupiau. Riečiausi į kamuoliuką. Vanduo tekėjo nuo sruogomis sulipusių plaukų.
Netiesa, netiesa, netiesa, netiesa....
Darėsi šalta. Man reikia persirengti – aš visa šlapia. Ką aš čia veikiu – šiame vandeny? Man reikia persirengti ir išsimiegoti. Kvailystė – klūpoti fontane. Tik persirengti sausais drabužiais ir užmigti.
Kiemsargis stovėjo parimęs ant šluotos. Žiūrėjo tiesiai į mane ir šypsojosi, kaip šypsosi pamišėliai. Arba pamišėlė čia – aš.
Man rodėsi – nebeturiu kuo kvėpuoti, klumpu tiesiame kely, kliūnu už daiktų, kuriais – tokiais paprastais, kasdieniškais, juokingais, niekam nereikalingais, suneštais į mažus mūsų namus iš visų didelio pasaulio užkampių – mudu dalijomės, nepasidalijome. Tiek man teliko – apgyvendinti, įkurdinti tave savy, paslėpti nuo pasaulio, uždaryti visas duris, užverti visus langus, apsaugoti nuo svetimo žodžio, prisilietimo, akies. Taip ir nešiotis – visur drauge, ir niekur be tavęs – nori ar nenori, drausi ar leisi. Ar svarbu nebus.
Prisiminimais, lyg bailiai šnarančiais meldais, aš išklosiu savo vienišą guolį. Ilgesiu užsiklosiu. Mėginsiu sušilti nuo veidrodyje išdrykusios šypsenos. Gulsiuos į įdubą pagalvėje, dar paliktą tavo galvos. Melsiuosi durų rankenos žalvariui, puodelio porcelianui, patalo šilkui – kad paliestumei.
Šešėliai baugina, artėja ir tolsta, įsisupu į antklodę, paklodę, pagalvę, sunkų kambario orą. Rytoj – išvalysiu visas atminties kerteles, įsibrausiu į tolimiausius užkaborius, ištrauksiu apdulkėjusius daiktus į šviesą – tespigina saulė.
Kiekvieną abiejų akimirką suversiu ant ilgo stipraus siūlo, nutiesiu it skalbinių virvę nuo sienos ligi sienos. Kaip senom nuotraukom – dar kartą pasigrožėsiu, gal tyliai paverksiu. Dar pakilnosiu kiekvieną karolį, pasversiu. Dar priglausiu, palaikysiu apkabinusi, sugersiu kiekvieno kvapą. O tada – tada uždegsiu. Prisiekusi sau, kad amžiams. Liks dykynė. Ir išeisiu, kaip išėjo jis.
Matau – palikau pravirą langą. Reikia sugrįžti, nes užeis audra ir sudaužys stiklus. Kai sudaužys stiklus, bus šalta. Nereikia, kad būtų šalta.
Tik užverti langą ir išeiti. Nebegaliu. Suleidžiu į delnus nagus ir iki kraujo įsikandu į lūpą. Skauda skauda – reikia išlaižyti, užglostyti žaizdą. Reikia pasišukuoti plaukus. Ne, nereikia – jie šiandien neglostyti. Neprausiu veido. Kūnas – nebesvarbu.
Juoda gili duobė, ankantis alkanas šulinys, kurio dugne stoviu aš – šalčiu ir puvėsiais dvokiančiame dumble. Klimpstu vis gilyn, o glitus purvas liula į burną. Springstu ir žiaugčioju, keliu rankas ir akis į apskritą dangaus lopinėlį, kuriame lyg pro rūką matau pūkinius avinėlius. Jie plaukia vienas paskui kitą, avytės su ėriukais, išdykauja, žaidžia, sukasi rateliu – tokie laimingi dangaus gyvulėliai. Dangus pamažu leidžiasi ant manęs.
Šimtoji tabletė buvo skani. Saldi, kaip ledinukas. Voliojau ją po išsausėjusią burną, laukdama, kol ištirps. Daiktai, buvę ryškūs ir aiškūs, pradėjo lietis, prarado aštrius kontūrus, spalvas, formas. Dabar užmigti. Jau tikrai užmigti. Rytoj ateis kita diena, kurioje manęs niekas neišduos. Būtinai aplankysiu mamą – po langais jau žydės jazminai. Geltonos žiedadulkės išteps nosį.
Nebeskauda, nes netiesa. Nieko neįvyko. Tik rankų nebeįstengiu pakelti. Palikite mane ramybėje ir nieko neklausinėkite. Išeikite nors trumpam iš balto kambario, nes man reikia susikaupti. Aš noriu pagalvoti, kodėl žmonės meluoja. Prisiminti, kaip jie meluoja – su šypsena lūpose, sąžine akyse, nuoširdumu balse. Kodėl – ne mano reikalas. Tikrai yra dalykų, kurie nereikalauja paaiškinimo. Jie rado mane tualete, galvą nunarinusią į unitazą. Turbūt išsigandau, kad mirsiu.
Nemiriau, tik buvo velniškai bloga. Balti chalatai, į venas tekantis šaltas svetimas kraujas. Veža koridoriumi, ratukai barška, o lempos virsta kelio vidurį ženklinančiomis linijomis – viena, antra, trečia, septyniasdešimtoji. Aš noriu pasakyti, kad kelias pakibo ant lubų ir meldžiu paklausti, kur jis veda. Žodžiai čia pat, pakibę ant lūpų, kurių niekaip nepavyksta praverti. Gal ir gerai, gal aš niekada nebeprabilsiu.
Vėliau manęs klausinėjo – daug ir kvailų dalykų. Kalbino švelniai, įtikinėjo, įrodinėjo, prašė paaiškinti. Tylėti nebuvo aikštingas užsispyrimas. Prabilti – tai pradėti verkti. Skausmas dėliojosi į tvarkingą mozaiką, spalvotą vitražą, per kurį matau pasaulį. Nesidalysiu – ašaros man trukdys įžiūrėti skausmo spalvas.
Į tuos namus, iš kurių mane išnešė neštuvais, sugrįžau paskutinį kartą – pažiūrėti pro trikampį langelį, įsileidusį spindulį, kuriame taip neseniai žaidė dulkės – muselės. Tik dangaus mėlis.
Parašykite mums laišką lrytas.lt"="">lrytas.lt"" target="_blank">pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
