Man pasisekė, aš sulaukiau daugiau, nei tikėjausi. Kai gyveni dviejuose miestuose vienu metu, neįmanoma išvengti „plėšimosi“. Stengiausi nepamiršti nei šeimos, nei draugų, bet vis vien nieko nespėjau. Draugai pyko, studijos neleido atsikvėpt nė sekundei. Pavargau, nebeturėjau jėgų, tad tyčia susipykau su draugais, kad liktų daugiau laiko poilsiui, sau. Bet tai tikrai nebuvo puiki mintis. Sąžinė sekino mane. Diena iš dienos jaučiausi vis labiau ir labiau nusilpusi. Kartais važiuodama traukinyje lange pastebėdavau savo ašaras. Apnyko mintys, jog esu per silpna, nesugebu mokytis. Visuomet buvau perfekcionistė, o štai dabar viskas sekėsi vis blogiau ir blogiau.
Kartą prabudau nuo lietaus lašų barbenimo, atmerkusi akis apsidairiau, kambarys buvo paskendęs prieblandoje, pamačiau gatvės žibinto apšviestą kėdę ir žiurkę ant jos, spoksančią į mane įžūliai ir godžiai griaužiančią mano pusryčius. Tikriausiai buvo laikas keltis, bet nesijudinau. Negalėjau suvokti: nenoriu ar negaliu. Kai užgeso žibintas, supratau, jog vėluoju. Palikau mažąjį graužiką puotauti ir greitai susiruošusi išskubėjau į autobusų stotį. Pavėlavau. Lėkiau į traukinį ir laimei dusdama suspėjau. Laisvų vietų buvo kelios, tad apsidžiaugiau, jog neteks visą valandą stovėti. Ryški šviesa degino akis, žmonės ėmė garsiai aptarinėti orą, planus, skųstis. Viduje sušukau, kad nutiltų, bet lūpos buvo tvirtai sučiauptos. Įsijungiau grotuvą ir užsidėjau ausines. Pagaliau klausydamasi muzikos nurimau, akys truputį apsiprato prie šviesos, bet likau užsimerkus, nes žiūrėti į aplinkinių veidus neturėjau jėgų. Vagonai dažnai sustodavo, jaučiau kaip vyksta judėjimas salone. Pajutau, jog esu stebima. Sunkiai atvėriau akių vokus, kad galėčiau pamatyti veidą. Jis žiūrėjo ir šypsojosi. Buvau jį ne kartą sutikusi universiteto koridoriuose. Mūsų akys susitiko ir jis nusisuko. Tą dieną nieko ypatingo nenutiko. Greitai visa tai užmiršau.
Artėjo Kalėdų atostogos, ir studijų draugai tapo linksmesni. Kartą įėjęs į auditoriją dėstytojas pranešė, kad paskutinį atsiskaitymą reikės parašyti kartu su penktakursiais. Netikėčiausia buvo tai, kad išsitraukęs lapą jis ėmė berti pavardes tų, kurie kartu turės parengti darbą. Nekreipdamas dėmesio į nuostabą, su kuria sutikome šią žinią, pažėrė paskutinius nurodymus ir palinkėjęs sėkmės išėjo. Vos spėjusi užsirašyti visas pastabas į užrašų knygelę, pakėliau akis ir ėmiau dairytis.
Atsistojusi pastebėjau, jog link manęs eina vaikinas. Priėjęs jis pasakė vardą, kurį buvau užsirašiusi. Kadangi, tai buvo paskutinė tądien paskaita, jis pasiūlė užsukti į mažą kavinukę prie universiteto. Tai buvo mano mėgstamiausia kavinė Vilniuje. Atsisėdę prie kampinio stalelio pradėjome kalbėtis apie darbą, nepamenu, kaip kalba nukrypo prie asmeninių dalykų, tik pamenu, jog nuo šypsenos ėmė skaudėti skruostus. Barmenas draugiškai priminė, jog darbo laikas baigėsi prieš valandą. Susimokėję už dešimt arbatos puodelių išėjome. Jis, kaip ir aš, kiekvieną rytą į paskaitas važiuodavo iš Kauno. Kartu sulaukėme paskutinio traukinio ir, kai sušalę atsisėdome vienas prieš kitą, kažkas įvyko. Pasisukau ir lange išvydau savo veidą, tą akimirką prisiminiau vaikiną, kuris mane stebėjo. Vėliau jis prisipažino, jog tą rytą, kai pirmą kartą pamatė mane traukinyje, įsimylėjo. Sužinojęs, jog mokomės tame pačiame universitete, ir mūsų kursams bus paskirtas bendras darbas, jis pats paprašė dėstytojo, jog jį paskirtų kartu su manimi.
Viskas ėjosi puikiai, tačiau gyvenimas negali būti tik šviesus. Tą rytą prasidėjo mūsų pirmosios atostogos prie jūros. Negalėjau įsivaizduoti nieko romantiškiau nei sėdėjimą kartu paplūdimyje, stebint besileidžiančią saulę ir klausantis bangų mūšos. Nusileidus saulei lėtai žingsniuodami užsukome į kavinę. Jei būčiau žinojus, kas vyks toliau, būčiau sutikus praleisti žvarbią naktį, kartu su juo ant ledinio smėlio. Kai užsisakę laukėme sugrįžtančios padavėjos, suskambo kavinės durų skambutis. Įėjusi mergina atrodė kaip ir visi poilsiautojai: įdegusi ir pailsėjusi.
Pajutau neapsakomą neapykantą - ji geriausia jo kurso draugė, įsimylėjusi, o supratusi, jog jis negali atsakyti tuo pačiu, nenustojo puoselėti vilčių pasiekti jo širdį. Priėjo prie staliuko ir ignoruodama mane šiltai jį apkabino ir pabučiavo. Kantriai laukiau. Mačiau, jog jam tai nepatinka, bet kažkodėl tylėjo. Pagaliau priėjo padavėja, pastatė du puodelius ir nuėjo, matyt, jautė kylantį vėją, kad taip greitai pasišalino. Tai, apie ką papasakosiu toliau, nebuvo planuota, bet negaliu pasakyti, jog dabar pasielgčiau kitaip. Ji ramiai paėmė mano puodelį ir pasakė: „Žinojau, kad ateisi, ačiū, tavo išrinktas kambarys labai jaukus.“ Nesusivaldžiau, pagriebiau puodelį jai iš rankų ir mečiau jį žemėn. Muzika grojo tyliai ir trenksmas privertė visus atsisukti į mus. Nieko nepasakiusi išėjau.
Visą naktį klaidžiojau paplūdimyje. Vos pradėjus švisti jis surado mane, žiūrinčią į patekančią saulę. Laukė nedrįsdamas prieiti. Kai pakilusi pamačiau jį, vis dar labai pykau. Mums prireikė laiko susitaikyti. Dabar esame prisiekę vienas kitam būti amžinai kartu.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
