Užsimezgė romantiška draugystė per atstumą. Iki to mažo miestelio nuo ten, kur gyvenau aš, buvo apie 300 kilometrų. Atstumas didelis, buvome vaikai, todėl daug metų mums nepavyko susitikti.
Įstojau į technikumą. Po kurio laiko teko patirti labai romantišką 29 dienas trukusią kelionę į Centrinę Aziją. Keliavome gyvuliniame vagone – sunkūs buvo metai aviacijos karo mokykloje.
Visa tai vyko praėjus porai metų po tarnybos, kuri, palyginti, tuo metu atrodė tarsi kurortas. Aš visą laiką nekantriai laukdavau laiškučio ir nuotraukų iš savo „neakivaizdinės“ mylimosios. Šie laiškai man labai praskaidrindavo nelengvą kario gyvenimą. Jie suteikdavo daug jėgų ir vilties.
Pirmas mūsų susitikimas įvyko prabėgus net 7 metams nuo pažinties. Tuomet vėlų rudenį, aš, grįždamas iš Šiaurės, kur atlikau gamybinę praktiką, aplankiau tą miestelį ir pirmą kartą susitikau su savo mylimąja. Nors nuo to laiko jau prabėgo 54 metai, aš iki šiol menu tą suolelį sename parke, ant kurio mes sėdėjome ir aistringai bučiavomės.
Po metų įvyko vestuvės. Prasidėjo nelengvas jaunavedžių gyvenimas mažame miestelyje. Kadangi mano ir jos tėvai buvo neturtingi, į išsinuomotą kambarį atsigabenome tik patalynę ir gėles, kurios nušalo po pirmų šalčių.
Pradžioje dirbau tik aš, o žmona rūpinosi namais. Vėliau ir ji susirado darbą. Kuomet atvyko į svečius mano kurso draugas, iš gretimos statybvietės atsigabenome keletą lentų ir įrengėme draugui „lovą“. Kuomet gimė dukrelė, ją pervystyti galėjome tik dviese. Vienas laikėme viršuj kaldrytę, o kitas vystydavome, nes kambaryje buvo labai šalta. Mūsų šeimos biudžetas buvo skurdokas, todėl bulvės buvo pagrindinis patiekalas. Dar nuo vaikystės puoselėjau svajonę - įsigyti motociklą. Ėmėme taupyti pinigus.
Atostogų metu abu važiavome į Latviją rauti cukrinių runkelių. Susitaupę pinigų nuvykome į Baltarusiją ir nusipirkome „Jawą“. Kiek buvo džiaugsmo, kuomet mes „pasibalnojome“ savo raudoną „žirgą“ ir skriejome Tėvynės keliais! Deja, tas džiaugsmas vieną kartą galėjo virsti tragedija. Didžiuliu greičiu lėkėme plentu. Staiga už kalniuko pamatėme skersai kelio vežimą, į kurį valstietis krovė žolę. Aš ir dabar negaliu suvokti, kaip man tuomet pavyko išvengti mirtino susidūrimo. Tik žmona, man staigiai stabdant, nukrito ir labai nusibrozdino šoną.
Kartą mano draugas atvykęs pasigyrė įstojęs į universitetą. Žmona manęs paklausė, ar aš negalėčiau įstoti mokytis, ar aš prastesnis už savo draugą? Teko apsispręsti. Kita vertus, tas darbas vyriausiojo jėgerio pareigose, tos klajonės su ginklu po miškus ir man buvo gerokai įgrisusios.
Per atostogas ant motociklo bako pasodindavau mūsų 1,5 metų dukrelę ir važiuodavau prie ežero mokytis. Rudenį išlaikiau stojamuosius egzaminus ir išvykau į universitetą. Vėliau į miestą parsigabenome visą savo turtą ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas, kuris buvo daug įvairesnis ir spalvingesnis. Ir čia pradžioje buvo nelengva, nes abiems teko mokytis ir dirbti. Aš mokiausi dieną, o dirbau vakare. Žmona – atvirkščiai.
Ji lankė vakarinį skyrių. Abu mėgome keliauti. Motociklas jau mūsų nebetenkino. Nuvykau į Maskvą ir užsirašiau į eilę automobiliui pirkti. Po kelių mėnesių su dukrele nuskridome į Maskvą, o grįžome jau savo pirmu automobiliu – „Zapuku“. Po keleto metų jį pakeitėme į geresnį. Tuomet prasidėjo mūsų kelionės po plačiąją „Tėvynę“.
Kiekvienais metais per atostogas važiavome į Karpatus, Kareliją, Krymą arba Kaukazą. Aplankėme visas LDK pilis Baltarusijoje ir Ukrainoje. Dar iki šiol prisimename, kuomet mes su dviem mažametėm dukrelėm kopėm į Karadago kalną. Avienos šašlykai, kuriuos kepėme ant to kalno, buvo skaniausi mūsų gyvenime.
Ypatingi prisiminimai iš kelionių po Kaukazą. Jų metu patyrėme kaukaziečių ypatingą vaišingumą. Kartą, mums apsistojus prie Sevano ežero, priėjo armėnas ir pasisveikino lietuviškai – netekome žado. Pasirodo, jis Lietuvoje tarnavo ir kiek pramoko lietuviškai. Netrukus buvome pakviesti į jų palapinę ir vaišinomės nuostabiu armėnišku vynu. Viena jų giminaitė istorikė mums būrė iš kavos tirščių. Aš skeptiškai žiūriu į įvairius burtus, tačiau šį kartą, galiu atvirai pripažinti, ji mane labai nustebino, nes tiksliai atspėjo mano praeitį, santykius su bendradarbiais ir kitus gyvenimo įvykius.
Aktyviai dalyvavome šimtatūkstantiniuose mitinguose. Tačiau prie Parlamento tą baisųjį sausio 13-osios rytą aš buvau vienas. Įsivaizduoju, kaip žmona tuomet išgyveno. Niekas nežinojo, ar okupantai nepuls ir čia. Laimei, jie nedrįso.
Daugeliui gali kilti natūralus klausimas: kam aš čia tą istoriją pasakoju taip plačiai? Kaip žinia, žmonės mokosi iš klaidų. Iš svetimų arba savų. Mes daugiausia mokėmės iš svetimų klaidų, todėl dabar, pasiekę jau solidų amžių, esame labai laimingi. Tarp mūsų yra ne tiktai labai stiprus dvasinis ryšys. Mes džiaugiamės ir kitais gyvenimo malonumais, kurie naudingi žmogui.
Tik sulaukęs brandaus amžiaus, supratau labai svarbų dalyką. Moteris, tai – nuostabus smuikas, kuris skleidžia žavingas melodijas, tiktai gero smuikininko rankose. Manau, kad stipriai meilei reikia ne tik puikaus dvasinio ryšio tarp abiejų sutuoktinių, bet ir pasiaukojimo, altruizmo. Savo mylimąją aš kartais palyginu su Labiskvi – J. Londono apsakymo „Moters sielos paslaptis“ heroje.
Aš būčiau labai laimingas, jeigu jauni žmonės suprastų meilės svarbą šeimos gyvenime. Juk šeima – valstybės ląstelė. Jeigu serga ląstelė, nesveika ir valstybė. Deja, ligos požymiai labai akivaizdūs.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
