Mano mama buvo pati gražiausia moteris. Ir ne vien todėl, kad ji mano mama, o dar ir todėl, kad žmogus, kuris yra tyros ir švelnios sielos, visada kažkaip švelniai švyti. Tas švytėjimas visą laiką traukia drugelius, kurie sukaupę visą drąsą ir tikėdami savo sėkme daužo sparnelius į lempos gaubtą, bet taip ir nepasiekia savo tikslo. Norėčiau pamatyti, kaip jos platus sijonas ir šviesūs plaukai nuspalvindavo Laisvės alėjos šaligatvius ir praeivių kasdienybę. Ir norėčiau žinoti, ar ir ji tada galvodavo – „o kas jis bus, kas bus tas žmogus, su kuriuo aš užgyvensiu pirmą žilą plauką, pirksiu dovanas savo vaikams ir slėpsiu po eglute, pirksiu maistą ir prisiminsiu mūsų pirmojo pasimatymo smulkmenas net po penkiasdešimties metų.“ Greičiausiai negalvojo. Jos gyvenimas buvo kupinas grožio ir šviesos, kupinas stebuklų. Kažkoks protingas žmogus pasakė, kad jei pasaulyje ir yra jų – stebuklų – tai jie vyksta teatre. Čia viskas ir prasidėjo.
Žinoma, mama gaudavo pagrindinius vaidmenis. Ir nors tai ir buvo viso labo studentiškas teatras, visi jie, teatro žmonės, kažkuo kitokie. Juose visada gyvena daugiau nei vienas žmogus, o emocijos ryškesnės, jausmai – tikresni. Mama turėjo galimybę rinktis partnerį spektakliui iš didelio būrio, ir nors ir matė tėtį pirmą kartą, pasirinko jį. Ir net neabejoju, jei tėtis būtų buvęs mamos vietoje, jis būtų pasirinkęs ją. Kokia ugnelė sužiba mamos akyse, kai ji prisimena tą vakarą – gražus buvo, visų dėmesio centre mano tėtis. Ir niekas buvo jau nebesvarbu – jai nerūpėjo, ar patinka jis jos tėvams, jam nerūpėjo, kad yra žmogus, septynerius metus atkakliai bandęs pavergti jos širdį. Ir tegul pesimistai ir net cinikai plaka liežuviais – chemija, hormonų reakcijos – visa tai nesvarbu ir nei kiek neįdomu kai įsimyli.
Savaime suprantama, graži ir aikštinga mergina savo jausmų į viešumą neišleidžia. Kartais galbūt net ji pati jų neatpažįsta. Ir visas įdomumas prasidėjo tada, kai ji visiems pareiškė, jog nori... vestuvių. Tą savaitę jai pasipiršo keturi. Žinoma, ir tas, kuris „taip“ laukė jau septynerius metus. Mamos širdį pradėjo grumzti abejonės – o gal vis tik reikia sutikti, juk žmogų pažįsti, viską apie jį žinai, o jis dėl tavęs eitų į pasaulio kraštą. Ir šįkart tai tikrai ne metafora. Bet mano tėtis tąkart buvo riteris, tik devintajame dešimtmetyje jau nebebuvo nei kardų, jei šarvų. Jis vaikštinėjo su ja Laisvės alėja, švietė mėnulis, o oras buvo pritvinkęs pavasario ir jaunystės. Ji prisėdo šalia fontano, o tėtis visą pusvalandį monologu kalbėjo kažkokią stebuklingą mantrą. Kodėl stebuklingą? Mamai nebeliko nei menkiausios abejonės, kam ji ištars „taip“. Ir norit tikėkit, norit ne, bet kai paklausiau tėčio, ką jis tokio sakė, jis neatsiminė nei žodelio, o mama atsimena tik tai, kaip gražiai jis tąkart atrodė mėnulio šviesoje pasitelkęs visas artistines galias ir vaizdžiai gestikuliuodamas. Ko gero visi pasaulio režisieriai būtų susipešę dėl galimybės nufilmuoti tą sceną miegančio Kauno centre.
Ir mama nei karto nesudvejojo, ar tai yra TAS žmogus. Ji nuo pirmos akimirkos žinojo, kad su juo bus laiminga. Žinoma, lengva nebuvo, tačiau tris dienas atšokus vestuves ir luktelėjus dar porą metų, į pasaulį atėjau aš. Ir augau matydama mamą ir tėtį besibučiuojant ir sakant „aš tave myliu“. Ir dabar aš esu tokia, kokia buvo mano mama – graži, jauna, švytinti. Ir žinau, kad vieną dieną kažkas pasikeis visiems laikams. Sako, meilės neįmanoma pamatuoti, tačiau aš tvirtai tikiu, kad kai pirmą kartą pamatai žmogų, kurį tą pačią akimirką beprotiškai įsimyli, širdis iš pradžių sustoja, o paskui pradeda beprotiškai greitai plakti, tarsi mėgindama atsiimti už prarastą laiką.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
