Aš buvau gerietė mergaitė, o jis – nuolatos su pasauliu konfliktuojantis vaikėzas. Tuo metu jis jau mokėjo rūkyti, žinojo alkoholinių gėrimų skonį, sakėsi turįs ir seksualinės patirties. Toks jis įsiveržė į mano gyvenimą, nustebindamas ir priblokšdamas ne tik mane, bet ir man artimus žmones. Iš pradžių labai vaikiškai siekė mano dėmesio, ieškojo būdų, kaip susitikti mane.
Pavasarį Laimiui sukako šešiolika, jis jau įsivaizdavo esąs suaugęs ir galintis priimti svarbius sprendimus. Kai vasarą po vienų šokių parėjome kartu iki mano namų, jis prisipažino mane be proto mylintis ir negalintis be manęs gyventi. Aš paaiškinau, jog tikrai negaliu atsakyti tuo pačiu, nes esu už jį vyresnė ir nesišvaistau jausmais. Jis pradėjo verkti kaip vaikas. Tada man jo nuoširdžiai pagailo. Ir aš padariau klaidą – leidau jam būti tiesiog geru mano draugu.
Susitikdavome ir matydavomės retai, nes aš gyvenau studentės gyvenimą ir mėgavausi juo. Pirmoji studentiška vasara prabėgo studentų statybiniame būryje toli nuo Lietuvos, vėliau ruduo talkininkaujant kolūkyje. Apie Laimį visai negalvojau, nes gerbėjų man ir be jo tikrai netrūko.
O jis kantriai laukė retų susitikimų miestelio šokiuose, nieko neprileisdamas prie manęs.
Kiekvienam norinčiam prie manęs artintis pasiūlydavo į dantis. Sukelti muštynes jam būdavo vieni niekai, nes niekada nelaukdavo, kol kas nors ant jo puls. Visada puldavo pirmas. Juk senai žinoma tiesa, kad puolimas – geriausia gynyba. Dėl nieko niekada nekaltindavo manęs, visada kalti likdavo mano gerbėjai arba netinkamai susiklosčiusi situacija. Aš buvau jo „prekrasnaja dama“ nužengusi iš A. Bloko poezijos eilučių ir nuskaidrinusi pilką kasdienybę.
Kai Laimiui sukako septyniolika, aš baigiau antrą kursą. Visa vasara man buvo laisva, aš ją praleidau savo gimtajame miestelyje. Vasaros vakarus leisdavome trise – mudvi su drauge ir Laimis. Maudydavomės naktį ežere, žiūrėdavome į žvaigždes, svajodavome. Palydėję draugę iki jos namų, grįžę su Laimiu sėdėdavome ant įkaitusių nuo vasaros kaitros cementinių mūsų namo laiptų ir kalbėdavomės, kalbėdavomės.
Man su juo būdavo įdomu, nes jis skaitė daug knygų, mokėjo patraukliai pasakoti, buvo paprastas ir nuoširdus. Niekada nemeluodavo ir neišsisukinėdavo. Po chuligano kauke slėpėsi jautri ir pažeidžiama siela. Žavėdamasi jo teigiamais bruožais, negalėjau nepastebėti ir daugybės trūkumų.
Laimis buvo plevėsa, visiškai neturintis pareigos ir atsakomybės jausmo, didelis tinginys ir linkęs į kraštutinumus. O mylintis besąlygiškai ir karštai.
Jo elgesys dažnai būdavo neprognozuojamas ir net juokingas. Kartą norėdamas atrodyti dar kietesnis bičas, nusiskuto plaukus plikai. Negalėjau į jį net pažiūrėti ir nesikalbėjau keletą mėnesių, kol plaukai neataugo. Iš močiutės pensijos išprašęs pinigų nupirko man dovanų auksinius auskarus. Šiaip, be jokios progos. Aišku, aš neėmiau tokios brangios dovanos. Pasakęs, kad jei jie nereikalingi man, tai nereikalingi niekam, nusviedė į pakelės griovį, kuriame augo didžiulės piktžolės.
Veltui su drauge rytojaus dieną šliaužiojome po tą griovį ir ieškojome. Paėmęs mano ir savo nuotraukas nuvežė pas fotografą ir paprašė sudėti į vieną. Fotografas tai padaryti nesutiko, o pasiūlė abi padidinti. Padidintas nuotraukas pasikabino virš savo lovos, kaip kad seni žmonės kabinasi šventųjų paveikslus. Jis mane jau dievino, o aš jį laikiau tik geru draugu. Kai paklausdavau, už ką mane taip stipriai myli, atsakydavo, jog todėl, kad esu gera ir protinga mergaitė. Laiškuose rašydavo, kad nėra gyvenimo be manęs „...vien alus ir tamsa, vien tamsa ir alus...“
Vos tik sukako Laimiui aštuoniolika, iš karto pasiūlė susituokti. Aš tada baiginėjau trečią kursą, gyvenau iš stipendijos. Jis negalvojo, iš ko gyvens, kur gyvens, kaip gyvens. Tiesa, vakarinę vidurinę mokyklą baigė, tačiau niekur nedirbo. O rudenį turėjo išeiti į sovietinę kariuomenę. Nemačiau savo ateities šalia jo, neįsivaizdavau gyvenimo kartu. Gal dėl to, kad buvau vyresnė trejais metais, gal kad mano tėvai buvo išsiskyrę ir aš bijojau kartoti jų klaidas. Visada svajojau apie darnią ir gražią šeimą, todėl bijojau rizikuoti.
Lapkričio mėnesį jis išvyko į sovietinę kariuomenę. Nieko jam nepažadėjau, tik rašyti laiškus. O jis pažadėjo daug: nors ir su trimis pagimdytais vaikučiais, vis tiek grįžęs paims mane į žmonas ir augins svetimus vaikus. Vis tiek juo nepatikėjau.
Mano vestuvės buvo praėjus trims dienoms po Laimio grįžimo iš kariuomenės. Per tuos dvejus metus viską gerai apmąsčiau ir priėmiau tikrai teisingą sprendimą. Ištekėjau už savo mokyklinių dienų draugo, nuostabaus berniuko, kurį buvau beprotiškai įsimylėjusi dar devintoje klasėje. Jis yra visiška priešingybė Laimiui – darbštus, atsakingas, nekonfliktiškas, linksmas, neturi blogų įpročių. Šiemet mes atšventėme sidabrines vestuves, užauginome mergytę ir berniuką, esame darni ir laiminga pora.
Laimis irgi turi šeimą, labai gražią žmoną ir porelę vaikučių. Gyvena jis kitame Lietuvos krašte. Paskutinį kartą su juo kalbėjausi prieš 8 metus. Kaip ir per kiekvieną susitikimą pakartojo tą patį: „Aš tave beprotiškai tebemyliu. Tu tebesi mano svajonių mergaitė. Sugriovė man gyvenimą sovietinė kariuomenė...“ Aš ir vėl dėl nieko nesu kalta.
Dabar, kai sulaukiau brandaus amžiaus, žinau nenuginčijamą tiesą, kad moteris yra laiminga ne tada, kai ją myli, o tada, kai ji myli pati.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
