Tačiau kiekvieno iš mūsų gyvenime būta tokių įvykių ir
prisiminimų, kurių nė visagalis Laikas negali nunešti užmarštin.
Kas gali būti brangiau už pirmąją meilę, kai tau tik šešiolika? Kai
tave, drovią mėlynakę kaimietukę, šaunių didmiesčio bendraklasių būryje
pastebi nepaprastai gražaus rudaakio žvilgsnis? Ar gali pamiršti tas
valandas, kai apkvaitusi iš laimės klauseisi mielo balso ir jautei
delne kito delno šilumą, kai nubusdavai susapnavusi tas akis ir rankas?
Buvau įsimylėjusi iki ausų ir ne bet ką, o gražiausią ir gabiausią
klasės bernioką, ir jei ne mažas jo ūgis, ne viena būtų gaudžiusi tą
skvarbių akių žvilgsnį ir paslaptingą šypseną.
Bet tos akys sekiojo mane, mes susiglaudę sėdėdavom per pamokas, ir
stebiuosi, kodėl nei bendraklasiai, nei mokytojai jokių pastabų mums
nedarė. Tik kartą kine mus pamačiusi dėdės, kurio šeimoje gyvenau,
davatkėlė giminaitė pasišaipė, kad aš jau turiu kavalierių. Dėdei, o ypač
dėdienei, kuri buvo dorybės ir rimtumo įsikūnijimas, tai buvo pavojaus
signalas. Aš pabūgau, kad tokie komentarai pasieks mano mamą, kuri
sunkiai dirbo, jog galėtų leisti mane į mokslus.
Man, atėjusiai iš kaimo mokyklos, reikėjo stengtis, kad
neatsilikčiau. Daug skaičiau, dalyvavau konkursuose. Ir kai klasėje
lituanistė liepdavo perskaityti pavykusį rašinį, man linko
keliai, virpėjo balsas, džiūvo gerklė, nes šalia buvo jis.
Įsikniaubusi į knygas, nepastebėjau, kaip šalia Vydo atsirado viena iš
tų bendraklasių, kurias ne mokslai ir knygos, o pramogos viliojo.
Tapau dar uždaresnė, suvokiau, jog ne man varžytis su drąsiomis miesto
mergelėmis. Per išleistuvių vakarą susigūžusi salės kamputyje rijau
ašaras, kai Vydas su Rima šoko valsą. Širdis plyšo iš apmaudo, kad jau
gal niekad niekad nei tų akių, nei šypsenos nematysiu.
Bet kartais įvyksta stebuklingų nutikimų. Vieną rudenį gavau Vydo
laišką. Susitikome, klaidžiojome po Vilnių, kalbėjomės, kvatojome,
neatsidžiaugdami, kad esame kartu. Jis studijavo tuomečiame Leningrade, tad porą
metų tęsėsi nuostabus laiškų romanas su trumpais susitikimais per
atostogas.
Tai buvo fantastiškas laikas! Mus siejo pasitikėjimas, noras
dalintis įspūdžiais, ilgesys, laukimas. Viso pasaulio vyrų dėmesys
negalėjo atstoti to, kurį taip mylėjau ir laukiau. Šimtą metų galėjau
laukti, į pasaulio kraštą sekti!
Tad nė nenujaučiau, jog nesu svarbiausias žmogus mylimojo širdyje. Kai
baigėme mokslus, išsiskyrėme amžinai...
Pasijutau tarsi ant bedugnės krašto. Susirgau. Tada gal nė nežinojau
žodžio „depresija“.
Artėjo diplominio darbo gynimas, o aš, išsekinta
nevilties, nemigos, nusivylimo, klaidžiojau po miestą nematydama
nuostabaus pavasario spalvų, žmonių šypsenų, negirdėdama lakštingalų
prie Neries. Gydytoja pasakė: „Vaikeli, džiaukis, kad paliko tave
dabar, jauną ir gražią, o ne su vaikais...“ Džiaugtis nemokėjau, bet tas
liūdesio jūras ir ašarų balas perbridau ir pabudusi iš slogaus sapno
pasijutau subrendusi ir gudresnė.
Kas užginčys, kad nuo nelaimingos meilės išgydo nauja meilė? Netruko
atsirasti vaikinukas, kuris neatrodė toks šaunus, kaip buvęs
mylimasis, tačiau jis ir jo šeima žavėjosi ir didžiavosi manimi, kartu
kūrėme šeimos būstą, o kai gimė dvyniai, aš vėl buvau laimingiausia
moteris pasaulyje.
Likimas man nepagailėjo ir daugiau dovanų. Ypač mane
mylėjo, net lepino antrasis vyras, ir nors vėliau išsiskyrė
keliai, nesijaučiau nuskriausta ar nelaiminga, nes jau buvau
išmokusi, jog gyvenime dažniausiai atsitinka tai, kas turi atsitikti, tik
mes nebūname pasirengę iššūkius priimti.
Gal norite paklausti, ar nepasivaidena tos rudos akys ir plaukai už
varną juodesni? Ilgokai vaidenosi. Daug metų praėjo, kol pajutau, jog Vydo
nebėra nei mano mintyse, nei širdyje. Vaikams paaugus sudeginau
laiškus. Nė karto nebuvau klasės susitikime. Niekad nebandžiau
teirautis, kaip jam sekasi.
Gyvenu toli nuo Lietuvos. Kartą per televiziją pamačiau Vydą. Atšiaurus
ir pavargęs žvilgsnis, ligos ar gyvenimo būdo pėdsakai susenusiame
veide. Keletą dienų negalėjau atsitokėti. O kai apsiraminau, įsijungiau
įrašą dar kartą. Žiūrėjau į taip pasikeitusį veidą ir nejučiom
atsidusau: „Ačiū, kad manęs tada nemylėjai...“
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.