Ačiū, kad manęs nemylėjai (konkurso rašinys)

„Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas nors

Daugiau nuotraukų (1)

Vanda L.

Jan 2, 2013, 5:47 PM, atnaujinta Mar 14, 2018, 1:31 AM

Tačiau kiekvieno iš mūsų gyvenime būta tokių įvykių ir prisiminimų, kurių nė visagalis Laikas negali nunešti užmarštin. Kas gali būti brangiau už pirmąją meilę, kai tau tik šešiolika? Kai tave, drovią mėlynakę kaimietukę, šaunių didmiesčio bendraklasių būryje pastebi nepaprastai gražaus rudaakio žvilgsnis? Ar gali pamiršti tas valandas, kai apkvaitusi iš laimės klauseisi mielo balso ir jautei delne kito delno šilumą, kai nubusdavai susapnavusi tas akis ir rankas? Buvau įsimylėjusi iki ausų ir ne bet ką, o gražiausią ir gabiausią klasės bernioką, ir jei ne mažas jo ūgis, ne viena būtų gaudžiusi tą skvarbių akių žvilgsnį ir paslaptingą šypseną.

Bet tos akys sekiojo mane, mes susiglaudę sėdėdavom per pamokas, ir stebiuosi, kodėl nei bendraklasiai, nei mokytojai jokių pastabų mums nedarė. Tik kartą kine mus pamačiusi dėdės, kurio šeimoje gyvenau, davatkėlė giminaitė pasišaipė, kad aš jau turiu kavalierių. Dėdei, o ypač dėdienei, kuri buvo dorybės ir rimtumo įsikūnijimas, tai buvo pavojaus signalas. Aš pabūgau, kad tokie komentarai pasieks mano mamą, kuri sunkiai dirbo, jog galėtų leisti mane į mokslus.

Man, atėjusiai iš kaimo mokyklos, reikėjo stengtis, kad neatsilikčiau. Daug skaičiau, dalyvavau konkursuose. Ir kai klasėje lituanistė liepdavo perskaityti pavykusį rašinį, man linko keliai, virpėjo balsas, džiūvo gerklė, nes šalia buvo jis.

Įsikniaubusi į knygas, nepastebėjau, kaip šalia Vydo atsirado viena iš tų bendraklasių, kurias ne mokslai ir knygos, o pramogos viliojo. Tapau dar uždaresnė, suvokiau, jog ne man varžytis su drąsiomis miesto mergelėmis. Per išleistuvių vakarą susigūžusi salės kamputyje rijau ašaras, kai Vydas su Rima šoko valsą. Širdis plyšo iš apmaudo, kad jau gal niekad niekad nei tų akių, nei šypsenos nematysiu.

Bet kartais įvyksta stebuklingų nutikimų. Vieną rudenį gavau Vydo laišką. Susitikome, klaidžiojome po Vilnių, kalbėjomės, kvatojome, neatsidžiaugdami, kad esame kartu. Jis studijavo tuomečiame Leningrade, tad porą metų tęsėsi nuostabus laiškų romanas su trumpais susitikimais per atostogas.

Tai buvo fantastiškas laikas! Mus siejo pasitikėjimas, noras dalintis įspūdžiais, ilgesys, laukimas. Viso pasaulio vyrų dėmesys negalėjo atstoti to, kurį taip mylėjau ir laukiau. Šimtą metų galėjau laukti, į pasaulio kraštą sekti!

Tad nė nenujaučiau, jog nesu svarbiausias žmogus mylimojo širdyje. Kai baigėme mokslus, išsiskyrėme amžinai...

Pasijutau tarsi ant bedugnės krašto. Susirgau. Tada gal nė nežinojau žodžio „depresija“.

Artėjo diplominio darbo gynimas, o aš, išsekinta nevilties, nemigos, nusivylimo, klaidžiojau po miestą nematydama nuostabaus pavasario spalvų, žmonių šypsenų, negirdėdama lakštingalų prie Neries. Gydytoja pasakė: „Vaikeli, džiaukis, kad paliko tave dabar, jauną ir gražią, o ne su vaikais...“ Džiaugtis nemokėjau, bet tas liūdesio jūras ir ašarų balas perbridau ir pabudusi iš slogaus sapno pasijutau subrendusi ir gudresnė.   

Kas užginčys, kad nuo nelaimingos meilės išgydo nauja meilė? Netruko atsirasti vaikinukas, kuris neatrodė toks šaunus, kaip buvęs mylimasis, tačiau jis ir jo šeima žavėjosi ir didžiavosi manimi, kartu kūrėme šeimos būstą, o kai gimė dvyniai, aš vėl buvau laimingiausia moteris pasaulyje.

Likimas man nepagailėjo ir daugiau dovanų. Ypač mane mylėjo, net lepino antrasis vyras, ir nors vėliau išsiskyrė keliai, nesijaučiau nuskriausta ar nelaiminga, nes jau buvau išmokusi, jog gyvenime dažniausiai atsitinka tai, kas turi atsitikti, tik mes nebūname pasirengę iššūkius priimti.

Gal norite paklausti, ar nepasivaidena tos rudos akys ir plaukai už varną juodesni? Ilgokai vaidenosi. Daug metų praėjo, kol pajutau, jog Vydo nebėra nei mano mintyse, nei širdyje. Vaikams paaugus sudeginau laiškus. Nė karto nebuvau klasės susitikime. Niekad nebandžiau teirautis, kaip jam sekasi.

Gyvenu toli nuo Lietuvos. Kartą per televiziją pamačiau Vydą. Atšiaurus ir pavargęs žvilgsnis, ligos ar gyvenimo būdo pėdsakai susenusiame veide. Keletą dienų negalėjau atsitokėti. O kai apsiraminau, įsijungiau įrašą dar kartą. Žiūrėjau į taip pasikeitusį veidą ir nejučiom atsidusau: „Ačiū, kad manęs tada nemylėjai...“  

Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.