Po operacijos gydytojai rekomendavo sanatorinį gydymą prie jūros. Buvau jauna ir į tai žiūrėjau kaip į kokią tremtį. Per profsąjungų mainus atsidūriau vienoje sovietinės Rusijos respublikinės reikšmės sanatorijoje, o per pusdienį susipažinusi su miesteliu, kad ir kurortiniu, bet nedideliu, liūdnai mąsčiau, kaip teks iškęsti šešiaviečiame kambaryje su girgždančiomis metalinėmis lovomis ištisas 3 savaites. Be to, buvau vienintelė lietuvė, be jokių draugių, o dar per neapsižiūrėjimą net knygų nepasiėmiau.
Antrą vakarą viena bendro kambario moteriškė, už mane keliolika metų vyresnė, paprašė, kad sudaryčiau kompaniją jos kurortinės meilės draugui. Ji nenorinti intymių santykių, o tam būtina mišri draugija. Be abejo, iš nuobodulio mielai sutikau.
Buvau supažindinta su Vitia ir Saša. Taigi Vitia: už mane dvigubai vyresnis, ūgio iki peties ( į tokį Lietuvoje būčiau nė kreiva akimi nežiūrėjusi), tamsiaplaukis Dono kazokas, nusipelnęs liaudies artistas iš sąjunginės reikšmės akademinio dainų ir šokių ansamblio, susuktas radikulito ir išgrūstas baigti jį gydyti į sanatoriją (pageidavo kuo toliau nuo žmonių, į kuo didesnį užkampį).
Abu vienijo tai, kad nenorėjome jokių meilės romanų: aš dar tebeišgyvenau išsiskyrimą su buvusiu draugu, o jis buvo laimingai vedęs ir turėjo mano amžiaus sūnų. Padėtis buvo aiški, be intrigos ir įtampos. Laikas bėgo nepastebimai, diena vijo dieną - nuo juoko skaudėdavo skruostų duobutės, begaliniai pasivaikščiojimai, saulėlydžių kolekcionavimas bet kokiu oru, įdomūs pasakojimai apie gastrolinius nutikimus įvairiose užsienio šalyse ( kas anais sovietiniais laikai paprastam žmogui būdavo tabu).
Apsilankiusi pas gydytoją sužinojau, kad mano fizinė savijauta esanti nuostabi, jog visa sanatorija žavisi nuolat bekvatojančia mūsų kompanija ir tai yra pavyzdys, koks turėtų būti tikrasis sanatorinis gydymasis.
Nežinau, kada ir kaip atsitiko, kad į širdį pradėjo sėlinti liūdesys, jog visa tai greit baigsis, jog tas žmogus, į kurį anksčiau nebūčiau kreipusi jokio dėmesio, man dabar labai brangus, atrodė, galėčiau į pasaulio kraštą su juo pabėgti. Na, čia prasidėjo banali meilės istorija.
Žaviuosi ir dabar šituo žmogum, kad nepasinaudojo mano nepatyrimu, kaip dabar padarytų ne vienas atostogaujantis vyras, kad visą likusį laiką, kai susivokėm, kokie jausmai mus pradėjo sieti, stengėsi daryti viską, kad man paskui būtų lengviau išgyventi išsiskyrimą. Negalėjo pakeisti tik skrydžio laiko: užjautė, kad išskrenda porą dienų anksčiau, suvokdamas, jog sunkiau yra tam, kuris pasilieka.
Ir tos likusios dvi dienos virto amžinybe. Gulėdavau nei gyva, nei mirusi smėlyje prie ošiančios jūros: begalinis skausmas lyg verdantis švinas svilino gyslas ir maldavau laiko, kad bėgtų greičiau ir nusineštų tą gėlą.
Vėliau gavau iš jo laišką apie didžiulį skausmą, norą pabėgti su manimi į Sibiro platybes ir nuolatinį maldavimą: ačiū, Dieve, kad davei šį jausmą, bet dabar padėk jį išgyventi, neleisk jam sunaikinti mylimo žmogaus jaunystės.
Niekada daugiau nieko panašaus neišgyvenau. Gal todėl, kad pamilus nebereikėjo taip užgniaužti jausmų, gal tiesiog subrendau... Likimui buvau ir tebesu dėkinga už šią dovaną: ji daug ko mane išmokė. Supratau, kad nereikia laukti „princo ant balto žirgo“, kad mylima dėl to, kad mylima, o ne už kažką. Kad svarbu ne išorė, o dvasinis ryšys. Kad mylint galvojama daugiau apie kitą, o ne apie save. Kad svarbu, jog meilė ne žlugdytų, o brandintų žmogų. Kad teisus Antuanas de Sent-Egziuperi sakydamas, jog „matyti galima tik širdimi...“
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
